naujas atradimas

I.
Jau seniai su bratka norėjom sužaist kartą kitą online aoe2, bet vis nesigaudavo. Po metų aš visą tą mėšlą atsiminiau ir ilgai bei nuobodžiai bandžiau įjungt online žaidimą. And finally i did it.
Vakar buvau neįtikėtinai sutriuškinta kažkokio ispano. buvo labai liūdna, nes aš jau kokius šešis metus žaidžiu aoe. ir buvau niekingai sutriuškinta. tai reiškė, kad reikia iš naujo mokytis.
Bet šiandien pajutau, koks yra tikrasis "prisisiurbimo prie kompų" noobų gyvenimas.
nerviniesi ,bandydamas pakeisti likimą, kuris jau ir taip aiškus. skauda akis (prie to gal prisideda ir tai, kad mama su vandens srove "praplovė" akis) ir skauda galvą. teks prie to priprast.

II.
Šiandien klausiau "Pechal". Ten nereali gitaros partija. Nu, ir žodžiai nerealūs. kaip visada.. Bet aš tikrai mokysiuos grot gitara. Tyliai, ramiai. Sau. O kai išmoksiu grot paprasta, grosiu elektrine. Taip gerai turėtų skambėt.. spakoynaja noch, pechal, peremen. gruppa krovi. zvezda po imeni solnce. nu žodž, visi kino gabalai. Tai va, turėsiu kada nors elektrinę gitarą. Ir mokėsiu ja grot. Gyvensiu pirmam aukšte Vilniuj. Pasikviesiu priplaukusius, bet ramius ir susimąsčiusius draugus ir visi kartu prie arbatėlės grosim. Už lango bus naktis ir virš galvų bildės pensininkai...

pabaiga atsotogų

tai va, jau antras filmas mano senų, rusiškų, maištingų, trūkčiojančių, ne iki galo suprantamų, bet įdomių filmų kolekcijoj. Šį kartą trumpametražis. Be titrų. Bet kalbų ten tikrai nedaug. visai nėra beveik. jį žiūrėsiu tada, kai reikės pusvalandžio ramybės ir geros muzikos. Ir gero veido. To veido, kuris primena, kad būdamas kažkoks kitoks nebūtinai turi būt atstumtas.

Кино - Закрой за мной дверь, я ухожу

konec kanikul 1986

"fuck you with all of your shit !!!"

"taip žmonės ir palieka jį, nesuprasdami, kad šis buvo vienintelis ir tikriausias draugas"


Šiandien nešiojau knygas iš lentynų į rietuves ant grindų. Man labai patiko, nes pamačiau, kiek man dar reikia perskaityt. Ir man pasidarė labai gaila tų, kurie knygų neskaito. Man atrodo, kad būtent knygos (ne knygos, o jų turinys) užpildo žmogaus protą ir deda pagrindus kūrybai ir šiaip pasaulio suvokimui.
Nu jo, šiaip kai pagalvoji, tai visą tai kalba kažkokia eilinė trylikametė, kuri nelabai supranta kas per velnias yra šitas pasaulis ir apsimeta, kad labai supranta viską. Ups.

"baltas sniegas, pilkas ledas
ant sudaužytos žemės
kaip antklodė
čia miestas ant kelio
ir virš miesto debesys
slepiantys dangišką šviesą
o virš miesto- geltona migla
miestas jau tūkstančius metų
gyvena po žvaigžde
vardu Saulė..

ir du tūkstančius metų čia karas
karas dėl nežinomos priežasties
karas- jauniems
kaip kova prieš raukšles
raudonas, raudonas kraujas
po valandos susigėrė į žemę
po dviejų jau buvo žolė ir gėlės
po trijų žemė vėl buvo gyva
sušildyta spindulių žvaigždės
vardu Saulė...

ir mes žinom, kad taip visad buvo
kad fortūna myli tą,
kuris gyvena pagal savas taisykles
tą, kuris miršta jaunas...
jis nepamena žodžio "taip" ir žodžio "ne",
jis nepamena titulų ar vardų,
jis galėtų pasiekti žvaigždes
nesuprasdamas, kad tai tėra svajonė
sudegtų, susivltų žvaigždėj
vardu Saulė..."

try to sing along with me

jaaaaaa meine mutter!!
patvarkiau pagaliau žydrus.
bet šiaip tai sapnavau žiauuuriai krūtą sapną.
eh.
hm. katė pas mus atsirado. trypčioja visur dabar. ir šika.
o sapnavau... galvą. geltoną galvą, juodą galvą. šūdai, bet TOS juodos galvos nesusapnavau. tik vienąkart kadaise.

niam nam nam

Man atrodo, per dažnai rašau. Bet nebesvarbu. Internetas (ne)beribis.
Gavau reikiamą dozę grynosios medžiagos tiesiai į smegeninę. Įsivaizduoju: guli toks kalnas nesutvarkytų ir neišrūšiuotų minčių tokioj uždaroj baltoj patalpoj su daug daug daug stalčiukų. Ir aš turiu viską išrūšiuot, ką reikia prikurt ir sudėt į stalčiukus. Is it real? Ja, meine Mutter.
Tai kur tie žmogai dingo, kai jų staiga prireikė? Išnyko į niekur? Ar tiesiog padarė dingau? Šuo dingo. Dingo šuo..
Smagu dabar būtų turėt kažką šalimais. Na ja, amžinas mano šauksmas. Ne, vaikeli, nėra čia to kažko. Ir jo tu išvis net nepažįsti. Kurgi tu, kažkas? Atrodo, kad likau viena su savo keista ,taip jau švelniai tariant, galva.
Joje telpa vyskas. Absoliučiai vyskas. Ten gyvena kažkas nematerialiu pavidalu.. Ir kol tas kažkas materializuosis aš viską dedu šalin. Ir gyvenu su mirusiais ir išgalvotais žmonėm ir ne žmonėm.
Ir kaip gerai, kad jie tikrai mirę arba visiškai išgalvoti...

Tu gyvas. O jeigu ne,tai aš mirus.

Lipau laiptais į pridvėsusį kambarį. Ir prie pat durų pykšt mintis.
Dabar mano gyvenimas- panašus į šitą filmą. Mano filmą. Kurio niekas nematė. tik tie, kurie tokie, kaip aš dabar. Šitokie užguiti kampan, užsikloję kojas kažkokiu užtiesalu ir besišildantys elektriniu radiatorium. Jo, aš visada sakiau, kad šaltis geriau negu šiluma. Tai va.
Aš viena proto dalim šiek tiek panaši į narkomanę. Aišku aš nežinau, kaip jaučiasi narkomanai. Bet man atrodo, kad šitaip.
Šitokie iškvaišę dėl vieno daikto.

mm, boshetunmay...

Nesistengsiu rašyt kažkaip gražiai ir įdomiai. Nesistengsiu būti geresnė, negu esu. Jap, aš esu visiška klaidų mašina. Klaida ant klaidos, bet jas visas užmaskuoju kažkuo teisingu.
Šiandien. Šniadien. šaninden.
Šiandien? Kas buvo šią dieną? ir kodėl buvo, po galais? Kodėl ne YRA??
nekalbėsiu apie tai, kas buvo. Ir ne apie tai,kas bus.
Bet aš perskaičiau knygą. Vadinasi "O jeigu taip būtų buvę iš tikrųjų...". Suvalgiau per du vakarus. Šiaip įdomi. Kartais per daug dialogų ir per daug kalbėtojų. IR galėtų būti dvigubai storesnė. Nes pabaiga tai tikrai mėšlina. Kažkaip per staigiai baigiasi. Bet toj knygoj buvo labai labai gera.. mintis. Bet aš nenoriu jos rašyt.

Aš išvis žiauriai klaikiai nemėgstu dalintis tuo, kas yra mano. Ne materialine prasme. Mintimis. Bet ne visomis nesidalinu. Yra minčių, kurias norisi pasakyti. Tiesą sakant, tai visas mintis norisi pasakyti. Bet aš niekas su niekuo nesidalinu savu pasauliu. NIEKAD. Gal dėl to man taip sunku yra bendrauti ar kaip čia pasakius. Mano pasauly yra mano muzika, mano filmai, mano knygos, mano mintys, mano vaizduotė, mano protas ir mano pasaulis. Ir jau išmokau, kad visada savo nuomonę reikia pasilaikyti sau, nes kitaip pikti žmonės negyvai užmėto kandžiais žodžiais.
Zum beispiel:
Man atrodo, kad Coldplay supopsėjo. Pasiilgau senojo Coldplay skambesio, tos eksperimentinės muzikos ir jausmo. Dabar liko kažkokia balalaika ir muzika dėl pinigų. Čia man taip atrodo. Na ir aš parašiau komentaruose. Ir spėkit, kas atsitiko? Au ja, mane tiesiog užspaudė pasipiktinimais, kad tai aš čia kvaila, kad nesuprantu, kas yra tikras popsas, kad jeigu noriu popso, turiu klausyt bieberio, kad jie keičia savo įvaizdį, kad jie dainuoja tai, ką jaučia, kad jie yra tikrieji artistai. Ir tik vienas buvo toks hm, jautresnis žmogus, kuris pasakė, kad taip jau būna ir kad jis lygiai taip kaip aš mėgsta senąjį Coldplay skambesį, bet tuoj juk Kalėdos, taigi linksmiau. Leisk jiems būti, kokie yra.
Na tai va. Ar ne geriau savo nuomonę pasilaikyti sau?

Ir dar vienas pavyzdys.
Net кино klipe parašius, kad "man labai patinka ta vieta, kai jis rodo faką konduktorei" man kažkas atkirto, kad "sorry, but it looks like to be stupid". Tai kokia prasmė tada išvis kažką sakyt, jeigu tave visvien užtryps armija tau prieštaraujančių..?
Tai taip, kas nors matyt galvoja, kad "koks skirtumas, sakyk visvien".

Tada aš sakau:
Taip, aš esu silpnas žmogas. Emociškai? Nu, jo. Ant manęs lengva "užstumt" ir iš manęs išsišaipyt. Tada man sugenda nuotaika visai dienai ir daugiau. Nes aš ir taip puse galvos visada verkiu. Taigi pirmyn, vaikeliai, taip ir toliau. Raižykit, skaldykit, muškit mane. Nu taip, skamba kaip durnos emo virksnojimas. Ne, aš ne emo. Ir aš ne durna. Man pačiai mano raštai atrodo, kaip durnos emo raštai. Nu ir kas..?

meduolinė naktis

Muzika galvoje ramina visas mintis, vienas ženklas keičia visą sistemą. Nebežinau, ar tai mano širdis dunda, ar tai į duris beldžia? Gali pasiekti žvaigždes, nesuprasdamas, kad tai tėra sapnas..


Meduolinė naktis. Ji šypsojosi kirsdama mano galvą..

PEREMEN

Vis dar klausau Kino. Jie pralenkia visus visus. Jie mano herojai. Galbūt paskutiniai herojai? :)

"Перемен!" требуют наши сердца.

"Перемен!" требуют наши глаза.
В нашем смехе и в наших слезах,
И в пульсации вен:
"Перемен! Мы ждем перемен!"

Taip taip, rusų aš nesimokau, bet Kino tiesiog verčia bent jau raides pažinti.

O praeitą savaitgalį žiūrėjau Igla. Irgi kažkoks nerealus filmas. Tikrai geresnis už daugelį dabartinių, nors filmuotas buvo 1988 metais.
Jo, žinau, kad apie viską kalbu perdėtai :D

Good morning to you, our last hero!
Good morning to you and those like you,
Good morning to you, our last hero!
Hello, last hero...

Neįtikėtina

Čia yra daina, kuri vis dėl to mano atminty buvo nuo pat vaikystės. Ir aš ją radau uždulkėjusioj galvos lentynoj. Toli toli.

But if there is a pack of smokes in my poket
Everyting is not so bad for today
And a ticket for a plane with a silver wing
Which leaves only shadow as it leaves the ground

No one wants to be guilty without wine
And no one wants to put out a fire with their hands
But without music, death is not scary
But without music, I don't want to get lost


Gal aš ir skysta, žmonės. Bet negaliu sulaikyt vadžių savo rankose..
Aš negaliu patikėt, kad žmogaus, sukūrusio šitokią muziką, parašiusio šitas eiles, nėra. Turbūt atrodo kvaila tiesiog iš niekur nieko šitaip susikurt sau herojų, ar kaip čia pavadinus.. Tačiau aš tikrai niekaip netikiu, kad jis miręs.

tikslo tikslų tikslai

susipažinau su filmu, kurį vakar atsisiunčiau. Iš kažkokios atsisuktos vietos atrodo, kad bus kietas.

jau laukiu savaitgalio :))

post scriptum. kažkurią dieną ėmiau gailėtis, kad negyvenu tada, kai Viktoras Cojus buvo gyvas. Rimtai užsikrėčiau Kino manija! Цой жив! :D

pirmas labai nuoširdus įrašas

kartais atrodo, kad išnykai iš čia. kad tavo protas kažkur kitur. loginis mąstymas ir tikrovės jausmas atbunka ir staiga suvoki, kad tavo smegenis išsiurbė. jos sklendžia vakuume. galbūt tada mes nukeliaujam į savo pasąmonę? ten, kur slypi mūsų galimybės. kur tvarkingas chaosas. gal. atrodo, kad matai visus savo būsimo gyvenimo variantus. galimybių medį.
tada įvyksta pertrauka. laikas trumpam sustoja ir gali įvertint viską stebėtojo akim. pasikrauna fantazija.

kiek visko noriu.. noriu šitaip sklęsti pasąmonėj valandų valandas. noriu išjungti kūną.
aš noriu pasikeisti. gal ne iš išorės, gal tik menka proto dalele. noriu atrasti tą mažumos nano, nuo kurio viskas priklauso. jis kažkoks sugedęs. visada kirba mintyse. kai bandau įtikinti pasąmonę, jis
man šaukia "ne taip!". ir tuomet jaučiuosi apsupta ne tų.

Aš turiu fantaziją. tai mano gelbėjimosi ratas, nes per ją eina kelias į pasąmonę. Tačiau ji apgaulinga. Nes ji visada suteikia netikras progas.
Pavyzdžiui. Aš noriu nueiti į vakarėlį. į tokį gerą gerą tūsą. išsitaškyt iki paskutinio lašo ir grįžus miegot tris dienas. Mano vaizduotė dirba ir aš matau visą šito daikto eigą. Smagu. Faina. Be šalutinio poveiko.
Bet vaizduotė nelygu tikrovei, nes nėra tokio tūso, į kurį galėčiau eit; aš negaliu išsitaškyt iki paskutinio lašo (kodėl? o taip, aš žinau kodėl) ; visada būna šalutinis poveikis. man ypač stiprus.

Išvada.
aš noriu ir man reikia žmogaus (būtent žmogaus, o ne gyvūno ,ar kokio gamtos objekto), kuriam aš galėčiau ir išdrįsčiau papasakoti absoliučiai viską. Aš noriu ir man reikia, kad tas žmogus man padėtų ir mane paguostų. kodėl? nes "jausmų negalima kaupti, jais reikia dalintis" (citata iš nežinau kur). tačiau aš negaliu jais dalintis. galbūt nėra to žmogaus,bet greičiausiai aš tiesiog nedrįstu tais jausmais dalintis.

paklausykit būtinai Pink Floyd. kai klausau niekaip negaliu suprast kokiam reikia būt, kad sukurtum tokius šedevrus.
ir Dire Straits vėl grįžo į galvą. būtent jų plokštelė šiandien suksis ant patefono.

OMGWTFBBQ

šį antradienį su seseria žiūrėjau filmą, kuris tikrai.. geras. Vienas iš tokių, kuriuos žiūrint šiurpuliai bėga.
Requiem for a Dream.

burbuls

ar neatplaukia žuvys į Jūsų sapnus?

rykliukas

Tai va, per kokią savaitę nieko nerašymo susimetė kelios išganingos mintys smegeninėj. hm. Gerai jau. Ne visai mintys. Ir ne visai išganingos. Ai. Whatevs.
Pirmyn.
Taigi, pradėsiu nuo to, kad nežinau nuo ko pradėt. Tolimiausias įvykis, kurį valioju prisimint, tai kaip gavau šeštą. Ne į dienyną, bet visvien šešetą. Šūūūds. Pirms šešets manam gyvenime. Esamuoju momentu labai susinervinau, bet paskui, kaip visada dumblas nusiėda (nusėdoooo) ir ramiau žvelgiau į tą gaivališką įvykį.
Tada aš ilgą laiko tarpą nieko neatsimenu.
Gerai, ne taip, kad visiškai nieko, bet nieko įdomaus.
And theeen... Prasidėjo neaiškus savaitgalis. Tiesiog gryniausia beprasmybė. Man buvo privaloma jį ištverti, nes reikėjo pas ortodontę. Ji mane žiauriai iškankino.Rimtai. Netgi sakyčiau labai rimtai. Grūdo man burnon tokį kraupoką daiktą, kuris neatitiko dantų vietos. Pasekmė buvo tokia, kad pradėjau verkt iš skausmo (!) . Taigi, po kelių nesėkmingų bandymų tą šlyštynę užmaut ant dantų mane paleido.
Po kankinimo skausmu sekė lėtas kankinimas bukagalviškumu. Važiavome į Klaipėdą kažkokiais labai neaiškiais keliukais. Kelionė truko, jeigu neapsiriksiu, penkias valandas, jei ne dar daugiau. Tai buvo labai vykęs narvų tampymas.

Taip. Kaip visada, ką norėjau parašyt pamiršau. Bet iš to, ką norėjau parašyt atsimenu kažkokius tag'us. Tai gal kažką pavyks iš jų susidėlioti:
Tualetinis popierius, Šerlokas Holmsas, Blog'as, mažas tualeto kambarys.

Ką nors sako..?

jauku

kokių keistų jausmų žmonės turi. Tikriausiai pusės jų nesame patyrę. O blogai, kad nesame. Jausmo negali apibūdinti. Pavyzdžiui jausmas "kvepia senove" arba "nostalgija". Įmanoma tik sugalvoti kažkokius žodžius, taikančius maždaug ten, bet neįmanoma žodžiais pasakyti tiksliai ten.
Ir jausmas kartais atsiranda iš niekur, be jokios priežasties. Tai keisčiausia. Tiesiog būni ir staiga pajauti, kad jausmas apima viską aplink. Suvoki, kad jis trumpalaikis ir tai dar labiau sustiprina pojūtį. Trumpalaikis jausmas pats geriausias. Jo gauni paragauti tik trumpam, bet jį norisi pakartoti dar kartą. Kad ir kiek bekartotum, jo visvien norisi dar.

Jauku. Naktis šiaip yra jaukus daiktas. Nakty gali pajaust harmoniją. Ypač tada, kai tyliai kur nors eini. Stengiesi dėl visų eiti kuo tyliau ir jauti, kad naktis šypsosi šalia ir bando tau pakišti koją. Bet ne pikta valia. Draugiškai.

Taip taip. Viskas blogai, bet aš laiminga. Žinau, kad ištversiu :)

laikas,viltis ir ..skaičiai?

Krhhgdzž, tobulas žodis.
Tai kaip jums laikas eina? Man tai katastrofiškai greitai. Ir tuo pat metu varginančiai lėtai. Rimtai. Siaubas ima viršų, kai pagalvoji,kad jau Spalis. Mokausi jau šešias savaites. Greičiau jau TIK šešias savaites. O kiek aš jau padariau per jas... Atrodo, kad viskas vyksta jau amžinybę. Jau tiek daug gerų ir blogų akimirkų prabėgo. Nesbespėju sugaudyt jų visų ir uždaryt smegeninėn.
Ir todėl tikiuosi dar daugiau tų akimirkų. Raginu šitą ratą kartotis vėl. Nes jis geras. Jis atneša daug gero. Ir man to gero reikia.
Hdž. Praeitas pranešimas buvo nr. 300. Kraupu...

thats all

viskas, galvoju. Mano misija baigta. Galiu ramiai eit miegot.
Na bet negaliu eit miegot. Tiesiog negaliu. Nors nuo tada, kai perskaičiau "jūsų pasąmonės galią" galiu užmigt net su labiausiai dūzgiančia galva, dabar aš negaliu eit miegot.

DABAR viskas yra tobula. Tobula akimirka. Prislopintas aplinkinis triukšmas, maloniai dūzgianti dėžė, šiluma, vaizduotė. Tobulybė. Šalta, vaisku ir viskas didelėje erdvėje. Pieva, akmenys. Gyvūnas. Debesys, saulė. Vėjas, gairinantis veidą ir šiaušiantis plaukus. Magiški skaičiai ir retos akimirkos.

"spend your whole life living in the past.
going nowhere fast"

Coldplay- Glass Of Water. Idealiai tiko šitie žodžiai nuotaikai.

"Veronika decides to die"

Amm amm, labai noriu perskaityt Paulo Coelho "Veronika nusprendžia mirti". Pavadinimas man angliškas yypač gražus. Vat. Turiu gumas dantyse. Skauda. Turiu zefyrų. Šiandien klausiau Bob Marley. Radau kažkur CD besimėtantį. Labai labai labai labaaaai! Nors šiaip radau CD kažkur, nes ieškojau Franz Ferdinand jau nebežinau kiek kartų klausyto You Could Have It So Much Better.

O šiaip galima sudaryt kažką panašaus į sąrašą dainų, kurios atitinka tam tikrą nuotaiką. Galima galima. Bet tam reikia laiko ir geros galvos. O aš neturiu laiko ir šviesios galvos. Taip kad va. Kai turėsiu, gal parašysiu. Arba kai ateis galvon išganymas....

subingalviai

Užknisa, kad vėl rašau kasdien. Žiauuuuriai.

Bet aš vysiškai pasimetus esu. Vysiškai. Nesuvirškinu nieko. Ir nebepagaunu kas čia dabar yra. Bet vat smegenuose kaip hm aidas skamba
I ain't happy, I' m feelin' glad
I got sunshine in a bag
I'm useless, but not for long the future is comin' on.

Ir va tada taip čponkt kažkas trakšteli ir pareina toks suvokimas, kad reikia truputėėlį pachillint. O man taip nesigaun :< Vis reikia galvot galvot galvot galvot ir neįmanoma atsijungt. Ir va sėdi taip galvoji galvoji galvoji galvoji ir viskas bžžžž išsijungia. Shit happends.

Va, sugalvojau, ko man trūksta. Restart mygtuko :} Turėčiau tokį, tai gyvenčiau be problemų. Kai pajunti, kad per daug galvoji, spusteli restart ir vėl tuščia galvoj. Eh, galėtų taip ir būt.
Arba galėčiau turėt Ctrl Alt ir Delete. Būtų surašytos visos mintys ir galėčiau paspaust "End Process". Shiiiit, kad taip nėra...

replay

ir vėl kartosiu tą patį: miestas užknisa.
Buvau šiandien prie Nemuno. Jo, ten laabai fainai. Nesigirdi triukšmo, yup.

Pradėjau daug žiūrėt visko. Nuo anime iki rusiškų filmų. Žinot juk "operaciją Y ir kitus Šuriko nuotykius" ? Tai va, pažiūrėjau dar kartą. Žiauuriai gers films. Tarybinis. Pet.
Jo, paskui žiūrėjau Hellsing Ultimate. Tikrai geriau negu tv serijos. Mano kablelis neveikia :/

Dar. Juostas nunešiau ryškint pagaliau. Ir dar. Radau geros muzikos kai reik pamiršt pasaulį. Bet kokia windows muzika šitoj vietoj nepralenkiama. Ir dar. Visai teigiamai įvertinau 1998 metų Madonnos albumą "Ray Of Light". Ir daaaar. Jau senokai klausau radijo "10 gold". Šiaip jis Olandiškas, bet klausau internetu.

Ir viskas. Žinau, durnai čia parašiau. Ir visai be reikalo. Bet whatever.

"There's no greater power than the power of goodbye"

shiiiiiiit

Nu jo. Kaip čia man taip gavosi užvadint taip viską. Kam man šito blogo? Tiksliai. Kad atsiminčiau, ką veikiau vakar. Nes šiaip tai tuščias vaizdinys. Meh.

Gaidišks jausms :<

Lūžtu visur kur tik įmanoma. Visur visur. Visur. Čia, ten. Dabar, tada. Nu žodžiu. Aišku.
Kad aš lūžtu. Atsisėdu ir dingau.

Bet kažkaip dar sugebėjau pažiūrėt anime filmą. 51 minutė. Buvo žiaurus. Ne, tikrai. Žiauriai žiaurus. Amžiaus cenzas N-19, bet whatever. Krrrhz. Galvos skraidė.

Bet rimtai, ko aš čia sėdžiu? Hmm. Hm. Hm. Hm. Ai Riiily dont nau. Ai jo, tiesa. Kažko laukiu. Kol laukiu kažką skaitau. Kol skaitau kažko laukiu. Tai vat taip ir sukuosi.

rrrrrrrrrr smigau

mist

Bet žinot, man kažkas ne taip. Visiškai nepasitikiu savim jau. Tiksliau ne tiek nepasitikiu, kiek abejoju ar panašiai. Arba dar tiksliau- nežinau.
Aš noriu dauuuuug daug visko, bet kažkur vis kirba tokia mintis, kad TAI NE MAN. Kad kažkaip apsimetinėju tik. Ir užknisa tokios mintys. Taip žiauriai aš noriu.... hm.. kad ir kerzų. Bet vėlgi ,kažkur galvoj tokia sušikta mintis, kad ne man tokie batai. Kad juos turėdama aš tik mėgdžiosiu kažką.
Ir tikrai užknisa. Bet ką darant šita mintis yra galvoj.
Kaip jos atsikratyt?

sužinok daugiau apie šlamštą

Šiandien buvom Birštone (Pirštonas in Estonian). Jo, gražu ten. Labai panašu į Druskininkus.

Išvada: Druskininkai geriau.

Ne, bet šiaip tai durna diena. Dujinė. Jo jo, dujinė. Tokia, kai absoliučiai nieko nepadarai, bet jei jau padarai, tai neatsimeni.
Ar nejaučiat kartais tokio keisto jausmo, kai atrodo, kad galvoj yra daug daug kažkokio mėšlo? taip norisi atsidaryt kažkokį dangtį ir išimt viską iš ten. ccc.
Eh. Einu gult.

nulis

šita savaitė - viena geriausių savaičių per visą laiką. daugiau tokių. beformė skystis masė.... nieko gero. prieš akis stovi geltona galva aukštyn kojom. betgi galva kojų neturi. hehe. ar noriu turėt kailį? kietai būtų kailį turėt. žiūrėkit, kaip ilgai galima rašyt tokias nesąmones. ištisas dvylika minučių prasėdėjau, kad parašyčiau keletą sakinių. durnų. ir laisvai galėčiau šitaip prasėdėt iki penkių ryto. šitaip, berašant nesąmones.

dievuliau!

:)

tik tiek galiu parašyt.

Royal Tree

Šlykštalas snargliuotas. Kokias tris valandas kurpiau tekstą anglų kalbai. Jis užima tris puslapius, jame yra bent 13 varbų ir titulų, 12 datų ir dar krūva neįdomų dalykų. Ir visa tai turiu iškalt atmintinai per kokias 2 val. Na, gal ir pavyks.

Bet šlykščiausias dalykas yra tas, kad visą tą laiką, kol landžiojau internete beieškodama informacijos apie tą kvailą karališką šeimą aš vos laikiausi neįsijungus Hellsingo. Ir tai, kad aš jo neįsijungiau yra tikrai pagirtina.

Ir baisiausia neviltis yra ne ta, kad gausiu iš anglų 6 (kas man yra tolygu dvejetui), o geriausiu atveju kokį aštuonetą. Baisiausia man yra tai, kad Hellsingą galėsiu pažiūrėt tik rytoj.

Šiaip nelabai gerai, kad taip užsikabinau ant šito anime. Konkrečiai- ant Alucardo. Jis kietas. Jis pats kiečiausias mano matytas anime veikėjas (aišku, aš tų anime mačiau.. hm... 3 kokius :D ).
Bet ką padarysi. Neatsikabinsi.

Žodžiu. Jesus Christ is in Heaven now.

po me gra na te

Bet aš tikrai norėjau parašyt tai, kas sukasi mano galvoj dabar. O kas sukasi, nežinau.

come on

Sakau sau- "come on, neįsijausk"
Mano oda nepraleidžia vandens. Taip.
Mano oda nieko nepraleidžia. Jo.
Mano oda kaip driežo. Oi.

Žoooodžiu. Kvailystė kažkokia.
Kaip visada atėjau į bloggerį parašyt konkretų dalyką, ir kaip visada jo neparašiau.

Nežinau kaip čia pavadint. Paradoksas gal.
Žodžiu, turiu ką pasakyt. Ir norėčiau viską ir PASAKYT kažkam, o ne parašyt. Kvailystė paskutinė. Sakau sau, kad nėra kam pasakyt. Bet rimtai, nėra kam pasakyt. Nepasitikiu aš tais žmonėm.
Tai iš to nepasitikėjimo atvarau į bloggerį. Čia atviras laukas, kuriame nėra ko bijot. Nėra ko bijot? Hmmm.... ar tik čia ne tie patys žmonės?
Aišku, galiu viską parašyt į kokią skiautę popieriaus ir padėt kur nors. Be neeee, kas man iš to.

Tai va. Kopūstai skraido. Kažkoks durnizmas.

our shadows taller than our soul

tokia ohmygod daina- STAIRWAY TO HEAVEN.
Geriau nebūna matyt x)

whatever, kad dailėj buvo tikras faken šit.
ir whatever, kad mano visas galūnes jėgos apleido. Ne, aš rimtai. Silpnos rankos, silpnos kojos. Tik galva nesilpna kol kas.

Atsiplojau iš balos kažkokios ir va lengviau pasidarė.

O dabar bitlai! I'LL FOLLOW THE SUN
one day you will look to see i've gone.
for tomorrow may rain, so i'll follow the sun.

šlamštas

šlamšto krūvą jau pridirbau internete ir niekaip nesusiruošiu sustot...

Kur mes eisime šįvakar, kur mes eisime rytoj?
Kur mes būsim, kai pasensim, kur po šimto metų būsim?

Damnit visą savaitgalį kažkoks mėšlas buvo.

So.Miegot einu.

vėl Kernagis.

Kiek kartų daina mane sugraudino tiek, kad verkiau? Ryškiai atsimenu tris kartus. Tai buvo per Violet Hill, A Shot In The Back Of The Head ir Siren(nuoroda į eurovizinį atlikimą, nes man jis kažku labiau patink,a negu klipas kuris yra va čia).

Violet Hill kažkiek savo esatim paveikė.
Shot In The Back OF The Head man visad primena mano svajones ir šiaip šita yra tokia gili muzika, kad net sunku suprast..
Siren stipriai siejasi su tuo jausmu, kurį jau seniai bergždžiai bandau aprašyt.

Bet tai tebuvo niekai...
Palyginus su Kernagiu.
Jau vakar apimta euforijos šiek tiek graudinausi kai jo dainas grojo.
O šiandien po šlykščios dienos, dviems mergoms siaubiant mano namus visa suirzus įjungiau kompą, kuris vilkosi snargliškai lėtai... Bet viską lyg ranka nušlavė kai vėl uždėjo tą plokštelę su Kernagio balsu..

"Nes nežinojau, kad tu nežinai,kas tai- sniegas, nežinai, kas tai- lietus.
Nes nežinojau kad tu nežinai, kas tai- pievos, nežinai, kas tai-bičių medus."

Kapituliavau. Na, beveik.

Margi sakalai

Kokia nuostabi atmosfera atsiranda namuose, kai ištraukiamas apdulkėjęs patefonas, įjungiamos senovinės kolonėlės ir per jas traškėdamas sklinda Kernagio balsas...

klausimas-atsakymas

blemba, tas bloggeris mane valgo :/
Vos tik sugalvoju ką nors gero parašyt ir jį įsijungiu....
... POKŠT viskas dingsta iš galvos. Nu faken. Faken, faken.

O žinot, jaučiuosi siaubingai, siaubingai netobula.
taip, ŽINAU, kad šitokiam amžiuj visas (nežinau ,ar visus) kartais užklumpa toks jausmas, kai pati sau atrodai mulkė paskutinė.
Kartais atrodo, kad nesu mulkė paskutinė. Bet šiuo metu atrodo, kad esu mulkė paskutinė.
Ir ką?

blemba, bloggeris. Kodėl visa tai rašau į bloggerį?? (melionas klaustukų)
atsakymas:
blog'as šiaip jau pavadintas "internetiniu dienoraščiu", taigi iš dalies darau gerai čia viską rašydama. Nes čia yra mano dienoraštis.
bet,
kas per nesąmonė yra viešas dienoraštis?
atsakymas:
nežinau.
iš tiesų esmę trumpai visad parašau į popierių ir nugrūdu kažkur giliai. Bet parašyt visas nesąmones, kurios šauna į galvą patogiau kompiuteriu. nes taip paprasčiau.
aišku, galėčiau viską rašyt į word failą. Tai kodėl nerašau?
atsakymas:
pasąmonėj matyt slaptai noriu, kad viską galėtų kažkas perskaityt. Nesąmoningas noras bendrauti or something like that.
tai kokio velnio reikia "bendrauti" (atseit bendravimas apsiriboja blogo skaitymu) internetu?
atsakymas:
nežinau. galvojau, kad atsakysiu taip: "nes negaliu šito pasakyt žodžiais ir neturiu kam pasakyt žodžiais". Bet nesąmonė. Nors iš dalies tai tiesa. Jeigu pažiūrėsiu iš kito kampo, tai tiesa. Pasakyt žodžiais negaliu, nes absoliučiai niekam to nebus įdomu klausytis. Neturiu kam pasakyt dėl tos pačios priežasties. Ir, tiesą sakant neturiu nei krislelio noro viso šito sakyt kažkam.
Tada man vėl kyla klausimas, kam aš visa tai rašau į blogą, kurį šiaip ar taip gali skaityti visi, kuriems aš neturiu noro pasakotis ?
atsakymas:
nežinau.
būtent šitai mane ir domina. Internetas ir blog'ai , stebuklai neįsivaizduojami XIX amžiuje. Stebuklai, bukinantys žmonių gebėjimą bendrauti gyvai. Prarandi gebėjimą bendraut gyvai ir tada bendrauji internetu. Iš esmės tai ne ypač kažkuo skiriasi. Bet vis dėl to, yra kažkas, kas suteikia tau nesuvokiamą saugumo jausmą ar kažką tokio.

nusigrybavau visiškai. Praktiškai visa šita rašliava yra tiesiai iš mano galvos. Nesivarginau perskaityti ką parašiau ir imtis redagavimo. whatever.

nesupratau

Po offico injekcijos įlindau į youtubą pažiūrėt visokių nesąmonių. Geresniam nakties miegui norėjau pažiūrėt "Viva La Vida" klipą iš ColdplayTV (jis man primena tą laiką, kuris buvo labai geras :D ).
Taigi, parašiau "viva la vida" , nes ir taip aišku, kad ta daina yra Coldplay daina. Betgi ką aš radau?
Viva La Vida by lady gaga.
Fu. Fe. Vemsiu. Net nenoriu rašyt to pavadinimo į savo blog'ą, nes jis mane nervina. Ir ta daina sunervino. Išdarkyta belekaip. Fui. Na taip, žinau, kiekvieno skonis skirtingas... Bet tikėjausi tarp komentarų rast Coldplay fanatikų keiksnojimus... Bet ne... Bet nuvijau šalin nusivylimą pagalvojus, kad Coldplay fanatikai nesivargina komentuot tokių brudų.
Vis dėl to grįžau prie to, ko ieškojau. Nuėjau į ColdplayTV ir...
Viva La Vida is no longer available in your country.
pirma mintis buvo WHAT THE HELL. Nesąmonė kažkokia. Kodėl visas (gerai, ne visas) pasaulis gali matyti Coldplay, o Lietuva kažkodėl negali? Čia ką, posovietinėms šalims tai draudžiama matyti? Nu ir susinervinau visiškai. Kažkoks debilizmas. Kuo mes nusikaltom, kad nematom šitų video? Prieš du metus dar galėjom. Ir išvis, kuo toliau, tuo labiau internetas darosi no longer available in our country.
Kvailystė paskutinė. Kodėl aš, kuri nuo penkerių metų klausau Coldplay neturiu teisės legaliai pažiūrėti jų video, kuris man beprotiškai patinka? Kas man belieka tokiu atveju? Piratauti ir atsisiųsti iš kur nors? Sėdėt prikepus prie kokio MTV ar VH1 ir laukt, kol parodys?
Nesupratau.

pieno išgerk

Šiandien neįvyko nieko, ką būtų verta aprašyti. Langus nuvaliau. Kilimą išsiurbiau. Perklausiau "Viva La Vida or Death And All His Friends". Pažiūrėjau serialo, kuris man kadaise patiko ir kurį dabar kartoja LTV seriją. Nuvaliau dulkes. Bandžiau antena pagaut LTV bangas. Surinkau obuolius. Sulijau. Bandeles pirkau. Runį išvedžiau. The Office pažiūrėjau. Viskas.

Rytoj irgi neįvyks nieko, ką būtų galima aprašyti. Ir poryt. Ir užporyt. Ir taip toliau. Tai va.

ventiliacija

HELL YEAH
pasistačiau tokį 80's ventiliatorių šalia kompo :}
ūžia garsiai, bet neįkyriai ir nuostabiai vėdina kompiuterio vidurius.

Dėkui ^^

holly cow im not dead

Hm, ir vėl 00:42. Kažkaip vis užtaikau ant šito laiko.
Be 18 minučių pirma vadinasi.

Jau seniai bebuvau tokioj sušiktoj būsenoj!
Sėdžiu palėpėj, kur visada yra šilčiausia. lauke 25 laispniai, o čia kokie 30 gal. Tvanku iki beprotybės. Rasoja kakta. Kompas ūžia kaip geras,naujas dulkių siurblys. Kas kokias 15 minučių reikia nutraukt offico žiūrėjimą, nes reikia pavėdint tą dėžę. O taip taip, nesvarbu, kad ventiliatorius toks garsus, jis nieko neaušina.

Tai va, sėdžiu tokioj vietoj ir mintiju ( ar tik man vienai šito žodžio rašyba keista?), kad reikia nykt iš čia. Problema tame, kad aš nenykstu. Tik puoselėju tokią idėją.
Bet po 5 minučių išnyksiu. Zyzianti dėžė tylės panirusi į beprotišką tvankumą, lempos palaimingai atvės ir tik kartais žybtels mėlyna lempelė.

Vakar buvo kažkas labai keisto. Kažkas tokio keistumo, kad privertė mane nerimauti.

Oh my god, visa nugara šlapia. Nykstu.

laukiu laukiu laukiu laukiu ir niekaip nesulaukiu :<
kada sulauksiu?

Coldplay- Things I Don't Understand

ar žinojai,

kad "god" atvirkščiai yra "dog" ?

jau??

Rėkti tikriausiai per banalu, bet aš visvien parėksiu:

aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaa!!!!!!!!!

Rugpjūtis..!
Siaubingai greitai lekia ta faken summer.

Kartais pasiilgstu duobės, bet ją atkūrus iki smulkmenų, tai gal ir ne...

grape soda kasdienybė

Kažkoks blokas visvien yra mano galvoj. Lyg kažkoks šūdas būtų galvoj užstrigęs ir trukdytų minčių, emocijų ir jausmų eismui.
WHATEVER
Norėjau parašyt, kad jau ketvirtą dieną keliuosi devintą- pusę vienuolikos, tada visą dieną prasišlaistau ir bimbinėju visur be naudos, dešimtą valandą įjungiu kompą ir iki dviejų žiūriu Office.
Ar šitą sistemą galima pavadint atostogom?
Definetly yesh. >:)

"Mes kalbam apie gėjų toleravimą. Rasių toleravimą. O reikėtų pradėti nuo paprastų žmonių toleravimo. Tiesiog asmenybės toleravimo. Aš esu aš, turiu, sakykim, žalias pažiūras. Tu esi TU ir turi mėlynas pažiūras. Aš galiu sakyt "čia juk nesąmonė". O tu gali atsakyt "Kodėl tai nesąmonė?" Aš "...". Būtent taip. Tai lygiai tas pats , kas ginčytis dėl Dievo:
"-Dievo nėra."
"- Įrodyk." "

that's what i said

01:42

Yeppers, The Office!

http://www.youtube.com/watch?v=8OxMLEbsc9o

direclty to the target

yup

pažiūrėjus anime filmą arba šiaip peržiūrėjus DAUG serijų per vieną vakaronę galvoj visad lieka daug minčių.
Šįkart tai buvo filmas, žiūrėtas ONLINE.
Tikrai vertas dėmesio žiūrėjimo būdas, turiu pasakyt. Nereikia ieškot torrento, nereikia laukt, kol jis atsisiųs, nereikia išzipint (jei kartais koks mėmė suzipino). Net su tokiu apgailėtinu (kaip sakytų didieji veteranai iš linkomanijos) interneto greičiu kaip manasis filmas greit kraunasi. Man nė karto nesustojo, tik kartais "už kadro" šmėkščioja užrašėlis "buffering video".
Galima net pasirinkti iš kur žiūrėsi (kokioj internetinėj svetainėj video "upoladintas"), yra keli variantai. Vienintelis blogas dalykas žiūrėjime online- kad per dieną gali išžiūrėt 72 minutes. Man tai pasirodė absoliuti nesąmonė, nes kai rodo, kad baigėsi žiūrėjimo laikas iš vienos svetainės, pereini į kitą ir žiūri toliau.
Naa, iš esmės tai peržiūrėjau du filmus. Vieną kiaurai, o kito tik pabaigą. Kam žiūrėt visą filmą, jeigu visa esmė visvien pabaigoj? :D
Ir, aišku, komentarai. Lietuviški komentarai dažniausiai būna geresni už patį filmą (neseniai skaičiau linkomanijoj apie vieną anime filmą atsiliepimus. Jeez, iki ašarų juokiausi :D), bet kitur jie būna labai taiklūs. Pavyzdžiui vienas toks komentatorius pareiškė, kad
"Šį anime žiūrėjau, kai man buvo aštuoneri metai. Prisimenu senus laikus, kai įkyrėdavau mamai prašydamas nupirkti žaidimų. Po to atsižaidžiau ir daugiau nebežiūrėjau. Ir štai dabar, po 13 metų šiaip sau nusprendžiau pažiūrėt šitą filmą ir ką aš matau? Nei vienas veikėjas nė truputėlio nepaseno."
Man irgi pasidarė įdomu. Per visus sezonus (o jų, jei neklystu, yra 12) veikėjai išlieka tokie pat jauni ir gražūs, tik retkarčiais persirengia. Pavyzdžiui Dragon Ball veikėjai sensta, ir gana aiškiai.

So what the hell???

Pabusk

Apsiėmiau skaityt Keruaką.
i was like oh my God...

Pati knyga šiaip gera, skaityt smagu. Bet.

AŠ PER JAUNA TOKIAM SKAITALUI.

Visi Budos mokymai turi milžinišką prasmę. Visuose juose norima pasakyti daugmaž tą patį. Bet kai juos skaičiau atrodė, kad žiūriu į drumzliną vandenį- dugno nematau. Taip ir čia, esmės neperpratau. Na, man atrodo, kad esmė skirta norintiems tapti Budomis ir pasiekti Aukščiausiąjį Nušvitimą. Man jo kol kas nereikia, tad pasitenkinau šiaip gražiai žodžiais ir gražiais pamokslais.


O šiaip, kaip man sekasi?
Turiu pasakyt- nekaip.
Buvau laaabai atsiskyrus nuo gyvojo pasaulio, tai po truputį grįžtu atgal. Gaaal kas nors iš to ir išeis.

labai
labai
labai
labai
negerai

eik lėtai, gerk daug vandens

Eik lėtai, gerk daug vandens.
Kai žiūri į medį, ką matai?
Daug eik, lėtai gerk vandenį.
Eiti yra gerai. Šokti taip pat.
Kažkur nutrūko elektros grandinė. Dingsta visos miesto šviesos. Gyvenimas sustoja. Neliko energijos jam varyti. Prisimink ir grūsk viską į savą židinį. Nesvarbu, kas tai bebūtų.


Eik lėtai, gerk daug vandens.
Neužsidaryk uždaram šūdinam rate.

Vysoké Tatry Raj

Grįžau.
Buvo tikrai smagu :) Kopimas į kalnus, vaizdas nuo jų, šlapias miegmaišis, šalta, kartais pasireškiantis maisto trūkumas- visa tai buvo nuostabu...
Ir žmonės buvo faini. Neskaitant kauno fyfų (sriubyčių :D).

Pabuvus tokios stovykloj supranti, kaip nuostabiai gyveni, kiek daug patogumų turi.
Nepamirštama...

Ir keistas jausmas kažkoks, kai po savaitės civilizacijos nematymo pasižiūri į televizorių ir kažkaip keista pasidaro. Arba įsijungi kompą ir jis atrodo kažkoks nepažįstamas. chi chi.

Viso gero

Šiandien išvažiuoju į stovyklą. Grįšiu nežinau kada.
Kai iki stovyklos buvo koks mėnesis, apie ją išvis pagalvodavau retkarčiais. Tik šiaip įsivaizduodavau, kaip sėdžiu autobuse. Likus savaitei ėmiau žiūrinėt daiktų sąrašus, daugiau galvojau apie ją.
O šiandien ir bijoti ėmiau. Net nežinau kodėl bijau, bet tiesiog bijau.


Bet perskaičiau dar vieną Haruki Murakami knygą. "Prisukamo Paukščio Kronikos".
Knygos nepirkau ir nesiėmiau iš bibliotekos, o pasiskolinau. Gaila, dėl to negalėjau perskaityt lėtai, po vieną žodį, neturėjau laiko visko gerai perprasti.

Knygos tiesiog neįmanoma nupasakoti. Tai tiesiog tipinis Murakami bruožas- perskaičius atsimeni tik veikėjus, maždaug ką jie veikia, bet visko papasakot neįmanoma. Žodžiu perskaitai, nieko neatsimeni, bet žinai ,kad buvo gera knyga.
Bet šitos knygos išskirtinis bruožas- daugybė klausimų. Visą laiką jų tik daugėja. Kai atrodo, kad pagaliau jau sužinosi atsakymą, pasakotojas prasmenga skradžiai žemę.
Paprastai visose knygose atsakymai išaiškėja pabaigoje. Tačiau šitoje knygoje palikta apsčiai vietos tau pačiam.

I WANT MY MTV

Dire Straits!

http://www.youtube.com/watch?v=hDpMqKSrr7Y

Money for nothin' and your chicks for free

what the hell?

Dvilypis jausmas kyla iš smegeno. Pojūtis laisvės ir apgailestavimas. Ir noras maniakiškai juoktis. Kaip išprotėjusiai. HAHAHAHA...
Kas gi atsitiktų, jeigu staiga koks nors programeris ištrintų facebooką? |Pusei mūsų matyt depresija atsirastų. Mums jau įaugo maniakiškas noras dalintis viskuo. Dalintis, dalintis, dalintis. waaaaaah. Man jau nusibodo tas facebookas. Nu-si-bo-do.

HAHAHAHAHA....

neprieštarauk sau

Grįžau "nuo jūros".
Pirmas žingsnis į vasarą.
Praeitą kartą kažkaip jaučiau, kad bus blogai. Šįkart pavyko nuskandinti tokias mintis, ir buvo gerai. Tikrai gerai. Tikrai.
Numynėm dviračiais apie 40 kilometrų, į Palangą ir atgal. Mano dviratis buvo tikrai sušiktas, nes per mažas man. Labai skaudėjo kelius. Ir bėgiai nepersimetinėjo.



Privalai tvirtai tikėt savim ir viskas bus gerai. Tikrai gerai.

žinai ką?
FUCK YOU.

SOS

Siunčiu signalą į bekraštes interneto platybes.
Ar yra tokių žmonių, kurie DAR tebežaidžia Age Of Empires II ? Ir tokių, kurie gerai žinotų jo veikimo principą? :D

Jau visą valandą, jei ne daugiau, vargstu prie to prakeikto žaidimo. Jau antrą kartą jis atsisako veikti. Ir kodėl? Windows net nevargsta ieškot. Faken windows.
Taip ir knisuosi po visus dll'us ir kitokius mėšlus. FU.


:(

specialus

Kaip Bepelis norėjo žaist futbolą. Labai verkė jis, kai Portugalai aplošė Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką 7:0

aaaa mžinai

Labai labai tobula akimirka dabar. Labai.
Rodo kaip Brazilai kapojasi su Dramblio Kaulo Krantiečiais.
Runis paskleidė savo kvapą.
Lietus barbena į stogą.
Galvoj skamba kažkokios dainos.
Juokiuosi.

Antrą dieną galvoju tą patį?

geros dienos!

Grįžau iš to išsvajoto Vilniaus. Ir ką? Nieko.

Dvi dienos, juoda ir balta. Ryškus kontrastas tarp šitų dienų.
Pirma diena buvo balta. Radau savo Vilnių. Tiesiog atėjau į tą vietą ir pasakiau pati sau - "tai mano Vilnius". Ta vieta- Akropolis. Bet ne tos parduotuvės ir ne tas bruzdesys, o aplinka mane keri. Mane žavi dydis. Negaliu nesižavėti ta gana atokia civilizacija. Apėjau visą Akropolį ir radau vieną vietą, kurios, atrodo, beveik ilgėjausi. Stovėjimo aikštelės kampas, nutviekstas saulės šviesos. Mašinų nėra, pučia vėjas, o šalia mažytis miškelis. Perėjus tiltą yra siauras takelis, kažkur vedantis. Taip ir nespėjau pažiūrėti, kur jis veda...

Antra diena - visiškai juoda. Tik rytas buvo nuostabus. Bet šiaip- nieko daugiau. Katedros aikštėj buvo pilna kažkokių piktų žmonių- vienas supyko, kad nufotografavau, antram buvo maža vietos plačiam šaligatvy, trečias žiūrėjo į mane kaip į kažkokią purviną nusmurgėlę. Nepagerėjo ir dėl to, kad kairys batas nutrynė pūslę.

Jah, faken vasara. Nais :}

shit happends

kiek kartų norėjau, kad Jūs nutiltumėt? Kiek laiko maldavau dangaus, kad užsičiauptumėt ir baigtumėt kankint mano esybę savo plepalais? Sėdėjau sukandus dantis, laukdama, kol mano maldos išsipildys. Deja, jos neišsipildė. Laukiau savaitę, mėnesį, metus, bet Jie nenutilo. Ūžė, gaudė, rėkė, zyzė. Nusispjoviau į Juos. Atsitvėriau nematoma siena, kurios Jų nematomos žodžių strėlės nežeidžia.
Deja, aplinkybės keičiasi.
Anuomet įkritau į duobę, kurioje knibžda piktų padarų. Smulkių, bet skaudžiai kandančių. Nekenčiau jų. Bandžiau išlipti iš tos duobės. Kartais atrodydavo, kad pagaliau pavyks išsikapanoti, bet nuslysdavau atgal į gilumą. Ir vieną dieną mane, iš duobės kažkas ištraukė.
Dabar man nebeleidžiama niekur eiti, kad neįkrisčiau į duobę. Bet negaliu gyventi be tos duobės. Kad ir kaip jos nekenčiu, per tiek laiko ji tapo lyg mano namais. Nekenčiamais, bet visvien namais.

Shit happends.
panašiai būna Age Of Empires II. tave puola, o tu niekaip negali atsigint tų priešų. Trūksta išteklių. Tada pasistatai milžinišką sieną. Kurį laiką tave vis dar puola, bet paskui nutyla. Ir sėdi savo suknistoj tvirtovėj už sienos. Taip nebeįdomu, kad tenka juos pult pačiam.

Rytoj važiuoju į Vilnių. Ka ten veiksiu nežinau. Norėčiau nusipirkt bilietą ir važiuot kur nors. Pasiklyst ir pačiai bandyt rast kelią namo. Valandą kratytis trūlike. Žiūrėt, kaip skuba vargšai studentai. Klausytis, kaip keikiasi rusė bobutė.

Jaučiuos kažkokia tuščia. Jausmo nulis. Nei gerai, nei blogai. Jokio susidomėjimo. Jokios nevilties. Šaukiuosi pagalbos...

do not

Buvau kine šiandien. Žiūrėjau Iron Man 2.
Man atrodo, kad filmas neblogas. Daugmaž nebuvo to nuobodumo, kuris būna antrose dalyse.
Bet ir nebuvo tokios nuolatinės įtampos, kuri buvo pirmoj daly. Kai žiūrėjau pirmą dalį, tiesiog negalėjau mąstyt apie ką nors kitką ir iš jaudulio net drebėjau. Šiandien tik vienoj vietoj buvo baisu.
Bet apskritai... pirma dalis geresnė.

i'm here, in the desert

Sooooo
I"m back >:D
Ir vėl! visiškai loaded with zoul. VISIŠKAI.
Aš visiškai užvaldyta to magiško jausmo, kurį taip jau labai moksliškai galima vadinti euforija :)
Visos baimės, apnikusios vakar vakare ir šiaip baimės dingo ir išsilakstė.
Vakar radus facebook'e žinią, kad ML šią vasarą koncertuos Lietuvoje iškart smagu pasidarė. Bet paskui įlindo tokia mintis- o kas, jeigu sutaps su stovykla arba Smiltyne? D:
Ir gal kokią valandą kirminas galvoj graužė ir graužė dėl to :(
Bet šiandien!
Šiandien tiesą sakant nieko. Norėčiau parašyt "kažkaip blogai", bet rašau "nieko". Nes kitaip man ranka nekyla :>
Šiandien desertui gavau Loaded With Zoul music video ^^
Ir komentaruose kažkas kviečia ML į "Tamsta" muzikos festivalį, kuris vyks Liepos 30-31 dienom :)
Ir jokiu būdu niekas man nesusikirs. Visur spėsiu. Viską spėsiu.
Kol turėsiu savo zoul >:)

STILL

Esu visiškai įsitikinusi, kad sugebėsiu išlaikyti šitą polėkį, kurį gavau iš Malcolm Lincoln :)
Kitaip tariant tą "bit of hope".

I'm loaded with zouuul!!

so where did we loze our way?

Po lietaus vaizdas nuo mano stogo -pasakiškas. Debesys įvairiausių formų ir spalvų, o nuo Nemuno kyla rūkas.
Na o man visas smegenis iš galvos meta lauk Malcolm Lincoln. Visvien kada nors turės atvažiuot į Vilnių. Kažkaip labai man jie įsivėlė į galvą ir niekaip nenori išlįst. Ir aš pati nenoriu, kad jie išlįstų. Nors nebeatsimenu kada klausiau Siren, žinau, kad nuo jos dešine kūno puse bėga šiurpuliai. O "Where did we loze our way" sukasi ir sukasi mintyse. O playliste sukasi ir sukasi "Veereval Lumel".

Summer :}

let me show you my surprised face

Alternate Reality Dragon Ball Z episode 2
http://www.youtube.com/watch?v=nkMT1RrT2mw&feature=related

and finally
"O man jis patynka.. užmigdo mane, su bučiniu " :DD
http://www.youtube.com/watch?v=adKM-A3HHQs&NR=1

užaugus būsiu...

užaugus būsiu kalbininkė.
Naujausia mano svajonė, kurią beprotiškai sunku įgyvendinti.
Norėčiau tobulai mokėti savąją kalbą, ir dar keturias kitas, jeigu neprisidės dar.
Atrodo gana nesunku, tuo labiau, kad dvi kalbas teoriškai moku.
Anglų kalba, kuri mums dabar jau kaip ir įprasta dabar jau gana lengva. Mes ja kalbame su ryškiu akcentu, tačiau ta tikroji anglų kalba... ech, prisiminimai.
Vokiečių kalbą moku teoriškai. Praktiškai beveik nenaudoju, bet reikėtų. Tikriausiai ši kalba irgi graži, bet man kiek per daug šnypščianti. Whatever. Mano nuomonė visvien nieko nepakeis.
Na, Japonų kalba matyt yra daugelio išsvajota, bet gal kada nors man pavyks rimtai ja užssimti. Europoj nėra nei vienos nors kiek panašios kalbos, išvis, Japonų kalba, kiek žinau neturi panašių kalbų.
Ir naujausios pamėgtos kalbos- estų ir suomių, kurios yra kone tokios pat. Susidomėjus Malcolm Lincoln perklausiau keletą estiškų dainų ir kelis interviu estų kalba. Visiškai nieko nesupratau, bet visvien man labai patiko. Šita kalba tokia strikinėjanti, visiškai nenuspėjama. Ir tarškanti labai. Žodžiu, labai gyva kalba.

Kažkurią dieną galvoj sukosi mintis apie įkaltus į galvą dalykus. Kaip pavyzdžiui man įkalta į galvą, kad negalima mėgti popso. Aišku, mano laisvė rinktis, bet kažkodėl renkuosi sesės ir brolio nuomones, kad popsas yra šūdas. Žinoma, nuomonės niekam neįdomios, bet vienas gerbiam, o į kitas nekreipiam dėmesio. Keista, ar ne?

fak jū

Fak jū.
Atsitiko tai, ko aš ir bijojau- kad daina manęs nebeveiks. Visada taip būna. Tikiesi, kad klausysi šitos dainos amžinai ir visada ji sukels minčių griūtį. Ir fak jū. Nieko nebelieka.

Įsivaziduokit, kad ant visų savo pažįstamų žmonių kaktų esat pririšę virvę. Ir kai trukteli už tos virvės, žmogus nuvirsta. Arba dar geriau- visi pažįstami = domino kaladėlės sustatytos eile. Viena nugriuvo ir visa kantriai statyta eilė subyrėjo.
Ką aš noriu tuo pasakyt?

Kad iš visko, ką darai, kada nors grįžta pasekmės.
Todėl statant domino kaladėlių eilę negalima būt išsiblaškiusiam. Nes nuo vieno neatsargaus judesio subyra visa eilė.

Bit of hope

Mažytė dalelė vilties mano gyvenime. Nors viltis- durnių motina, ji niekad nemiršta. Turiu mažytę dalelę vilties, kad viskas baigsis. Kad gyvensiu sau ramiai ant stogo,kad šalia manęs bus žmogus, kurio labiausiai reikia. Viltis, kuri tikisi visa ko geriausio. Viltis verkti džiaugsmo ašarom.

Give me bit of hope now, help me through the night

Šitie žodžiai man per daug gražūs, kad juos suprasčiau.
Taip,ta daina per daug graži eurovizijai.
Jos klausant tiesiog atsiduri ten. Ne ant stogo, ne ant violetinių kalvų, bet ten. Ten, kur viskas tobula. Kur nėra jokių bėdų, rūpesčių. Kažkur aukštai, kur niekas tavęs nemato. Kur pasijunti esąs reikalingas tik pats sau. Pasauliui tu- niekas, bet be tavęs tas pasaulis neegzistuotų. Mažumos nano.
Taigi, sėdi ten aukštai, žiūri į pasaulį, gyveni santaikoj su pačiu savim. Ir turi šalia kažką tobulą ,kuris visada suprastų.
Ar jums taip nebūna, kad paima kažkoks nervas kai nesiseka, kai viskas blogai ir nori pasiguost, o tas, kuriam bandot pasiguost pradeda patarinėt?
Norėčiau rasti tą kažką tobulą. Tobula būtų tada, kai galėtum išsakyt viską, kas galvoj susidėję ir nesulaukt patarimų.

Siren in my head is making awful sound

Viltis mano galvoj kaip sirena. Sklinda bangom, atsimuša ir grįžta.

derlius

Atėjo laikas sumaterialėti- peržiūrėt ką gavau per gimtadienį.
1. Asilą
Dovana nuo Raimos. Paprasta ir miela :}
2. Gėlių
Nuo tėčio :D Pakalnutės-kvepia labai skaniai...
3. Runis
Dovana, dovanota likus mėnesiui iki gimtadienio :D Vargšas šuo.
4. Rolikai :/
Eglės dovana. Klaikiau aišku nebūna, bet bent turėsiu ką veikt. Paskui pačiūžom lengviau bus čiuožt.
5. Pagalvė.
Garsioji dormeo memosan... Jono išmislai.

Loaded with zoul

Net eurovizija suteikia šansų rasti gerą muziką!
Malcolm Lincoln tikrai gera grupė. Nors ir negaliu rast iš kur gaut visą jų albumą, vienintelį kol kas, bet išklausiau dvi dainas, kurias pavyko rast.
Ir jos nuostabios!

Me ztill ztands
Loaded with zoul

vikipedija rašo, kad jie groja "electro pop". Neseniai atradau šitą stilių. Ir jis mane patraukė savon pusėn

TDK

Labai labai seniai užmirštas jausmas išlindo. Toks senovinis ir geras. Kvepia duona, dangum. O galvoj ramybės neduoda tokia paprasta daina - Siren . Taip, žinau, eurovizija. Žemas lygis. Sako,kad šita daina per gera eurovizijai. Man irgi taip atrodo. Priverčia galvot.

O šiaip tai panika tebetupi kertėj galvos ir panikuoja. vis dar.

Damn it, prabėgo ir šitas savaitgalis. Aaaabsoliučiai nieko nepadariau. Bet nieko. Iš manęs kažko daugiau tikėtis, negu nieko nedarymo savaitgalį vargu ar verta. Bent mongolus nukariavau :D
Apžvelgiau stovyklos programą:

1 DIENA 00.30 val. išvykstame iš Lietuvos. Atvykstame į Krokuvą. Man įdomu, tai kiek gi važiuosim į tą Krokuvą, jeigu išvažiuojam pusę pirmos?

2 DIENA Traukiniu vykstame į Žemųjų Tatrų nacionalinį parką „Slovenskij Raj“. Žygis Hornad upės kanjonu. Maudynės vandens atrakcionų parke „Aqua city“ Pobrade.

3 DIENA Traukiniu vykstame į Stary Smokovec miestelį. Vakaras prie turistinio laužo. Ir miegosim palapinėse, tikiuosi :)

4 DIENA Autobusu vykstame į Bielianska jaskyna urvus. Plauksime mediniais plaustais Dunajec upe. Jesus Christ. Urvai kaip urvai, bet MEDINIS PLAUSTAS?

5 DIENA Maršrutas į Mlynicką Doliną, Skok krioklys, viršūnės :Satan (2421 m.), Štrybski štit (2381 m.), Velek Soliskom (2412 m.). Trys viršūnės per vieną dieną ^^

6 DIENA Žygis Staryj Smokovec rajone. Pakilimas funikulieriumi į 1285 m. aukštį ir keliavimas kalnų kelias link Obrovskij krioklio, Zamkovsheho chata. Vakaras prie laužo su vietiniais alpinistais. Su tokiais senai žiniuoniais ilgom barzdom, kurios jau susisukusios į dredą...

7 DIENA Ryte žygis po apylinkės kalnus. Ruošimasis išvykimui. Vakare išvykimas į Lietuvą.

8 DIENA Vakare grįžtame į Lietuvą. Visą dieną sėdim autobuse.

Šuliny gimiau, šuliny ir mirsiu

O taip, pagaliau likau beveik viena savaitgaliui. Seniai laukiu šito. Galėjau, aišku likt visai viena, bet jau geriau biškį pakvaišus teta, negu tėvai.
Dar tik pusė dešimt, turėčiau dar miegot. Jau kokia savaitė, kai nieko įdomaus nesapnuoju.
Bet savaitgalio orai - pasakiški. Apie tokius ir sukosi mintys visą šaltą žiemą. Vakar ėjau gatve ir mane pribloškė viens debesis- taip nerealiai atrodė. Atrodo, ims ir nusileis ant žemės. Taip žemai ir toks panašus į vatos gumulą. O virš jo aiškus ir ryškus dangus.
Rytoj pagaliau dailės peržiūra, baigiasi ir muzonas.
Šitas galas - pats kvailiausias. Lauke šilta ir tiesiog kvepia laisve, o turi sėdėt mokykloj ir klausytis visokių triukų kaip surast kampų dydį, kodėl JAV tokia galinga valstybė ir taip toliau.
Gerai, kai galvoj turi vandenyną.

būsimuoju laiku

Vėl užlipo tas jausmas, visiškas laukimas. Jau matau žydrą dangų su keliais debesim, šviečia saulė, o aš sėdžiu kažkur pievoj viena. Arba dar geriau- matau kalnus iš autobuso lango.
Vasara pagaliau nebe už tų kalnų.

o dabar shut down'as

tik kojines duokit, prašau

Be keturiasdešimt vienos minutės vienuolika, aš kuo toliau, tuo ilgiau trūnau prie dulkių siurblio garsą skleidžiančios dėžės iš kurios kyšo laidas o po kojom girgžda nuo batų nusigramdęs smėlis.
Apsisprendžiau, kad pribrendo reikalas pažiūrėt pagaliau New Moon. Turbūt paskutinė būsiu žiūrėjus. Alebataya, koks skirtumas. Žinau, lopiškas tas filmas. Bet ką jau padarysi.
Tas mokslo matų galas baisiai ilgai užsitęsė, kaip kokia ilgai kramtyta guma išimta iš burnos ir tempiama smalsaus vaiko. Kur mano ragatkė? Taukšt krito vaikas ant šalto betono ir išmetė gumą. hahaha.
Visi vaizduojasi kažkuo, ko patys nepažįsta. Deja, aš ne išimtis. Bet stengiuosi būt kietas diskas ir kaupt informaciją. O ne dalintis. Gal aš jiems ir atrodau tylenė mėmė iš šulinio ištraukta, bet man jie patys atrodo kaip pasiklydę miške ir apgaudinėjantys patys save- "aš juk žinau kelią".
Kiautai sušikti. Velniop juos visus, skerst ir įdaryt kaštonų uogiene ftw.

BAHAHAHA. DVĖSKIT.

omg he's over 9000

Šiandien ilgai sėdžiu... prie kompo.
Na ir kas. Visvien iš manęs nieko doro neišeis.

http://www.youtube.com/watch?v=8hT73pueR3s&NR=1
Šita daina mane nužudys po kokios savaitės.

omg it's over 9000

Mažiausias iš mažiausiųjų.

Baigiau skaityti tą mielą knygą- "Jūsų pasąmonės galia". Kaip jau minėjau,tai ji tikrai įsiėda į smegenis ir duoda per galvą.
O toliau bandysiu skaityt "Sofijos pasaulį".
Savaitgaliai neįtikimai greitai prabėga...

Vasara jau čia pat.. po 16 dienų. Tiksliau tariant, po 27. Visas mėnuo dar. Kas tas mėnuo..šapas eilinis.
Per paskutinę mankštą susimąsčiau, kaip greitai tas prakeiktas laikas bėga. Gulėjau toj neįtikimai ramioj vietoj, ligoninėj ir galvojau, kad kai baigsis šiandienos mankšta, daugiau čia nebeateisiu. Prabėgs 10 minučių, 20, pusvalandis. Valanda, dvi. Ir taip vis labiau tols nuo manęs šita akimirka. Ir tik tols, nebeartės daugiau. Taip nesuvokiama ir gražu.

Naktis jau. Norėčiau galėt nemiegot. Sėdėčiau ant stogo ir spoksočiau į miegantį miestą. Savo mažytį miestelį, kuris tėra taškelis Žemės planetoj. O aš- iš viso niekas šitos visatoj. Mažiausia dulkė. Mažumos nano.

Ir šiandien į ligoninę atvežė kažkokį jaunuolį, be sąmonės, nuo vaistų. Kas turi atsitikti, kad imtumeisi tokių priemonių? "Gal jis tik norėjo apsisvaigint" - sako žmonės. Gal. Jis pats tik težino.

"Jūs esate vienintelis mąstytojas savo visatoje..."
Aš esu vienintelis mąstytojas savo visatoje. Aš nusprendžiu ko man nekęsti ir ką man mėgti. Tik aš galiu pasiduoti emocijoms arba atsispirti joms. Tik aš galiu kontroliuoti savo visatą, nes joje esu dievas.

Pirmos valandos daina:
Blue Foundation- Bonfires. Sukelia prisiminimų audrą. I said it again.

Jis virš devynių TŪKSTANČIŲŲŲŲŲ !!!!

Annihilation

Oh my fucking god.
Siaubas kažkoks.

1.Technologijoms nenusipirkau siūlo- likau įkalinta 50 cm ruože, kai kiti jau yra 80 cm ruože.
2. Technologijų dvi pamokos...
3. Lt kontrolinis. Bent jau tiek gerai, kad auklėtoja yra ŽMOGUS.
4. Dar vienas 45 min. trukmės nervų gadinimo seansas- vokiečių kalba.
5. Matematika lyg oazė vidury dykumos...
6. ...o kalbant apie geografiją, tai čia slypi mano tragedijos esmė.
Taigi, pradėsiu nuo pradžių.
Antradienį mūsų mokytoja geografijos nusprendė surinkti pratybas. Ji sakė, kad vertins be gailesčio, nors visa klasė padarė tik vieną puslapį iš dviejų reikiamų. Aš šiek tiek pazyziau, kad tikrai dirbau ir tikrai nespėjau, nes nenorėjau 5 gaut. Bet susitaikiau su šia mintim ir užmiršau šitą dalyką iki ketvirtadienio.
Ir štai šiandien ramiai išsitraukiu geografiją... ir ką randu? Pratybas!...
Dabar nervuojuos visa, ką daryt. Nes ta baisi mokytoja rašo 2, jeigu neatneši pratybų. O aš dar ten zyziau jai į ausį. Nusprendžiau atsakinėt.. bet kas iš to...

Žodž, man šakės.

This is just getting dumb.

Btw, piešta ne mano.

o aš visada gyva

nutariau parašyt kažką protingo. Na, aišku, tokiai vėplai kaip aš tai gana sunku.
Bet pabudo tas seniai pamirštas jausmas. Kažkur giliai užkastas. Uch, kaip giliai. Kaip jaustum visą pasaulį. Tokia harmonija, santaika ir begalinis intelektas.
Ta knyga tikrai veikia. TIKRAI. TIKRAI.
Joje skatinama mąstyti apie gerus ir tobulus dalykus. Apie gydomąsias jėgas. Aš taip ir mąsčiau. Ir štai, kas išplaukė iš tokio mąstymo. Jausmas, kurį jau buvau pamiršus.
Harmonija... Nors toks mąstymas šiek tiek prieštarauja mano pamėgto mąstymo būdui, bet man tai pavyko suderinti. Atsirado harmonija.
Taip taip taip taip taip, 00.42.
42 yra mano skaičius.
Galėčiau laisviausiai sėdėt iki trijų.
Po hm..... 16 dienų mano gimtadienis :D

nesąmonės

Manau, kad šitas blog'as taps mano užrašų, kai buvo keista nusiteikimas, krūva.
Tos dvi dainos priverčia mane atsijungti. Visiškai, tobulai. Profesionaliai. Lyg atsivertų durys į pasąmonę. Lyg tos dvi dainos plauktų tiesiai į pasąmonę, atsimuštų tiesiai į nervą, nepereidami ausų. Jausmas, kurio neįmanoma aprašyti. tiksliai. Lyg kiltum, kažkas norėtų iš tavęs ištrūkti, nori rėkti.
Bet klausant šitų dainų jausmas ne toks.
Jausmas toks, lyg pilve būtų daug atliekų. Ne šiukšlių, bet nuotrupų. Daugybė gerų akimirkų. Tos dvi dainos muša į galvą, tiesiai per visus nervus varo į smegenis ir sukelia tą jausmą. Lyg neegzistuotum dabar. Du kūriniai, kurie neša į praeitį. Ant bėgių, parodo kelią, kuris niekad nesibaigia. Nuneša į žalią pievą, kur matai save lakstančią. Jausmas, už kurį nėra nieko geresnio.
Kažkas panašaus būna žiūrint Violet Hill klipą. Violetinės kalvos yra vieta, kurioje atsidūrus aš greičiausiai perprasčiau viską, ko nesuprantu. Ant tos kalvos matyčiau visą savo gyvenimą, tapčiau vaiduokliu... Tai suknistai tobula.
Bet, deja, gyvenu šią akimirką. Ir laukiu. Ko laukiu? Kol nulūšiu. Miegas man yra tobuliausia būsena, o sapnai man kaip narkotikas.
O atsijungimas yra antra būsena po miego. Norėčiau nors vieną dieną būti vaiduoklis, stebėti viską iš šono. Arba dar geriau- kompiuterio ekrane. Bet atsijungti tai nereiškia stebėti kitus. Atsijungti... tai iki pusės dviejų žiūrėti dragon ball arba šiaip, maklinėti visur.

O šiandien pradėjau skaityti... "Jūsų pasąmonės galia".

1. Plaid- Zamami
2. Ellen & Allien Aparat - Edison
3. Coldplay- Violet Hill

yeah kanji arba čia kostiumas toks, durniau.

Taip taip, savaitgalis atėjo ir čia pat praėjo. Ir negrįš. Tikiuosi.
Permečiau mintyse visą praėjusią savaitę. Ir ką pamačiau? Nieko. Nani mo. Visiškai absoliučiai niekuo neišsiskirianti savaitė. Na, gal iš šono žiūrint ji išsiskiria. Bet iš mano pusės tai visiškai jokio kablio.
Žinot, nenoriu pasirodyt kaip kažkokia nupušus durnė, bet kiekvienam žmoguj galima įžvelgt kažką gražaus. Ir aš visai neturiu galvoj to ale "vidinio grožio". Turiu galvoj išvaizdą. Tai va. Net pamačius kokį iš pirmo žvilgsnio negražų žmogų į jį tereikia įsižiūrėt. Geriausia tai nuotraukoj arba filme. Daug žmonės praranda skubėdami ir neįsižiūrėdami į veidus.
Ir šiaip, į viską, ką matai tereikia atidžiau pasižiūrėt. Pasikartosiu- šįkart šneku visai ne apie jausmus ir panašiai. Šneku apie išorę. Taigi, tereikia įsižiūrėt. Niekas nepagalvoja, kiek daug gali pasakyti detalės. Pavyzdžiui sienoj. Įsižiūrėkit į sieną. Kiek daug įbrėžimų, taškelių, dėmelių... Ir viso to mes nematom. Praeinam. Skubam.
Tas pats ir su muzika tiesą sakant. Tereikia atidžiau įsiklausyt, surast kažką, kas paslėpta trečiam plane. Bosinę gitarą, kurios niekas aiškiai negirdi, bet be jos kūrinys būtų lyg be fono, be pagrindo. Ar kokį šniokštimą, tą patį pagrindą.
Žodžiu, pabandykit nors kartą į ką nors įsižiūrėt. Tai netrunka labai ilgai. Tik detales reikia pamatyt.
-
-Šventas Petras.
- Betmenas.
- Nu, tai ką čia darai?
- Numiriau, ir pakliuvau į dangų.
- Nepakliuvai dar. Čia tik registratūra.
- Nu tai.. registruokit.
- Negaliu. Čia rašo, kad daug žmonių užmušęs esi.
- Bet jie buvo blogi žmonės.
- Bet tai vistiek žmonės gi.
- Bet tai nusikaltėliai buvo.
- Policija tegul su nusikaltėliais tvarkosi.
- Tai kad...
- Skaičiai kalba už save. Virš 200 užmušta, 370 sužeistų. Tavo vieta pragare. Tu ten pritiksi su šitais savo ragais.
- Čia ausys, ne ragai!
- Kokios dar ausys? Tau ką, savų ausų maža?
- Čia kostiumas toks, durniau!
- ...
- ...
- Nepatinki tu man. Keliausi kai kur baisiau, nei pragaras.

http://www.youtube.com/watch?v=ePTs_ZLJ--0

Fushigi

Taigi, per tą laiką, kol iš manęs buvo atimtas internetas spėjau perskaityt knygą. "Anokia čia knyga", pasakysit. Tai Vytautės Žilinskaitės "Robotas ir peteliškė". Visos istorijytės šitoj knygoj turi moralą. Labai įsiminė istorija, kurios pavadinimo neprisimenu.
Ten rašė apie tai, kaip berniukas skrido lėktuvu ir svajojo būti lakūnu, tempti paskui savo lėktuvą šimtą rogučių su vaikais. Tuo tarpu gulbinas ar tai antinas svajojo išmokti skraidyti ir užaugti dailiu ir stipriu antinu ar tai gulbinu. Tebūnie antinu. Ir rudenį antino šeima pakilo skristi į Afriką. Antinas mėgavosi džiaugsmu, kai staiga iš priekio atskrido didžiulė metalinė mašina, galingomis turbinomis traukdama orą. Sudegė trys iš keturių lėktuvo variklių. Berniukas džiaugėsi: "mama, mama, žiūrėk, kaip mes greitai leidžiamės. Juk apačioje jau aerodromas, ar ne?". "Aerodromas..." tarė mama bekraujėmis lūpomis, o širdyje meldė, kad tik neprarastų savo vienintelio sūnaus, dar nespėjusio patirti gyvenimo džiaugsmo... Lakūnas sugeba nuleisti lėktuvą ant pievos. Berniukas randa antiną, jam iš kaklo srūva kraujas...

yeah

man rūpi vienas klausimas: kaip nutildyti žmogų? Aplink visi tik šneka ir šneka, tauškia niekus ir beprasmiškai plepa. Nors neįsivaizduoju kaip galima prasmingai plepėt.
Bet visvien. Galėtų visi užsikišt kokiai valandai. O kas neištvertų eitų lauk. Nemanau, kad daug liktų.

O aš pasinėriau į dragon ball dainų liūną. Openingai visokie. Kai atradau šitą muziką, viską bloškiau šalin ir šokau čia. Šita muzika geresnė už viską. Lengva, įdomi ir paprasta. Dabar skamba Manna-"Detekoi Tobikiri Zenkai Pawā!".

taip ir norisi rėkt: BAHAHAHAHA. DVĖSKIT!

Geriausias oras- dargana

Neseniai perskaičiau knygą būtent tokiu pavadinimu- "Geriausias oras- dargana". Knyga iš serijos "Drąsiųjų keliai". Atseit nuotykių literatūra. Tokia, kur viskas aiškiai parašyta. Bet šita knyga nebuvo tokia jau nuotykinė. Pasakojama apie Bulgarijos šnipą ar agentą, kuris turi įvykdyti baisiai sunkią ir ilgą operaciją, kurioje niekas nežinoma. Panašiai kaip lygtis x+x=y.
Tiesą sakant šitą knygą skaičiau paviršutiniškai. Nesigilinau labai į veikėjus ar į veiksmus. Ir jau nelabai ką beatsimenu. Bet prisimenu, kad tas šnipas buvo pesimistas ir laisvu laiku jis bandydavo skaitytojui įrodyti, kodėl jis yra pesimistas ir kodėl jam taip gerai būti pesimistu. Ir vienas sakinys man įkrito į galvą, maždaug toks:
"Pesimistai visada pasiruošia blogiausiam atvejui ir jo tikisi. Ir vis dėl to jie yra vieninteliai žmonės, kurie džiaugiasi, kai jų vizijos neišsipildo."
Ir po šito sakinio pagavau save. Visada pasiruošia blogiausiam atvejui ir jo tikisi. Būtent aš visada galvoju, kad nebus gerai. Kad šiandien bus nieko gero. Kad visi, tarp jų ir aš, bus surūgę. Kad niekas nesiseks. Ir kai mane pakviečia atsakinėt visada galvoju, kad nieko gero nepasakysiu.
Užtat džiaugiuosi, kai mano vizijos neišsipildo.

Can it kick me? Well yes it can.

Še, koks kietas Coldplay darbas:

http://www.youtube.com/watch?v=OjiGhQ8Qm38&playnext_from=TL&videos=oExwMce1AZU

Vos nenusiverčiau nuo kėdės.


I'll be there with you baby through the thin and the thick
I'm gonna clean up all the poo and the sick
I'll be there to make you happy and keep everything clean
I'll change the nappies through the washing machine
'Cause I ain't no baddy, I ain't no baddy,
I ain't no baddy, I am your baby's daddy.
•
My name's Ken and I've got three
do you like being a daddy?
Yeah, definitely!

231 žmonės TAI MĖGSTA

su kuo aš užaugau?

Vat paėmus apsižiūrėjau ir apsiskaičiavau, kad 49 Dragon Ball GT serijas peržiūrėjau per 16 dienų, ir tai nėra gerai.
IR padariau nedovanotiną klaidą- persiskaičiau paskutinės serijos aprašymą. Ir man jau atrodo, kad baigiau žiūrėt. Reiškia jau pradedu liūdėt.
Ir neišpeš niekas iš manęs Dragon Ball. Lygiai taip, kaip ir Coldplay. Nors jų klausau vis rečiau, bet jie niekur nedingo ir mano galvos. Ir būtent jų dainos gelbsti, kai reikia. Ir Dragon Ball mane gelbsti, kai reikia užmušt visus jausmus ir išvis, viską galvoj ištrint.
Ir šiaip, viskas, su kuo aš užaugau mane gelbėja dabar. Su kuo aš užaugau?
Visų pirma, tai žydras dangus ir lėktuvai. Todėl mane šitas darinys taip veikia.
Vieta, pavadinta "mano nameliu"- penki šalia augantys medžiai ir laukinė obelis. Ten praleisdavau pusę dienos.
Coldplay ir Enigma įsisiurbus iki kaulų smegenų. Klausant atrodo, kad jau perklausei kokius porą šimtų kartų, bet norisi klausyt dar, ir vis randi kažką naujo.
Na, ir Dragon Ball. Čia tai aukso amžius. Žiūrėdavau prisiplojus prie ekrano. Viskas atrodė taip tikra, kad paskui lakstydavau po kiemą ir įsivaizduodavau, kad skraidau.

Niekaip dabar neprisimenu, iš kur ištraukiau šitą frazę, bet ji sukasi ir sukasi mano galvoj. Gal jau rašiau- "nes egocentriškai gyventi linksmiau".

ego ego ego. aš aš aš. aš esu savo brolė dvynė. Kodėl? Nes džinsų neišsiploviau.

who killed the radio star?

http://www.youtube.com/watch?v=laZw3Y3JCJ8&feature=related

VIDEO!

Testas kvailiams

wtf ?

Coldplayinge žmonės ne iš kelmo spirti

I love my pants, man!

but serious

Negirk dienos be vakaro.

If I could laugh like anybody else

Ir vėl- I'm your villain.

Koks gyvūnas atitinka mane?
Katė.
Kodėl?
Nes katės yra gyvūnai, gyvenantys vieni.

kas žino

Atostogos.
Sucks. Kam jų reikia. Kad daugiau laiko galėtum praslampinėt namie ir galvot ką čia padarius, kad laikas greičiau bėgtų arba kad lyt nustotų?
Nieko aš nebežinau. Dažniausiai atsirandantys žodžiai mano kalboj- "kažkas,kažkaip,kažkur,kažko".
Galėčiau kiaurą dieną varvint akis prie kompo. Taip, galėčiau. Bet kažkodėl nevarvinu. Išvarvinau jau viską,ką turėjau. Trečiadienį. Galinga priešingybė buvo. Tarp tobulybės ir kažkokio kvaišalo. Kvaišalo neturiu galvoj narkotikų, alkoholio ar pan. Kvaišalas man- nesąmonė. Absoliuti nesąmonė. Tokia, kurios sveikas protas nesugeba suvokt.
Nebenoriu jau nieko. Net dbgt. Nors įsijungiu ir žiūriu neatplėšdama akių, bet noro įsijungt nėra. Greičiau protas sako, kad įsijungus pagerės savijauta. Bet pasąmonė išsijungė.
Galvoj iškilo "I'm your villain" žodžiai:

I know what I am
And I'm your villain
Oh no, I don't give a damn
If I'm your villain.


Mano kvailos smegenys kažkaip nesusiprotėjo, kad jau atostogos. Pabundu aštuntą, miego užsimanau vienuoliktą.
Neišdegs. Sėdėsiu iki dvylikos ir ne mažiau. Kad ryt atsikelčiau dvyliktą ir reikėtų mažiau vaikščiot iš kampo į kampą, stumiant laiką pirmyn.

Perskaičiau knygą vakar. "Keturi tankistai ir šuo". Apie karą. Antrą pasaulinį. Iš pradžių galvojau, kad bus durna knyga. Nes perskaičius pirmą pastraipą galvoj jau buvo klausimai, kokie turėtų būt vadovėly. Viskas aiškiai parašyta- kur vyksta, kas vyksta, kaip atrodo Jefimas, kaip atrodo Janekas, kas yra Šarikas, koks yra Šarikas ir t.t. Juokingai lengvas tekstas.
Bet šiaip gera knyga. Tik pabaiga gal kiek nusaldinta, bet šiaip gerai viskas.

Žodžiu, mėgstamiausias mano užsiėmimas yra atsijungt. Žiūrėt filmą, žiūrėt dragon ball, klausyt Enigmos ar panašiai, žiūrėt Violet Hill klipą, skaityt knygą, žiūrėt į debesis, važiuot dviračiu ten, kur yra žmogus du. Čiaudėt. Arba juoktis iš kažko. Kai akimirką visiškai negalvoji, kas darosi aplink. Ir viskas susitvarko.

man reikia 10 minučių

HM, amatų diena.
1. Ryte vos nevėmiau iš skausmo, nes skaudėjo pilvą.
2. Visą dieną buvau pusiau nervuota.
3. Uždarymas buvo toks nuobodus, kad teko užsiimti mėgiamiausiu užsiėmimu norint nužudyt kuo daugiau laiko- žiūrėt į niekur ir skaičiuot iki šimto ir atgal.

Ir nors šitas visas reikalas buvo tikrai smagus, bet vis dėl to kažko jame trūko. Ne ta prasme, kad pačiam renginy kažko trūko, bet mano galvoj kažko trūko.

Man tai išvis panašu, kad mano galvoj kažko trūksta. Kažkas tokio durno toj mano galvoj yra. Svyravimas tarp dviejų visiškai skirtingų, bet tuo pačiu susiderinančių dalykų. Kažkokia visiška nesąmonė.
Ir aš pati save baisiai užknisu. Norėčiau išmest save pro langą, kad nebeliktų minčių visokių, kuris trukdo gerai gyvent. Nes tų rūpesčių ir visokio velnio yra tiek mažai, kad galėčiau gyvent sau ramiausiai. Bet ne, kažkodėl pasąmonė ar sąmonė ar dar koks šūdas padaro iš tų mažų bėdų dideles ir viskas susiknisa.

Baigėsi dbz. Dar liko trys serijos , kurias baigsiu žiūrėt šiandien. Šakės.

History

VISŲ PIRMA privalau paminėt, jog Groove Armada- Hisotry įsirėžė į mano galvą visiškai ir nenutraukiamai. Gal ir nusibos kada, bet dabar šita daina užima pirmą vietą mano smegenyse, ir tarsi blokuoja visas kitas mintis. Lyg gulėčiau užversta sniego lavinos ir negalėčiau pajudėt.
Antra, tai atrodo, kad tris dienas kokias negalėsiu normaliai sukinėt kaklo- sustingęs toks visiškai. Prasėdėjau dvi valandas prie to prakeikto kiaušo, prisisunkiau klijų kvapo, nuo kurio jau apsivemt įmanoma. Net pilvą skauda.


Ai, nusibodo. Reikia atsijungt.

Lenkai

Eh, kažkokia nesąmonė. Kažkas absoliučiai nesuderinta. Kažkoks neatitikmuo, kažkas sugadino šitą antradienį. Gal lenkai.
Jo, baisiai greitai praėjo viskas, jokio pėdsako nepaliko, jokio prisiminimo.
Sušikta.

Dets it

Va taip ir turėjo būt!

žaisti ar žiūrėti? Štai klausimas koksai...

Va čia tai dilema.
Jau kelias dienas traukia žaist nesenstantį ir bukinantį protą aoe2, bet kartu ir noriu žiūrėt toliau dbz. Visiškai pasimečiau ir nebežinau ką daryt. Jeigu nusprendžiu žiūrėt, tai užeina liūdesys, kad nepažaisiu, o jei nusprendžiu žaist, tai gaila, kad nepažiūrėsiu.
Ai, tebūnie dbz. Nebedaug jau liko. Bet kai baigsis verksiu.
:D

from the rooftops i remember

Užkniso žiema jau visai :<
Jaučiu ir aš jau žiemą užknisau.
Bet žiema turi išskirtinį bruožą- jos metu miegas labai saldus ir kartais ryte pažiūrėjus pro langą atrodo, kad lauke šilta ir smagu.
Bet šiaip netveriu noru atsidurti ten, kur "long and dark december". Violet Hill. Va ten tai vieta. Neprilygsta nusususiam ir šunų nušiktam miškeliui prie namų, kur iki smegenų įsiskverbus prakeikta civilizacija.
O aš toliau atkakliai ieškau vietos, kur galėčiau vaikščiot. Centras, bažnyčia, Senas namas- netinka. Per daug miesto. Minėtasis miškelis taip pat per daug persismelkęs. Miškas prie stadiono jau užkniso, nes vaikščiojau ten kiauras dienas.
Dar vienas argumentas, dėl ko laukiu vasaros. Vasarą turėsiu vienintelę transporto priemonę, kurią galiu vairuoti- dviratį. Ir galėsiu važiuot ten, kur violetinės kalvos ir sutikt ten Žmogų Du. Tipo Dievą, ar kažką tokio.

Sekmadienis

1. Nemėgstu nemodernios civilizacijos.
2. Aš esu aš tik vienumoj.
3. Niekas nėra matęs manęs.
4. Laukiu vasaros.
5. Supratau, kodėl aš ir Žmogus esam visiški priešingybės- Žmogui reikia kitų žmonių, o man tereikia vienumos.
6. Dar labiau laukiu vasaros.

Kas yra normalus?

Man dabar iškilo toks klausimas.
Mes bandom būt nenormalūs. Žiūrim į sieną ir šifruojam durų požymius. Skaitom knygą, kurios niekas neskaito. Klausom tą pačią muziką trejus metus ir nieko naujo savo gyveniman neįnešam.
Argi tai nenormalumas?
Absolutely not.

O aš nieko nenoriu, žinokit. Tiesą sakant tenoriu kokių trijų dalykų ir galėčiau sau ramiai stumdyt dieneles ir galvot apie visokius durnus dalykus, like "kokia gyvenimo prasmė" arba "kaip sunaikinti Juos" arba bandyt įsivaizduot kosmosą.
Kažkurią dieną man atėjo į galvą klausimas- Kodėl žmogus negali įsivaizduoti beribės erdvės? Kodėl viskam turi būt sienos?

Ir ką tik man susiėjo galvoj du dalykai- vis dažniau mano aplinkoj pasirodantis žodis "nolife" ir atsijungimas. Tai štai kas per velniava su manim dedasi. Prieš kokius du mėnesius tenorėjau žiūrėt dbz, žiūrėt toliau, toliau. Dabar noriu žiūrėt toliau, kad galėčiau atsijungt nuo pasaulio ir dėt ant visų.
O gyvent nusispjovus į visus daug lengviau. Pirmadienis buvo geriausia savaitės diena, nes tikrai dėjau ant visų, liaudiškai tariant. Nusispjaut, ką Jūs apie mane galvojat ir panašiai.

neįsivaizduoju kas bus toliau, bet man ir nerūpi. Noriu gyvent atsijungus nuo pasaulio.

80's

Visą dieną klausant "Opus3" radau dainą, kuri man sukelia kažkokį nenusakomą Jausmą.
Bet jis lyg ir vienkartinė, nes kai klausau pirmą kartą dienoj, ji veikia, antrą kartą dar irgi, bet paskui jau klausant nieko ypatingo nesukelia labai.

Groove Armada- History

Buu

Po dvylikos septynios, lauke minus vienuolika šalčio.
Aš sėdžiu ir žiūriu dbz.
Jau prasidėjo istorija apie Buu. Laukiu nesulaukiu.

Tiesa arba Kas Aš Esu

Labas rytas, diena ar vakaras. Esu Saulė. Gyvenu 17-ą gyvenimą. Gyvenu Dzūkijos sostinėj. Šiokiadieniais keliuosi septintą valandą trys minutės. Darbo neturiu. Mėgstu vaikščioti. Moku kvėpuoti. Mėgstu vištieną ir saldainius. Nemėgstu barščių ir raugintų agurkų. Gyvenu keistą gyvenimą. Mokiausi Dzūkijos vidurinėj. Perėjau į Šv. Benedikto gimnaziją. Dabar mokausi 7c klasėj. Nesirengiu taip ,kaip man gražu. Nekenčiu džinsinio audinio išskyrus džinsus (wut?). Mėgstu eit pasivaikščiot. Einu kur kojos neša ir akys veda. Nemėgstu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Išvis, žmonių nelabai mėgstu. Skaitau Haruki Murakami. Artimiausia knyga širdžiai- "Mylimoji Sputnik". Priklausau europidų rasei. Turiu keletą draugų. Mano pseudonimas nė velnio nesusijęs su manim. Kitam gyvenime norėčiau būt varna arba šaligatvis. Mėgstu fotografuot. Moku įsidėt juostelę. Apsimetu, kad domiuosi tiksliaisiais mokslais. Teoriškai moku tris kalbas. Nemoku suremontuot radijo. Negeriu/nerūkau. Labiausiai pasaulyje mėgstu Jausmą. Jausmas yra Avies brolis dvynys. Nemėgstu forsų ir fyfų.

Ačiū už dėmesį.
Iki susitikimo.

42

Baisiai keistai jaučiuosi. Akys kažkokios sunkios, nors peržiūrėjau gal tik keturias serijas. Dar kokią vieną noriu pažiūrėt, bet reikia laukt, kol atsiųs. Bukas feisas jau visai užkniso. Nieko aš dabar nenoriu, tik žiūrėt toliau.
Visą dieną valdo trys dainos:
Come On Home
Tell Her Tonight
We Never Change

We never change visada atsiranda galvoj, kai matau lėktuvus. Nežinau, tiesiog kitaip ir kitur klausyt šitos dainos neįmanoma man rodos.
Vat šiandien atsisėdau sau ant nago. Baisiai skaudėjo.

I wanna fly, never come down. Joo. Tiesą sakant nenoriu jokių kalbų, kaip man linksma, kai kitiem irgi linksma. Dabar nenoriu, kad man kas parašytų. Nebent Nir.
Kas joje yra gero, tai kad ji kalba tiesiai ir be jokių tuščių kalbų apie nieką :) Lakoniškai.
Kad būtų visi žmonės tokie paprasti. Tai ir gyventumėm geriau, manau.
Pastebėjau tokią durną tendenciją, kad kai dbz serijose vyksta kovos, žiūrėt visiškai neįdomu. Taikos metu belekiek kartų įdomiau kažkaip. Cellą kažkaip greit suvystė. Boo tai nervuoja žiauriai. Tik kad sausainiais viską verčia, tai gerai.

Avies medžioklė. Ne tik ten

Niekad dar taip nebuvo. Kad knyga visiškai užvaldytų mano protą. Ne sąmonės lygmenyje. Knygos, kurios valdo protą sąmonė lygmeny nėr jau tokios baisiai įdomios.
O ši knygą valdo mane pasąmonėje. Nesąmoningai ją nešiojuosi su savim.
Ta knyga pažadino mane kažką. Pakilimo jausmas.
Toks buvo tada, kai buvau nusivylusi viskuo. Absoliučiai.
Dabar tas jausmas pakitęs. Bet man jis taip patinka. Absoliutus laukimas. Vasaros. Nelaukiu jokių naujų knygų, nes dabar man visiškai užtenka toks vienos- "Avies medžioklė". Laukiu, kada gi mano svajonė išsipildys. Net nežinau ko aš taip laukiu ir apie ką aš taip svajoju.
Noriu tapt Žmogum Avim.
Žinot, šią naktį avis netgi sapnavau. <3

P.s. Šiandien Chriso gimtadienis. Velniai rautų, SU GIMTADIENIU !!!!!!!! Nors dabar neypatingai klausau Coldplay, bet visvien jie lieka mano širdy amžiams amžiniesiems.

What the...?

Man rodo, kad čia 200-asis pranešimas.
Gali taip būt?
HM, nežinau. Tikrai.
Visą prakeiktą laiką prie kompo laukiu kol atsiųs prakeiktas serijas ir rašydama darau prakeiktai daug klaidų.
Savo mielam sąsiuviny parašiau labai įdomų tekstą, kuriuo vieną žmogų pasiunčiau toli. Kad negrįžtų kokius tris metus ir baigtų mane gniuždyt. Ir niekam pasauly nepasakysiu kas tas prakeiktas žmogus. Bet galiu pasakyt tiek, jog tai tikrai ne Deimena.
JAU laukiu rytojaus.
Žinau, puikiai žinau, jog mokykloj viskas bus suknista per tą prakeiktą Žmogų. Vien perskaičius jo (žmogaus) žinutę man norisi jį susirast ir išdėt jam viską prakeiktai į akis. Gaila, kad mokykloj jo prakeiktai nematau.
Rytojaus laukiu GRYNAI dėl dailės. Nors rytoj kompozicija su 9935Garlavičiene2 bet noriu ten atsidurt.
Vat bėgau iš speco. Bėgt iš speco šiaip neįmanoma, bet pasitelkiant mobilųjį ryšį ir pasakant, kad susirgai , galima pabėgt.

Woohoooo, atsiuntė pagaliau.
BET, turiu pasakyt tokį dalyką.
Per šituos prakeiktus du mėnesius pirmą kartą patyriau tą magišką jausmą, kurį prakeiktai sukelia tik debesai, lėktuvai, saulės šviesa. Pasiilgau jau to jausmo. Toks just fly, dragonfly.

Guuuud, reikia pradėt žiūrėt jau , bo visai laiko nebeliko.
Iki ryt

All right chill out

Da, pagaliau savaitgalis. Tiksliau penktadienis.
Kuo toliau, tuo labiau?
Jo.
Rami diena šiandien buvo. Be jokių "nekenčiu tavęs" ir "eik tu šikt",truputis juoko, truputis nuostabos ir viskas all right.
Vis labiau mane suka dailė. Po visokių sumautų muzikos mokyklų taip ir norisi ten eiti ir piešti. Jokio suknisto spaudimo, jokios prievartos. Užkniso- eik namo. Net pats pastatas daro įtaką- juk muzikos mokykla yra absoliutinis sovietinis pastatas. Nieko ten gero nebuvo, tik kokis tai sovietas gerasis liaudies atstovas atvažiavęs paporino kaip čia augs jaunieji talentai. Jo jo, pabaigs tuos į balą išmestus septintus metus ir bėgs bele kur iš džiaugsmo, kad pagaliau baigė.
O ant dailės mokyklos pastato parašyta, jog tai buvo sąjūdžio būstinė. Laisvė. Viskas simbolizuoja laisvę. Aš už laisvę :)

Šitos dienos daina negali būt jokia kita, tik Brainstorm- All right chill out.

Tai kas po velnių čia yra?

Turiu milijoną minčių, kurias norėčiau užrašyt, bet dauguma jų yra skirtos konkretiems žmonėms ir jos tikrai nėra pačios gražiausios.
Kartais pagalvoju- ko gi aš dabar noriu? Kur atsidurčiau, jeigu galėčiau atsidurti ten, kur noriu?
Va dabar kaip tik taip galvoju.
Dabar noriu ,kad būtų vasara. Šilta taip. Savo mielam kieme skaitau Haruki Murakami ar kokį psichologinį skaitalą. Guliu ant žolės. Šalia manęs patys geriausi draugai, o gal geriau tas draugas, kuriame nėra blogų dalykų. Visuose savo drauguose randu kažką blogo- vieni tiesiog nervina, kiti per daug kalba, dar kiti savyje turi kažko per daug. Taigi, norėčiau rasti idealų draugą. Kurio būtų įdomu klausytis, kuriam būtų įdomu klausytis, kuris neužknistų ir t.t.
O atsidurčiau Smiltynėj. Niekur kitur. Kiek man teko matyti gražių vietų, nei viena neprilygo šitam gamtos stebuklui. Ypatingai tai vietelei Naglio rezervate. Ten atrodo, jog visame pasaulyje yra tik jūra ir tu.

Jooo, kažką turėjau padaryt, bet visiškai neatsimenu ką.

Norėčiau

Taaaip, šiandien važiavom į 1000vaikų filmavimą. Aišku, iškritom po pirmo etapo. Keli klausimai buvo tikrai ne į temą, bet šiaip visi normalūs. Buvo linksma, bet autobuse beveik prie pat Alytaus kažkas vožtelėjo per galvą ir viskas subliuško.
Nekenčiu savęs. Tiesiog nekenčiu. Norėčiau viską čia išrašyt, bet viskas per daug suknistai susipainioję ir sudėtinga. Be manęs niekas nesupranta nieko.
Žodžiu.
Niekas.

svyru svyru

UUUUUUHH,
kas čia buvo taip ir nesupratau. Užsiroviau ant kažkokio blogo, kuriame kažkoks žmogas jausmingai rašo apie .. Coldplay??
Eiiii, susinervinau. Tada nuliūdau. Tada ėmiau save kelt aukštyn. Ir vėl normalios būsenos esu.
Baaaisiai keista.
Ryt biologijos kontrolinis darbas :/
Varau ruoštis

neapibrėžtai...

Uh. Kas man pasidarė..? Kažkokia nesava. Siaubingai keistai atrodau sau pati. Buvau išėjus pasivaikščiot ir ne kartą, tiesiog šiaip sau. Bet vienuoliktą valandą išeit ir grįžt pusę dviejų- nebuvo dar taip. Visą laiką ėjau. Buvau miške, klampojau sniege. Nesvarbu, kad sniego iki kelių ir baisiai šalta. Tada perėjau beveik per visą Sveikuolių Taką ir grįžau per parką. Nemažą lanką dėjau.
Paskui galva atrodė lyg kažko pripilta. Pilna minčių, kurių išvaryt neišeina. Ėmiausi patikrinto būdo- meditacijos. Bet nepadėjo kažkaip tai taip va. Be galo noriu išmokti medituoti. Noriu lankyt Jogą. Man rodos, Alytuj yra kažkoks jogos centras. Turiu dvi priežastis, dėl kurių ten eit noriu- 1. Darant tuos pratimus iš galvos išeina absoliučiai visos mintys, kūnas tampa lankstesnis. 2. Gal.. leis mest muziką :D Juk mama ištisai tik ir ėda protą, neva lankyk sporto būrelį. Jeigu lankyčiau tris papildomus dalykus vienu metu tai po pamokų varyčiau į kokią tai muziką, paskui staigiai į dailę ir galų gale į tą mistišką trečią. Grįžčiau namo devintą kokią. Padaryčiau namų darbus ir eičiau gult. DIEVE. Nenoriu taip, jokiu būdu :(
Dieve, leisk mest muzikos mokyklą...
Labai nekenčiu, kad man nuo pat vaikystės įskiepytas tikėjimas Dievu. Na, ne Dievu bet Jėzumi. Aš jo baisiai nemėgstu. Man jis atrodo kaip psichas. O Dievas man geras draugelis. Aš nė velnio nenutuokiu, kas tas Dievas. Ar jis Jėzaus tėvas ar ne, man tas pats. Tiesiog kažkoks Dievas. Greičiausiai jis yra Atsitiktinumas ,ar Naujoko Sėkmė ,ar šiaip Sėkmė. Jis yra tos mistiškos jėgos, kurių pagalba mums sekasi arba nesiseka gyvent. Tokia tai mano filosofija...

O galvoje nieko.

Neįtikėtinai greitai perskaičiau antrą Haruki Murakami knygą. Buvo tokia pat įtraukianti, kaip ir pirmoji.
Nesulaukiau atsakymo iš lrt. Nuvylė jie mane.
Kažkodėl įsijungiau Elfen Lied. Neįsivaizduoju, kodėl- juk dabar žiūriu 145-ą DBZ seriją...
Ar esat ragavę tokių sausainių , kuriuos "Iki" pavadino "pumpurėliais" ? Daug kas juo vadina morengais, ar kaip. Neatsimenu. Bet tokios formos, kaip Tadž Mahalis ir žiauriai oriniai. Sukramčius tokį iš jo absoliučiai nieko nelieka. Keisti sausainiai.
Am, atsiminiau, kad šiandien toji Valentino diena. Niekuo ji man neypatinga. Eh.

O mano galvoj tuščia. Ir šiaip, tuščia. Visur. Lyg viskas būtų išgaravę po to, kai pranešė, kad dalyvausiu 1000 vaikuose. Atrodo, kad mano galva yra tas orinis sausainis- tuščia taip. Atrodo, kad visa mano dienotvarkė susideda iš trijų dalykų- 1. Kuo ilgiau išmiegot, 2. Pavalgyt, 3. Pabūt prie kompo.

Profesionalus miegas

Limpa akys, nors dar tik vienuolika... Ehh, vakar buvo lygiai taip pat.
Baigiau knygą skaityt. Haruki Murakami- Mylimoji Sputnik. Pamėgau šitą rašytoją po pirmos knygos. Ypač patiko veikėjas, kurio vardas prasideda raide K (greičiausiai Kafka). Atsitiktinai savo bibliotekoj ryte radau kitą to paties rašytojo knygą- "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Noriu pradėt skaityt, bet tuo pačiu ir nenoriu, todėl mieliau paklausysiu nuripintų dainų.
Rytoj planuoju rytinį pasivaikščiojimą. Aišku, atsibudus ryt nenorėsiu nei kojos iš namų kelt, bet reikia.
Įdomu, kaip aš atrodau iš šalies? Taip norėčiau sužinot. Ką galvoja skubantis žmogus, kai miške pamato stovintį , į dangų galvą užvertusį žmogų? Arba šalia Poro stovintys apsaugininkai, kai mato tą patį žmogų einantį pro jų mašiną jau šeštą kartą ir kiekvieną kartą sustojantį vidurį Rotušės aikštės, pasižiūrintį į varnas ir bėgantį atgal..?
Blah.

Beprotiškai laukiu rytdienos. Kaip visda, neaišku kodėl.

In conclusion

senas savęs išpylimas:
Mėnesio geriausi dailėje:
Ritminė kompozicija:
Tapyba:
Piešimas: