Kai iki stovyklos buvo koks mėnesis, apie ją išvis pagalvodavau retkarčiais. Tik šiaip įsivaizduodavau, kaip sėdžiu autobuse. Likus savaitei ėmiau žiūrinėt daiktų sąrašus, daugiau galvojau apie ją.
O šiandien ir bijoti ėmiau. Net nežinau kodėl bijau, bet tiesiog bijau.
Bet perskaičiau dar vieną Haruki Murakami knygą. "Prisukamo Paukščio Kronikos".
Knygos nepirkau ir nesiėmiau iš bibliotekos, o pasiskolinau. Gaila, dėl to negalėjau perskaityt lėtai, po vieną žodį, neturėjau laiko visko gerai perprasti.
Knygos tiesiog neįmanoma nupasakoti. Tai tiesiog tipinis Murakami bruožas- perskaičius atsimeni tik veikėjus, maždaug ką jie veikia, bet visko papasakot neįmanoma. Žodžiu perskaitai, nieko neatsimeni, bet žinai ,kad buvo gera knyga.
Bet šitos knygos išskirtinis bruožas- daugybė klausimų. Visą laiką jų tik daugėja. Kai atrodo, kad pagaliau jau sužinosi atsakymą, pasakotojas prasmenga skradžiai žemę.
Paprastai visose knygose atsakymai išaiškėja pabaigoje. Tačiau šitoje knygoje palikta apsčiai vietos tau pačiam.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą