kas gražiausiai gieda

gražiausiai gieda:
varna
gegutė
bet kokie jaunikliai
uldukas

s, i hope you die

gerai. Kol yra kas nors danguje, niekas negali manęs sunaikinti žemėje. Jeigu turėčiau akis, galėčiau suprasti, kaip viskas sukonstruota. Kodėl s juokiasi, kodėl s palinko.
Nors iš tiesų man visai nerūpi. Kažkada rūpėjo. Ir dabar teberūpi slapčia, ten, apipelijusiam kampe. Šių pažangių technologijų pagalba išvalysiu. Iš tiesų man nerūpi. Iš tiesų aš esu asfaltas, aš esu niekas. Kaip gera būti nieku. a) niekam nerūpi b)niekam tu neįdomus c)gali elgtis kaip nori d)užtenka tik šypsenos e)ir visi patiki, kad tu laimingas žmogus.
Visą dieną s ėjo iš kraštų.
Kai pasirodo dešrigalis, gali laisviau atsipūsti, nes druskos nebeliko ir tu vaikštai miške su dideliu baltu gyvūnu, lakstančiu aplink. Palaidoji varnėną, kartu su juo ir save. Aš asfaltas, aš niekas. Kaip gerai būti nieku.
Gerai žinot, kad turi ką skaityt. Kaip kuras baltosios medžiagos vingiams. Niam vienas, niam du. Skaitai viską iš eilės: aukštyn, žemyn, ratais, kvadratais, kubiniais metrais ir amperais. Keista, kad kairė koja nenusitrynė.
Mano dešinysis YRB batas nutrynė koją. Kaip gerai jį apsimauti ir eiti. Jis toks žavus.
Net šiurpulys eina stuburo kanalu, kai tas trakštelėjimas liečiant stygą šauna į ausį. Užsimaukšlini ausines ir sėdi visą dieną ant sofutės. O, kad taip niekam neparūptum. Tik džiaugiesi, kad neturi baisiausiai tavimi besidominčių ir tave be galo norinčių matyti draugų. viskas gerai.
Demonstratyviai nusisuki ir eini plėšytis odų.

absoliučiai atvira išpažintis

"pirmyn, romantikai!"
Negali būti kaip kažkas.
Po valandos aname pasaulyje galėsiu užmigti ramybėje. Po valandos ten, kur niekad negyvenau. Iš naujo pabudau.
Kodėl šitaip yra? Kodėl aš jį išgirdau per kažkokią Kaliningrado stotį, pasiekiančią Kauną, kodėl tai buvo lapkritį, kodėl aš juos girdėjau anksčiau? Ir dar šimtai klausimų - kodėl tiek daug sutapimų? Kaip jis sugeba net per mirties sieną priversti mane? Tik dėl jo aš paėmiau į rankas gitarą, tik dėl jo rusų kalba tapo tokia graži. Ką jis turi, kas taip užvaldo..?
Aš nesu jo įsimylėjusi, aš jį tiesiog myliu. Viktoras Cojus yra mano gyvenimo dalis. Gal dabar viskas yra paaugliškai perdėta ir herojizuota, bet esu tuo visiškai tikra. Pilna žmonių, kuriuos jis patraukė kaip nuolatinis magnetas geležėles - ir jiems ne penkiolika,o keturiasdešimt. Pabandykite atspėt, kodėl mano trečias vardas Viktorija? Tam, kad niekad neužmirščiau, kas mano filosofas.


http://www.peticijos.lt/visos/59923

aš pasodinau medį

Vieta, kur nieko nėra. Važiuoji ir nieko aplink nėra. Ten matai daugiau, nei paprastai. Ten girdi visus balsus, ten matai visas stirnas.
Ten lėtai plaukia vandenys, viskas žalia ir tamsu.
Aš ten palaidojau neapsipūkavusį varnėną.
Eini ir net nesusimąstai, ką galvoji. Svarbiausia matyt kelią prieš save, svarbiausia eiti.
The big screens, plastic made dreams - say you don't want it.
Keista matyti normalius žmones. Jie turi tikslą, jie kalbasi. Juokiasi.O aš važiuoju kur akys veda, suku į kiekvieną posūkį, galintį nunešti bent kiek toliau nuo žinomų vietų. Tikiuosi ten rasti kampą, kuriame galėčiau susimąstyti, apie ką galvoju.

dar viena keista istorija

Dar viena diena, vėl ryto šviesa kaip prožektorius pro langą. Telefonas tylus, atjungtas. Vėl danguj nėra saulės, vėl kare kiekvienas už save. Man atrodo, kad saulė - ne daugiau, kaip sapnas. Pro langą - istorija be laimingos pabaigos. Keista istorija.
Ant medžių suvytę lapai, lapai, kurie pavasarį mojo mums iš aukštai.

Ir džiūgauja vėjas, pūsdamas tau į veidą. O lietus taip monotoniškai krenta, vis lašas, vis lašas. Lietui tas pats. Jis tik pamažu lyja. Ir tu drebi kaip šlapias kačiukas, tavo dantys barška, o kūnas nevalingai trūkčioja. Eini ir galvoji - "saulė - ne daugiau nei sapnas". Kaip visada, ausyse atsiduria kino. Kaip visada grįžta ramybė. Kaip visada išnyksta abejonės,kai išgirsti jį.
Ir skubi namo, nors nežinai, ką ten rasi.
Miglotai girdi kažkokius aidus aplink ir suvoki, kad tai žmonės kalba. Jie gali kalbėti. O tu, kaip visada, ne. Tik kampe tyliai lauki, kol galų gale kažkam parūpsi, kol kas nors susidomės tavo puskojine.
Saulė - ne daugiau, kaip sapnas. Tavo svajonės yra muilo burbulai, sklendžiantys pažeme. Ir kaip pribloškia suvokimas, kad tavo burbulas jau sprogo.

mirkt

Kaip viskas lėkšta ir beprasmiška. Aš ir vėl ieškau žodžių, kaip toliau pratęst mintį. Šiuo metu aš tokia lėkšta ir beprasmiška. Nebesugebu suprast elektrolizės. Norisi pasiimti kūjį ir trankyti sau galvą, kad joje kas nors atsirastų. Moku matyti kitus žemiau, bet užmiršau, kaip iš tiesų pakilti aukščiau.
O būna akimirkų, kai apima jausmas. Tarsi gyventum kažkokį kitokį gyvenimą, ne savąjį. Kol kas dėl to stengiuosi. Kad taip po truputį, po akimirką, susidėliočiau savo buvusį gebėjimą negyvent. 
Tolimas vaizdas, priplėkęs vėsus oras ir baltas šuo, tursenantis šalia - kažkoks ne mano gyvenimas.
Keistas žmogus, mokytojas su kauke, interviu - kažkoks ne mano gyvenimas.
Užsigalvoti per pamoką, svajoti, slapta tikėtis - kažkoks ne mano gyvenimas.
Lipti ant scenos, laikyti rankose gitarą ir dainuoti kartu - kažkaip ne mano. Sakau kažkaip ne mano, bet viliuosi - bus mano. Vienintelis dalykas, kurį galėjau prisiminti prieš žengdama į tą šviesą kad ir tik prieš 50 žmonių - Viktoras. Kad didysis aš turi išvyti mažąjį. Kad reikia stotis visu ūgiu ir išnykti iš ten.
Dabar artimiausi žmonės vis nyksta, vis nyksta jų tikrumas. Vieni iš tiesų pervargę ir pikti, kiti sėdi už mylių nuo manęs, o treti užsitraukia storiausias kiautais ir slepiasi nuo manęs. Gal ir gerai daro. Man reikėtų slėptis nuo savęs ir niekad daugiau nepasirodyti jų gyvenime. O, kad jie pasakytų, ką nori pasakyti...

tebūnie tavo, o ne mano valia.

na ir gerai. tebūnie viskas man.
Tenekenčia manęs žmonės. Tegul šneka man už nugaros arba atėję tiesiai paklausia kas man yra. "Nieko" - atsakysiu. Ir nusišypsosiu (o mintyse įrašysiu į sąrašą).
Taip, aš savanaudė, aš pikta ir bjauri. Taip, man liūdna, kad aš tokia ir žinau, kad tai blogai.
Bet kam man keistis. Aš toliau mylėsiu gyvūnus (nes jie nešneka, būtent!)ir Dievą , užsirakinus rūsy grosiu ir galvosiu, kad aš išskirtinė. Ir net jeigu pasaulis man spjaus į veidą ir sakys "tu eilinė šiukšlė" - tebūnie. Tespjaudosi pasaulis, tešneka žmonės. Viskas praeis, nes žmonės geri ir negalvoja apie blogus dalykus.
Geriau man užsičiaupt ir būti nieku (a). Tegyvena žmonės laimingai, amen.

visuotinai pripažint

There is no pain you are receding
A distant ship, smoke on the horizon.
You are only coming through in waves.
Your lips move but I can't hear what you're saying.
When I was a child I had a fever
My hands felt just like two balloons.
Now I've got that feeling once again
I can't explain you would not understand
This is not how I am.
I have become comfortably numb.

Būtent šitaip - jokio skausmo, tu tik tolsti. Visiškai jokio pojūčio, nes viskas apmirė. Nors ir kvepia šlapiu asfaltu (aš - asfaltas. seniai tai sakiau, bet tebesu), nors žydi alyvos ir žmonės juokiasi - nieko. Tik po truputėlį tolstu. Tolstu nuo savo svajonių. Jos tapo tolimu laivu rūke. Apsiblausęs, neaiškus vaizdas. Pasižiūri į naktinį dangų. Žaibuoja. Dundun.
Aš plaukiu per bangas. Ilgai ir sunkiai ropoju aukštyn-žemyn. Jūsų lūpos juda, bet negirdžiu, ką sakote. Ne, nieko nebegirdžiu. Nežinau, ar noriu girdėt. Kalba daug ir išsamiai, bet žodžiuose nieko neišgirstu. Viskas pernelyg tuščia, kaip sumaigyta skardinė. Kai karščiavau vaikystėj, mano rankos man atrodė kaip du balionai. O dabar balionas - galva. Helio pripūstas didžiulis balionas, kylantis aukštyn, kartu nešantis mano kūną. Kur?
Dabar ir vėl taip jaučiuosi ir negaliu tau paaiškinti, nes vis tiek nesuprasi. Ne šitaip. Aš dabar patogiai nutirpęs. Ir psichodelika su gardžiais, pilnais, aiškiais garsais. Atrodo, kad Gilmouras nieko ten nedaro. Jis tik švelniai glosto tą mielą raudoną stratą, tik glėbesčiuoja ir kalba su juo. Kai suvoki, kad tai tėra elektrinis signalas, keliaujantis laidais per elektronines lempas, tampa dar netikriau.
Čia viskas kitur, niekas neegzistuoja.
Pasižiūri į naktinį dangų. Žaibuoja. Dundun. Sėdi ant stogo ir girdi, kaip Dievas dainuoja - "I have become comfortably numb". Ir iš visur skamba tas Gilmouro šedevras. Amen.

ta-(dah)

iškilmingai skelbiu save savanaude.
Turėčiau rašyt laišką, o ne spaudyti mygtukėlius.

Na, tiek to. Žinau, kad keturias minutes manęs čia neturi būti, aš dabar turiu mirkti. Juolab neturėčiau sėdėti ir kelti triukšmo tais savo mygtukėliais.
Noriu ką nors parašyt. Bet negi vėl rašyt apie tą patį - save? Taip. Tikrai taip.
Prieš pusę metų į mokyklą galėjau eit negalvodama, o dabar galvoju. Noriu ateiti į naują klasę ir su niekuo nešnekėt. Tada žmonės galėtų ramiai mane priimti kaip "atsiskyrėlę" ir toliau gyventi. Galėčiau ir dabar taip padaryt, bet bijau. Už šitą baimę turėčiau gauti kuolu per galvą (bet nuo tam tikrų žmonių tik). O ko bijau, tai nežinau. Jeigu pasirinkčiau vis tiek niekam nieko nesakyt, tai man turėtų būt tas pats. Bet tas pats būna tik silpniems ir šiaip (kvailiems gal.) žmonėms. Būsiu aš kvaila ne.
Taigi, iš visko išplaukia, kad iš tiesų aš nenoriu būti atstumtoji. O kas būt noriu ir ko išvis noriu, nenutuokiu. Man patinka pono nieko idėja. Net ne šešėlių žmogus, nes jis yra šešėlių žmogus. Aš - niekas. Toks tipinis tipiškas niekas. Dėkui už gailestį. Bet man nieke vieta (turbūt).
Nervus įtempia literatūra.  Savo malonumui galiu skaityt. Ir dar mielai. Paklausia kokio nors žioplo klausimo "koks buvo Haje?". Tiesą pasakius, man nuoširdžiai nerūpi gilintis į šalutinių veikėjų gyvenimus. Man jie nerūpi. Dėl to turėčiau gauti kuolu per galvą, bet man jie nerūpi.
O šiuolaikinėj realybėj visiškai tas pats. Man be mano artimųjų niekas nuoširdžiai nerūpi. Deja, apgailestauju, tut mir leid, i'm so sorry.

Taigi, tegraibo kuolą kas nors, nes į galvą tikrai turiu už ką gaut.

čia yra į r a š a s (jis taip vadinasi).

laimingi žmonės yra laimingi. Kaip Murakamis kažkuriam savo knygos veikėjui kito veikėjo žodžiais sakė - reikia galvoj deginti prisiminimus kad gyventum. Man kažkodėl gaunasi tik atvirkščiai - deginti svajones. Jas suvalgyti. Viskas pasisuko 30 laipsnių į kairę. Mano protą vėl užvaldė judantys paveikslėliai. Tiesa, Cojaus akys irgi žalios. Jau bala žino kelintas sutapimas. Beveik ir pripratau...
Mane giria už užsispyrimą prie vieno etiudo. Aš labai džiaugiuosi, kad užsispyriau. Labai smagu užsispirti. Vienu mostu suknežinti visas kitas nuomones ir toliau eiti. Puikus ginklas.
Reinkarnacija egzistuoja. Aš kažkada buvau Čiurlionis. Turiu Cezario atomų. Turiu Paganinio atomų. Turiu Nicola Tesla atomų. Valio valio valio.
Nebeturiu draugų (kaip idiotiškai atrodo užrašytas šitas sakinys). (be to, dar ir labai nusibodusiai skamba, juk taip? Tikrai taip.) Kaip smagu. Valgau ledus, iškosėju keletą snarglių ir prakaituoju lipdama į kalną. Pamirštu išjungti žadintuvą ir paniškai bijau mamos. Ir širšių.
Kiekvienam svarbiam argumentui skirti po atskirą pastraipą. Argumentas - koks kvailas žodis. Per pusę sekundės man įvarantis depresiją. Nesuvaldomas noras iškart kyla sutraiškyti, sutrupinti, suplėšyti ir visais įmanomais būdais išniekinti šitą žodį ir jo reikšmę. Aštuonerių svajodavau, kad atrandu kokią nors savo super galią ir nubaudžiu visus, kas man darė bloga. Kažkoks pažemintas vaikas. Šiaip turbūt ir numirsiu neįgyvendinus jokios savo svajonės ir būsiu žinoma sau kaip žmogus, svajojęs užvaldyti pasaulį ir kuriam niekad niekas nesisekė ir kuris buvo visiškas niekas. Puikumėlis. Įdomu, ar ilgai dar pavyks apgaudinėti save su debiliška šypsena veide. Prisimesti sau šaunius pomėgius ir norėti tapti faina. (įsivaizduokite dabar Dauno sindromu sergančio žmogaus šypseną (tiek to, tiks ir uncel dolan snukutis))
Dabar nusilenkiu (pasigirsta plojimai) ir iš lėto tipenu į užkulisius. Ten užkliūnu už kokios nors atvėpusios lentos ir plojuosi visu smarkumu veidu ant betono. (taip. "ir griūnam ant žemės veidu į betoną, ištikšta akis pamačius"). Man koks nors stulbinantis smegenų nutrenkimas ir (aš įgyju galią įsibrauti į kitų žmonių galvas! taip!!) aš visam laikui lieku užsidarius savo galvoje.