geriame arbatą

Jau ruošiuosi iškišt galvą per stoglangį ir žiopsoti į savo mini miestą!
bum bu rum bu
bum bu rum bu
tra lia bum.
hm m mm m
kaip keista?

nu ir idi do choleri!

nam vsio ravno. aš sau sėdžiu viena ir man gerai. Va. Tak tak, reikia kartais pasižmonėti ir persimest žodeliu kitu su kokiais klasiokais ar panašiai, bet...
dabar tai man viiiiskas gerai. Ot faina būtų turėti kokį kitą kinomaną.
Švęstumėm gimtadienius drauge su chėbra.
mmm, boshetunmay...
nereikia jokios boshetunmay kad išnyktų visos mintys ir liktų ševeliūra vietoj smegenų...
šiaip tai turbūt smagu.

ah taip, pamiršau

pridėsiu, kad aš vis dar lieku asfaltas...

nežinau, kas iš jūsų gali man padėt.

ratas

Štai aš vėl čia, prie atvirai zyziančios dėžės. Spitriju į plokščią plastmasinį daiktą ir sukioju galvą tai į rytus, tai į vakarus.
Užmerkus akis galva ,atrodo ,sprogs nuo minčių slėgio. Lekia Roma, žmonės, naktys, lietus... O viską nustelbia kažkas te iš ten. Žinoma, ilgai viskas išliks. O kada baigsis?
Ir kai sapnuoju debesis pro iliuminatorių, viskas tikriau.

Šįkart mėtinis pasaulis nebe apsiblausęs - ryškus ir aiškus. Visi kontūrai savo vietoje, garsas tyras ir be trukdžių. Sklendžiu šiuolaikinėj erdvėje. O centre melsva padangė.
Pasižiūri- ir nebėr.

Telieka toliau gyventi čia ir viltis, kad persikelsiu į realybę.

žvaigždė, vardu saulė.

o kas ta nuotrauka? kas tokio joje slypi? Ar dalelė sielos?
Bet man jos nepatinka. Nes viskas sustingę. Taip, galima įamžinti ir judesį, bet viskas visvien liks sustingę.
Ir išvis.. amžinti, įamžinti. Dabar man to nereikia.
Reikės vėliau.

"o kai ateis laikas, tu verk neverkęs"
Taip taip, verk neverkęs, kas lemta, tas ir atsitiks. O kas dainuos, kai visi miegos? Kas laidos, kai mes visi sėdėsim dėžutėse? Ir ar labiau rūpės verdančios bulvės, ar tarpdury pasirodę juodi plaukai? O aš nepamiršiu, visą gyvenimą nepamiršiu, kad toks ateis. Ir verdant bulves kiekviena iš jų reikš svečius. Tada akimirka pavirs amžinybe...
O aš turbūt skrisiu laimės ieškot. Visa siela tikiu, kad rasiu. Jauną, seną.... Nesvarbu.
Ir sakau sau dar kartą- taip, aš nebijau. Aš nebijau būti kitokia nei tie, kuriuos užknisu. Sakysiu tiek kartų, kiek reikės. Tol, kol įaugs į mąstyseną.
O kad kažkam tai nepatinka...
Tegul pasako.

senasis birželio dvidešimt pirmosios vaikas

visa tai kažkur girdėta, kažkur matyta... Visa neryšku ir neša vienišą neviltį, absoliučią beprasmybę, bet kartu ir tobulumą.. Aišku, viskas nebuvo šitaip, tačiau nesąmoningas noras pasinerti į kiaurymę nugali logiką ir štai- aš vėl sklendžiu ten, į aštuoniasdešimt aštuntuosius,
kur karaliauja neryškūs kontūrai ir rusvai pilka spalva. Kažkas monotoniška, kažkas dinamiška slypi ten, kur man negalima būti. Bebandant prasibrauti pro tylos sieną ateina nauja diena, nešanti šviesą.
O žvilgsnis, it lazeris plieskiantis per laiko sluoksnius, klaidžioja kažkur aplink, nieko nemato ir nenori matyti. Norėčiau ryte išeiti į šerkšną, išvalyti lėktuvo variklius ir nusiirti dangum ten, kur tasai žvilgsnis gyvena. Čia. Kur yra tik du , žiūrintys į nieką.
Pakils tuoj saulė, šalčiu nuplikindama fotojuostą ir tą sekundę galėsiu gyventi ten, kur mano vieta. Ar dūmas plaučiuose sugeba apibūdinti viską?

daug

taigi, aš skrendu į Romą.
Truputį žiopla, kad labiau laukiu paties skridimo, o ne Romos.

O kodėl lėktuvai nemeta šešėlių?

Laukiu rytojaus. Turbūt visada lauksiu. Rytoj galbūt sutiksiu kažką, kad vėl keis mano gyvenimą.
Šiandien daugiau nieko nebeišgalvosiu. Žmogus, kurio ūgio turbūt niekad ir nesužinosiu, vėl ragina. Ragina kažką dar galvoti, nusišypsoti ir sustoti. Ką aš be jo daryčiau?