Taip taip, savaitgalis atėjo ir čia pat praėjo. Ir negrįš. Tikiuosi.
Permečiau mintyse visą praėjusią savaitę. Ir ką pamačiau? Nieko. Nani mo. Visiškai absoliučiai niekuo neišsiskirianti savaitė. Na, gal iš šono žiūrint ji išsiskiria. Bet iš mano pusės tai visiškai jokio kablio.
Žinot, nenoriu pasirodyt kaip kažkokia nupušus durnė, bet kiekvienam žmoguj galima įžvelgt kažką gražaus. Ir aš visai neturiu galvoj to ale "vidinio grožio". Turiu galvoj išvaizdą. Tai va. Net pamačius kokį iš pirmo žvilgsnio negražų žmogų į jį tereikia įsižiūrėt. Geriausia tai nuotraukoj arba filme. Daug žmonės praranda skubėdami ir neįsižiūrėdami į veidus.
Ir šiaip, į viską, ką matai tereikia atidžiau pasižiūrėt. Pasikartosiu- šįkart šneku visai ne apie jausmus ir panašiai. Šneku apie išorę. Taigi, tereikia įsižiūrėt. Niekas nepagalvoja, kiek daug gali pasakyti detalės. Pavyzdžiui sienoj. Įsižiūrėkit į sieną. Kiek daug įbrėžimų, taškelių, dėmelių... Ir viso to mes nematom. Praeinam. Skubam.
Tas pats ir su muzika tiesą sakant. Tereikia atidžiau įsiklausyt, surast kažką, kas paslėpta trečiam plane. Bosinę gitarą, kurios niekas aiškiai negirdi, bet be jos kūrinys būtų lyg be fono, be pagrindo. Ar kokį šniokštimą, tą patį pagrindą.
Žodžiu, pabandykit nors kartą į ką nors įsižiūrėt. Tai netrunka labai ilgai. Tik detales reikia pamatyt.
-
-Šventas Petras.
- Betmenas.
- Nu, tai ką čia darai?
- Numiriau, ir pakliuvau į dangų.
- Nepakliuvai dar. Čia tik registratūra.
- Nu tai.. registruokit.
- Negaliu. Čia rašo, kad daug žmonių užmušęs esi.
- Bet jie buvo blogi žmonės.
- Bet tai vistiek žmonės gi.
- Bet tai nusikaltėliai buvo.
- Policija tegul su nusikaltėliais tvarkosi.
- Tai kad...
- Skaičiai kalba už save. Virš 200 užmušta, 370 sužeistų. Tavo vieta pragare. Tu ten pritiksi su šitais savo ragais.
- Čia ausys, ne ragai!
- Kokios dar ausys? Tau ką, savų ausų maža?
- Čia kostiumas toks, durniau!
- ...
- ...
- Nepatinki tu man. Keliausi kai kur baisiau, nei pragaras.
http://www.youtube.com/watch?v=ePTs_ZLJ--0
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą