your fucker bud

apgailėtinas jausmas!
Galėtų para turėt 25 valandas. Tada aš galėčiau skaityt valanda ilgiau.
Gerai žinoti, kad savaitė eina į gal(v)ą ir paskui galėsim žiopsoti į žmones vaizduodami idiotus.
Smagiausia sukioti ekvalaizerį ir išgauti žemus tonus.
Esu niekaip.
Vaikštau pirmyn - atgal ir vis užmirštu pasiimti knygų.
Kartais sulaukiu prošvaistės iš niekur nieko, bet ji lygiai taip staigiai užgęsta.
Ir vėl žingsniuoju pirmyn - atgal, iš kairės į dešinę, iš viršaus žemyn, kampais, ovalais ir visokiais kringeliais.
Ir štai vėl laukiam rytojaus, nes šiandiena, atrodo, nieko nebegali pateikti. Viskas išnaudota, išvalgyta, viskuo nusivilta ir viskas padėta šalin, į nereikalingų daiktų krūvą.
Nuleidžiu rankas, aš krentu žemyyyyn

pabandyk šitą užmaskuoti šypsena

ir štai grįžtame į normalią būseną su daug l. >>
Jeigu norėtum suprasti mano veiksmus, viską susiek su vienu tašku. Jis pasislėpęs mano pasąmonėje ir į ten nusidriekia visi mano keliai.
Šiandienos oras man patinka. Man patinka visų metų laikų orai. Žiemą - tas šaltis, kai nosis išdžiūsta, pavasarį - pliurzė iki kojų ir šlapios žemės kvapas, vasarą - ilgi vakarai, vaiskus dangus ir audros, rudenį - vėjai ir vėsa.
Man sakė, kad šviesa daro įtaką mano būsenai. Ir liepė įsijungti šviesą, nes per tamsiai gyvenu. Dėl to turiu melancholiją.
Aš pasidariau stebėtoja ir stebiu. Kažkokia savęs belaisvė. Dabar kažkuri mano dalis verkia. Man be galo bjauru matyti save realybėje. Tapau sau žmogus, kurio niekam nereikia. Apaugau kažkokiais maurais, kurie skverbiasi į tikrą protą ir nuodija esybę mano.
Tai yra be galo šlykštu. Aš išties savęs pradedu nekęsti. Savęs - tokios, kurią mato realūs žmonės. Minčių aš išliko nepakitusi. Laukiu, kada kas nors iškirs langelį ir galėsiu išlįsti į laisvę. Dabar, kaip jau sakiau, savimi baisiuosi ir norėčiau kur nors perpjauti savo kiautui gerklę, jo krauju aplaistyti naujus vartus į save.
Stebėtoja. Pasyvi kvailė, stovinti nuošaly. Laukiu ir be galo (tai ir noriu pasakyti - ne šiaip pavartojau "be galo". Šitas "be galo" reiškia tiek daug, kiek mūsų pasąmonė.) viliuosi, kad žmogus ateis ir išlaisvins mane iš savęs. Ne kas nors, nes žmonių begalybė.
Vengiu drastiškų sprendimų. Teisingai sugalvojau, matyt, nes dabar priėmus tokį pasidariau šitokia. Užsimerkiu - ir iškyla visi blogiausi prisiminimai iš pastarųjų dienų. Visa šlykštynė, kuri yra aš. Bet rytais nugrimztu į nuoširdžiausią maldą - "prašau... ateik".
O dabar - laukiu, kaip visada. Kaip visada.. Nieko nedarau, tik šitaip sėdžiu, žiūriu ir laukiu. Einu per purvynus, brendu gatvėm ir laukiu. Ką aš veikiu? Nieko...

šitas tau

kyla panika iš visokių kampų, taip visaip sukdamasi aplink. Atsiranda nežinomieji iš didelės lygties. Naujų žodžių ir žinių krūva iškrito tau iš burnos ir nuvinguriavo palei kojas man.
Fui.
Vėmalus virėme šiandien ir iš to išlipo smarvė vėmalo. Taip, niekaip neatsiranda pilnatvės. Vienatvė - pilnatvė(?). Gal reikia kurti ir rašyti, o gal gana tik paimti durų rankeną ir sustingti laike, pratęsiant tą keistą būseną tarp čia ir ten?
Kiekviena mano kūno ląstelė laukia. Nuobodybė sunkiasi vietoj vandens per poras. Beviltiškumas irgi. Sąmonė išeina pasivaikščioti, kai apsilanko žinojimas kasdienybės. Rytoj bus taip, kaip šiandien. "Visą laiką troško jis praleisti dviese". Kas tas dviese? Vienatvė juk nebūna dvinatvė. O, prisiminkim kenčiančius sudaužytų širdžių aukas. Pasigailėkime jų, kaip gailimės pamestų šuniukų.
Na, jeigu atvirai, tai teprasmenga visas pasaulis po siūlų kamuoliais iš mano ausų. Pilasi mintys kaip uogienė iš susicukravusio stiklainio. Gal nieko ir nepasakysiu tuo, bet gal kas nors išnagrinės, ką norėjau tuo pasakyti ir atskleis mano sąmonės paslaptį.

Grįžau.
Labai daug užuominų bado akį. Klaidingai suprasti jas lengva ir tą darau. Ne.a.
Bandymas dar kartą įsitikinti, ar protas jūsų galvoje, tik tak? o gal labiau tuk tuk? što tam? paštalion pečkin?
Pažink gyvybę, skelbia vadovėlio pavadinimas. Greičiausiai teks pilti lipnias žinias į savo menkai rusenantį protą, kurį vis ir taikosi užgožti visokios bereikšmės smulkmenos. Didelė krūva, auganti kasdien.
Niekada nebesuregsiu minčių. Dingo ta mano galia. Vėl iš naujo turiu užsukt ratą.

aii

užsiimsiu naujų galvų paieška. Va šitaip nusprendžiau. Šitos keturios dienos yra kažkokia nesąmonė. Ir jie visi nesąmonė. Anksčiau turėjau gerų minčių, dabar baksnoju tuos sumautus klavišus ir žiūriu, kaip susideda durni žodžiai. Matyt, lietuvių mokytoja veikia savo dideliu ir piktu kokiu tai elektromagnetiniu lauku. Ji tikrai skleidžia tokį. Tipo tokį, kurį skleidžia visokios skalbimo mašinos, šaldytuvai ir kompai. Daiktai,ant kurių mėgsta katės miegot.
Tai va. Atrodo, pradedu valdyt savo protą, kuris buvo apsimetęs kažkoks. Šuldubuldu.
Štai jums ir prašom. Blemba. Reikia visiems iškabint akis šaukštu.
Supratau, kodėl žmonės nesusitaiko su kitų žmonių buvimu. Ir spjaudosi pykčiu, kaip kokie ugnikalniai lava. Taip tiesiog atsitinka?
Ot ir būsiu piktas, nusivylęs paauglys su juodais pinkfloydų marškinėliais. Ot ir išsidažysiu akis juodai. Ot ir keiksiuosi. Va. Pasakiau.

vienas

Kam aš rašau?
Šitoks klausimas kabo ore visur aplink.
Gal jau nebereikia trint visko, ką parašau, nes dingsta visi objektai, kuriems galiu rašyti. Subyrėjo į dulkeles ir juos išpustė vėjas.
Prisimink, sakau sau, kad esi Viktorija. Prisimink, dėl ko taip pasirinkai.
Įstrigimo jausmas labai stiprus. Viršuj kvadratinė siena, kampuose voratinkliai ir cigaretėm kvepiantys pelėsiai. Tamsu, drėgna, tvanku. Ir iš čia pajudėt negalima, nors durys yra. Jos kabo man prieš nosį, bet jų atidaryt negaliu.
Prarėkiau balsą.
Čia, kažkur palei kairį skruostą sklando idėjos.
Šiandien mačiau lėktuvą, pakibusį ore.
Degina skrandį trūkumas žmonių ir jausmų (

yao

"paslaugų visiem tik reikia, nei aš bankas, nei aš laikrodis."
toj sumautoj šnekų skylėj man darosi bloga. Girdžiu kieeeeeeeetus pašnekesius.
Gerai. aš irgi apsimetinėju.
Guodžiuosi save, kad bent tyliu. Bet kartais pradedu kalbėt ir juoktis ir šypsotis. Dvėsk, aš. Dvėsk kokiam šlapiam rūsy savo juoke.
Gr, kaip pykstu ant savęs ir ant šliužų uogienės. Ne, ne, ne, ne, atstokite, dinkite, aš jūsų nenoriu.
Atrodo, mano kaukolės ertmėj išsišakojo didelis ir piktas blogio guzas ir neleidžia man užmigt. Neleidžia man galvot ir panašiai.
Ai. Reikia pasprukti nuo kietų bičų ir atsiriboti nuo blogų pojūčių.
Eik tu po velnių )

i hear voices

Mėlyna-žalia-pilka. Šaltos spalvos, nah? Aš pasirengiau atbūti šitą savaitę. Pavydžiu tiems, kurie dabar geria actifed ir nori dirbtinio miego. Noriu ir aš gerti actifed ir norėti miego. Kai prisimenu, koks geras buvo tas miegas.
Žiū, kažkaip atsigavau. Tik vis keičiasi mintys. Gal labiau norisi pagalvoti apie vieną dalyką, bet atsiranda naujų trukdžių, kurie sujaukia viską. Rausvas dangus, dūmų juosta, šaltis ar coldplay. Dar Cojus, Peterburgas, Radiotechnika ir kolonėlės.
Dabar Kasabian. Girdėjau per lenkų radiją. Radijas yra geriausias išradimas!
Pusę dienos viskas buvo ne savo vietose. Durų skambutis, kurį girdi tik vienas, raudona masė nuo Kopūsčiaus kojų, nukritęs tualetinis popierius. Ar aš gyvenu Žemėje?
Mano emocijos supaprastėja iki skliaustelio į dešinę arba į kairę. Trūksta popieriaus su šviesos ir tamsos žaidimais, traukinių ir knygų ryšulėlio judant link šiaurės.
http://www.trueabout.me/kkodran say what you wanted so long

o. grįžai.

mano norai po truputį slenka pirmyn. Vėl atsiranda sveikas noras nutraukti bet kokius santykius su aplinkiniais.
Taip, išties. Kai kažkuo tampi, bet už šarvo slepiasi niūrios mintys. Ne, jos nėra niūrios. Jos vienišos. Saldžiai vienišos.
Kitaip negalėjo atsitikti - laikui išsilaisvinus iš grafiko aš privalėjau jį pati supančioti kažkokiais žmonėmis. Kad pajusčiau, kaip man trūksta šaltos vienatvės su garų puodu ir bepročiais, užrašytais knygose.
Ir kaip buvo jauku pilkoj duobėj galvoti apie būsimą pasiskandinimą savo galvoj. Negalėjau iškentėti buko skaičiavimo ir savęs. Negalėjau iškentėti šlykščių minčių ir triukšmingo juoko.
Blogiausi vardai būtinai įstringa smegenyse, juk taip? Ir aš panaši į Toru. Negaliu susitaikyti su Noboru Vatajos egzistavimu.
Grįžta ir ramūs laikai. Ramus šaltis, vaiskus spindesys dieną ir tirštas smogas naktį. Gali pajaust, kaip šaltis susirango blauzdikauliuose ir ten traukia pypkės dūmą. Kažkokiu būdu šypsausi, nes žinau, kad einu namo, kur puoduose nėra ko valgyt, bet šalčiausioj vietoj , žinoma, guli mylimiausia knyga.
Ir nežinia kodėl nebereikia man to meniško meno, to vėžlio kiauto. Ir neva pilnavidurio gyvenimo. Jis vėsus ir tuščias, jis kitoks prie kiaurasamčių, jis mano.

ką darysi, kai ateis pas tave?

ohhhhh why the fuck had this thing happen to me?
Ką aš žinau.. gal ir gerai šitaip prapulti.
ye shit, nebegaliu net miegoti. Šitaip nebūna.
Įsuko, po velnių :(



the silence takes you then I hope it takes me too.
So brown eyes I hold you near, 'cause you're the only song I want to hear.

Šūdai. šūdaišūdaišūdai. Bet turiu išlikti stipriiiiiii

c.a.r.

taip, tai turi atsitikt būtent man. Aišku. Šitai patiria kiekvienas, bet dabar ateina eilė man..
That was totally epic.
Kodėl tai pavaizduojama kitaip nei gyvenime?
Dabar negalėsiu užmigt.
Kaip nors.. ar ne?
Būtų gerai pasikalbėti, bet visi užsikrėtę išdidumo manija tyli.

Tikrovėj man nieko nebereikia, užtenka įsijungti kompiuterį, atsisiųsti (kol dar įmanoma) filmą ir spausti "play". playplayplay
Šmaukšt ir dingsta dvi valandos.
Bet palieka euforiją ir (vėl) norą keistis.
Those eyes could melt the Antarctica *melt*

trijų dalių poemos pabaiga

baisiausiai džiaugiuosi, kad mano racionalus protas grįžo į darbą. Vėl matau logiškai ir skaidriai. Jokių sumautų jausmų. Jie ateis tada, kai reikės. Pamačiau akivaizdų įrodymą, kad sėkmė ne mano pusėj ir turėčiau dabar verkti iš visos širdies. Bet pritaikau naują idgaf formulę net ir šiam atvejui. O gal tiesiog pasilieku viltį ir tikimybę, kad viskas išsirutulios į gėrį.
Nukentėjau dėl buvimo beprote. O gal jūs visi bepročiai? Po "Veronikos" norėčiau ir aš atsidurti psichiatrinėje. Gal toks ir buvo Coelho tikslas - priversti skaitytoją užsinorėti į Viletę? Turbūt. Žodžiu, jis jį pasiekė. Noriu ten atsirasti ir išsilaisvinti nuo stereotipų ir pančių. Kuriuos, kas be ko, patys žmonės susikūrė. Kyla toks jausmas, kad tai ne psichiatrinė yra maišalynės vieta, bet pasaulis. Kad tai nėra juodas kvadratukas baltam lauke, bet baltas kvadratukas juodame, kur juoda reiškia beprotystę, o balta - žmogiškumą.
Gerai, kad turiu šiokį tokį gebėjimą atsiriboti. Gerai, kad visa tai ugdausi. Gal kada nors manyje išvis išnyks kitų nuomonės paisymas. Gyvenam sau?
Bet šiek tiek skaudu, kad kiti yra idiotai. "Sveiko proto" idiotai. Jie bando man įrodyti, kad tai aš darau neteisingai ir visi jie bijo eiti prieš "tvarką". Aš lieku susna ir lopė, nes jiems net nekyla mintis susimąstyti, ką jų poelgis reiškia. O tie poelgiai visi reiškia.
Vienu žodžiu, noriu "išprotėti" ir rytoj pabudus rasti šalia tai, ko labiausiai trokštu.

id

ketvirta idiliška diena. visur aplink ryšku ir vaisku. Skanu.
Trijų dienų atostogos.
Skaitau tai, ką jau seniai norėjau perskaityti - "Veronika ryžtasi mirti". Coelho patinka dar kartą. svarstoma, kas yra beprotis. Išties.. kas yra beprotis? Man tikrai atrodo, kad visi. Tie normalieji, kurie gyvena vedini visų. Žodžiu, pritariu visai šitai knygai.
Tik šiek tiek sunerimau dėl proto tuštumos. Atrodo, kad viską išjungiau ir nebemoku įjungt atgal. .
jo, pabūsiu desperatiška...

sunkiausia dalis

catch and then release, heh?
pagal poreikių piramidę pirmus du laiptus turbūt turiu.
Bet šiandien, atrodo, kažkas ir juos išspyrė. Likau tik su savo mintim(is).
Nors ir yra kažkoks netikras pojūtis, kad turiu daug knygų ir man jos patinka, nebenoriu žiūrėt filmų. Ir vaidentuvė šlubuoja kažkaip.
Kartais apima didelė neviltis, kad man nieko neišeis. Taip ir šiandien. Ya, bet aš vis šypsausi.
Atrodo, kad Maslow'ą keičia Lennonas.
Atrodo, turėčiau smagiai leisti laiką, bet vienos detalės trūksta. O blogiausia - žinot, kad ji egzistuoja.