ar verta stengtis?

ne, čia ne rašinys. Ai, tiesa, reikia į jus kreiptis.

MIELI SKAITYTOJAI

va.

Šiandien aš bandžiau būti sociali, linksma, faina. Šiaip būdama savimi, tokia niekad nebūnu ir, turbūt, nebūsiu. Tiesiog nemoku pritapt. Na, o šiandien aš bandžiau.
Daug žmonių nusišypso, kai nusišypsai jiems. Tai pasąmoningai nuteikia geriau, palankiau imi galvot apie žmogų. Taigi, aš šypsojausi. Ai, šypsotis tai pripratau. Juk egzistuoja abipusis ryšys tarp šypsenos ir "laimės" hormonų (na, seniai jau skaičiau tą straipsnį, tai jei kas nors žino tiksliau, norėčiau prisiminti). jeigu šypsaisi, daraisi laimingesnis. Kaip bebūtų.. šypsojausi. Rezultatai: visi be išimties mokytojai buvo malonesni; mokiniai - per pusę. Viena dalis sureagavo kaip ir tikėtasi. Kiti du taip ir liko kažkokios neįskaitomo niūraus veido. Va tokių tai nemėgstu. Nors turbūt daug kam iš šono taip atrodau, bet... jau geriau iš nieko žvengiantys lopeliai, negu tokie plytos išraiškos snukiai. Jie erzina. Kyla siaubingas noras jiems tvoti per galvą.
Dailėj irgi buvau neva linksma. Žmonės aiškiai manęs nepripažįsta. Kalbas tarpusavy, o aš nesuprantu, sakyt man ką nors ar ne. Reikės paskaityt kokią nors knygelę apie bendravimą. Tikrai nemoku kalbėtis.
O baisiausia iš baisiausių (kas, tarp kitko, privertė parašyti šį "rašinį") - bendravimas internetu. man REIKIA, yra toks REIKALAS, dėl kurio aš čia bendrauju. Parašiau reikalingiems žmonėms. Vienas neatrašė apskritai - jam atleisti galima. Gal nuėjo miegoti dešimtą valandą (ne). Kita - pasisveikino, o kai išdėsčiau reikalą, pradingo. Aš irgi visada delsdavau atsakyti, bet šitaip pradingti yra visiškas šūdinas gaidys. Jeigu iki šiol tą panelę šiek tiek gerbiau dėl jos sugebėjimų ir pomėgių, tai dabar jos ir tai neišgelbės - šitaip neatsakyti į REIKALĄ, kuris man yra mirtinai svarbus, yra mažų mažiausiai bailumo ženklas IR visiška nepagarba man.
Taigi, pagal rašinio reikalavimus, apibendrinu? Šypsotis yra naudinga. Žmonės pasidaro sukalbamesni, o ir pats jautiesi ne taip apgailėtinai. Su suaugusiais žmonėmis bendrauti lengviau (a, tiesa... viena mokytoja atsisakė padėti, bet už tai davė saldainį). Dalis paauglių, turiu pastebėti, ta dalis, kurią laikau protingesne, sugeba "atsišypsoti" atgal ir normaliai ką nors pasakyti; kita dalis, kuriuos pavadinsime "plytaveidžiais" ( "kietekai" irgi tinka), nesugeba nei atsišypsoti, nei normaliai bendrauti, ir apskritai sukelia labai daug neigiamų emocijų.

Tai va, pažiūrėkit, kokį gražų rašinį parašiau. Ir netgi pagal taisykles.

Dar apie plytaveidžius (arba trumpas vadovas, kaip atpažinti tokį): visi buvo vyresni už mane, todėl sprendžiu, kad laiko save kietesniais, protingesniais. Mama mano, kad "jeigu iškviestum juos į atvirą kietumo dvikovą, dar pažiūrėtume, kas čia kietesnis". Trumpi plojimai mamai. Šis tipas nebendrauja su žmonėmis, kuriuos laiko menkesniais už save ir tokiais laiko visus, kuriems mažiau metų skaitmenine išraiška. Jeigu metų skaitmeninė išraiška didesnė arba lygi plytaveidžio metams, tuomet žmogus dar turi šansų. Plytaveidžiams viskas "poxui". Jie neturi ateities plano, nes kam gi jo reikia. Pavyzdys:
Žmogus: "tai kur ruošiesi studijuot?"
Plytaveidis nr.1: "ai, nežinau, gal kokią ekologiją."
(kontekstas: šis plytaveidis neturi jokio "žaliojo" polinkio, jam nusispjaut į Žemės ateitį)

kaip matome iš pavyzdžio, plytaveidis nr.1 turi standartinį požiūrį į savo ir apskritai žmonijos ateitį. Jam nesvarbu, kur jis studijuos. O kas ta Žemė???
Kitas požymis: labai pasitiki savimi. Na, apskritai, šis būdo bruožas laikomas teigiamu, tačiau šiuo atveju pasitikėjimas yra aklas. Aš geresnis. Taškas. Neegzistuoja kitoks aprangos stilius, humoro jausmas, požiūris į pasaulį, tik mano. Plytaveidžiai įsitikinę savo teisingumu ir mato tik savo nosį. Kitaip sakant, egoistai.

Manau, kad šis trumpas plytaveidžio atpažinimo vadovas kol kas yra juodraščio tipo ir tikiuosi, kad sugebėsiu jį susisteminti ir apibendrinti. Surinkti pavyzdžių (turėsiu DAUG gražaus laiko, visą savaitę plytaveidžių stebėjimui ir duomenų kaupimui) ir juos permąstyti. Galbūt dalį bruožų paaštrinau, hiperbolizavau. Gal po storu molio sluoksniu plytaveidžiai slepia jautrią širdį? (lol no) Gal jie rūpinasi kažkuo? O gal aš teisi? Na, vienu žodžiu, klausimų dar tikrai daug, bet siūlau pamąstyti.. na, taip, pasinaudosiu blogo rašymo taisyklėmis, bet.. siūlau pamąstyti, ar nesat plytaveidžiai. Jei ne, tai šaunu, o jeigu taip, tai koks jums vis tiek skirtumas.

vienas didelis pusiau esė, nagrinėjantis mano mintis.

ai, nežinau, kokio meniško velnio aš prirašysiu šiandien. Ką tik darkart mokiausi apie Frederiką Grifiną. Šiaip sau. Jis žudė peles.
Atrodo, jau žinau, ką parašysiu, bet neparašau.
Vakar iki antros nakties sprendžiau uždavinį apie baltymų elektroforezę. Atrodo, kad išsprendžiau gerai. Labai nedrąsiai, bet vis dažniau galvą aplanko mintis, kad gal ir nepatirsiu staigaus kritimo žemyn, jeigu tęsiu mokslus NMA ir įstosiu į licėjų. Mama man nuolat kalė, kad teks susitaikyti su nebuvimu geriausia. O taip, ji turbūt geriausiai visam pasauly žino, kaip man tai patinka. Nes šitą pomėgį būti teisia ir paveldėjau iš jos.
Ir taip staiga op, I am not so casual.
Tai aišku, kad aš ne casual. Casual žmonės nerašo blogų ir nepraleidžia trijų valandų per dieną gyvendami kitą, fandomo gyvenimą. Keik daug gero jis man atnešė. Ne veltui tiek žmonių krenta po šitais apžavais.
Šį savaitgalį negėriau arbatos. Labai užsimaniau šaltų gėrimų. Net kakavos negėriau. Liūdna, bet kakava=Artūras Konanas Doilis, taigi nėra kakavos, nėra ir Doilio. Neturėjau progos jaukiai įsitaisyt ir perskaityt antrą užrašų apie Šerloką Holmsą tomą.
Anksčiau tiesiog liūdėdavau, kad viskas taip tuščia ir vienoda, kad na.. neturiu draugų. Dabar viskas šiek tiek kitaip. Viskas staiga pasisuko didelio laipsnio kampu. Žmonės po vieną išsilaksto iš klasės, kažkas kalba  apie kažką, kažkas vyksta. Pajudėjom iš sąstingio. Pagavau save sakant "dėl manęs jie gali ir visi išeit, man vienodai šviečia", sakant visiškai nuoširdžiai. Anksčiau būčiau pavadinus save veidmaine, kadangi man rūpi, kas yra klasėje, o kas ne. Kai viskas pasikeitė, nebejaučiu jokio sąžinės graužimo, nes tie žmonės nebetenka vertės. Jie kitokie. Ir niekad niekad niekad jų pažiūros nesutaps su mano.
Jeigu pavyks įstoti (o, tas sakinys mane varo iš proto. Taip norėčiau sakyt "kai įstosiu". Nežinomybė, nežinomybė. Nežinomybė sux), būsiu be galo laiminga atsikračiusi viso mane gaubusio pykčio ir kažkokio pilko rūko. Šita tema iš dalies skaudi. Viena mano dalis liūdi, kad teks palikti brangius žmones: tėvus, Raimą, Runį, Bepelį (jie irgi žmonės mano galvoj..). Man išties liūdna apie tai galvoti. Bet kita dalis... jaučiuosi kaip komunistiniam rojuj, kur visi žengia į šviesų rytojų (repas). Atrodo, va, jeigu įstosiu, VISKAS bus taip gerai ir taip paprasta... Nauji žmonės, kurie lygiai taip pat kaip aš amžinai tikisi šviesaus rytojaus, su kuriais bendra kalba turi atsirasti iš karto. Nauja, ne taip slegianti aplinka. Galimybė gyventi pusiau savarankiškai, pačiai virtis maistą ir šerti katę. Galimybė savaitgalį eiti į kiną. Bastytis po apylinkes, važinėti troleibusu ir plaukioti Lazdynuose (kur, šiaip jau, gana baisu, bet vis tiek smagu). Žinoma, idealizuoju. Viskas toli gražu nebūtų taip smagu, bet...panašiai..?
Žmonės. Iš tiesų tai viskas sukasi aplink žmones. Kad ir kaip mėgstu būti viena, tik su sentimentaliais daiktais, be žmonių neapsieinu. Jeigu pasikapstytumėt mano mintyse, tai visa šita idėja yra paremta žmonių kaita. Noriu pakeisti visus dabartinėje  aplinkoje esančius žmones (na, ne visus. 1 išimtis) kitais. iš tiesų tai esu toks sugniuždytas žmogus, kad noriu mesti viską lauk ir ieškoti naujo gyvenimo.
Ir vėl paradoksas - netikiu paaugliais, jų filosofija ir sprendimais, bet pati filosofuoju ir priimu sprendimus. Aišku, kad visas šitas Licėjaus reikalas yra mano fantazija. Iliuzija, kad viskas bus gerai. Bet gal taip ir reikia? Tikėti tuo šviesiu rytojum ir.. jį kurti? Jau dabar? Esant tokio amžiaus...?

paskaitykite

aš dar kartą tarp savo kalnų...

Mėgstu dėt daug enter. Tad atrodo, kad rišliau rašosi.
Klausausi What is love. Jau 34 minutė. Vaizduoju vaiką maištininką ir garsas 36, nors jau tėtis miega. Iš tikro tai man buvo baisiai liūdna, nes nieko nepadariau šiandien. Visą dieną sėdėjau (ir tebesėdžiu, kaip matot) prie kompo. Net nepasijuokiau iš tumblr juokelių.
Surezgiau evil planą gegužės 25-ai. Jaučiu, kaip viskas, ką stengiausi išsaugot, teka pro pirštus. Toks jausmas, lyg bandyčiau išlaikyt vandenį rieškučiose.  Kad ir kaip stengčiausi, nieko neišeina, viskas slysta ir taip toliau.
Aš tebesu romantikė. Tik nebe tokia susikoncentravus. Atbukau. skirtumas tas, kad anksčiau atbukus vėl "pasigaląsdavau", o dabar nebematau reikalo koncentruotis. Tebūnie, kaip yra. Nesistengsiu nieko pakeist.

Gavau trečią užduotį, kuri yra klaikiai klaikiai sunki ir aš nieko ten nesuprantu, planas neparašytas, laiškas neparašytas ir išvis, ką aš čia veikiu. Neviltis tragiška, dėl to taip ir dzin man viskas.

kai pavargsti, bet maloniai (4)

Sakiau, kad kai pradėsiu eit į mokyklą, viskas susitvarkys ir nebejausiu tuštumos galvoj. Per karantiną atrodė, kad turiu tiek visko padaryt, bet nieko nebesugebu. Trumpam tą tuštumą buvo prasklaidžius antra nma užduotis apie kraujospūdį.
Pelenų trečiadienis. Tradiciškai, kadangi lankau katalikišką mokyklą, ryte vyko mišios. Kunigas pamokslavo savo stilium. Ne sakė homiliją, kaip jie ten vadina, o pamokslavo. Oi, kokie mes blogi ir panašiai. Bet jo kunigas kompanionas daug gražiau perskaitė kelias eilutes. Mišios duoda gerą jausmą.
Tada ištęstos septynios pamokos, amžinas skubėjimas į dailę, John Cage 4:33 ir minimalizmo paskaita apie "miau", rankas popierium verčiantis gipsas ir pagaliau - namai. Ai, ir vos arbata neužspringau (Raima.) prisiminusi savo dienos, savaitės ir, greičiausiai, mėnesio įvykį - per BBC radio 4 klausyto Cabin Pressure. Prieš tai paklausiau jų žinių. Priėjau išvadą (kaip man įkalė galvon slibinienė mokytoja), kad reikės dažniau klausytis. Labai gražus diktoriaus balsas ir intonacijos, o kai pakalbina kokį škotą, tai pilna burna juoko.
Labai noriu miego, bet niekas nespaudžia galvos. Rytoj yra biologija, o nėra lietuvių. Viskas, ko man reikia!