pusė trijų

ė, kaip kvaila yra, kai myli tą, kuris seniausiai miręs :|
bet jeigu tiki, kad jis išties miręs, tai dar blogiau. Nes tada tiesiog dingsta visa ta dvasia, kuri būtent ir uždega žmones.
Tik besąlygiškas ir neatšaukiamas tikėjimas palaiko mumyse tą norą ieškoti, mokytis, kurti ir nenuleist rankų. Nenuvertinti savęs ir neidealizuoti Paskutinio Herojaus.
Aš štai buvau nustojusi tikėti jo gyvumu. Ir apipelijau, sustingau ir nusiritau žemyn.
Matyt jų dvasia dabar neatskiriamai persipynė su mano protu..?

Blemba, kaip šitai yra kvaila. Jaučiuos kaip kažkokia kvailė, kažką bandanti suprasti apie pasaulį. Tačiau jeigu aš vertinsiu viską savo pačios susikurtu šaltu protu, tai greitai tapsiu sausai pilka žiniuone. Na, telieka spjauti (kaip tai mėgstu!) ir toliau filosofuoti, mąstyti, kurti teoriją.
Bet dar durniau yra apsimest kažkuo. Aš žinau, kad Viktoras pats šiek tiek apsimetinėjo, bet ne tiek kiek aš. Fui, koks bjaurus tasai žodis aš.

Nelabai noriu apsimetinėt juo, bet kitaip jau nebeišeina? Pamiršau, kokia turiu būt...

pliaukšt

Kažkokiu būdu įsijungiau Briuso Li video ir išsproginau akis. Ale tikrai - sunku juo nesižavėt.

O namuose karaliauja kino, kino, kino. Gitara visąlaik bandau General, galvoj visąlaik skamba 'romantika.. mil romantika...' , o šiaip traukia Noch.
Viena monotoniška ir niūri, kita gera, o trečia tiesiog aksomiškai švelni.

Baisiai noriu eklerų.

Rytoj eisiu mušinėti kamuolio. Tai bus smagu!

viensdutrys

apleist savo žmogų nėr gerai, tai šiandien atseit neapleidau.
nė velnio, išties apleidau.

http://www.youtube.com/watch?v=s_k_bBqEMsw

^
va čia yra toks tiesiai į centrą. skambesys ir juodai baltumas. Apie Viktorą tai nėr kalbų - jis tiesiog yra.. hm, pats pačiausias. Tokius tekstus rašė, kad kiekvienąkart perskaičius išsižioju ir negaliu susičiaupt kokį pusvalandį. Aš jo nepažįstu nė velnio, bet jeigu įvaizdis atitiko tikrąjį gyvenimą (kaip visur rašo), tai jis įkūnija mano visus idealus. Jis tikrai gyvas, nes miręs tiesiog negali būt.

Lyja, pila, čiaudi, kosėja, murkia, skaito... Mmm, galėčiau išvardinti visus pasaulio sutvėrimus ant trijų kojų ropojančius. Ir neužsikirsčiau vidury teksto apie Anglijos kolonijas. Manau, kad pasauly nėra išimčių. Žolės augimą įtakoja debesys?

kitaip

Šiandien išties jaučiuosi kitaip.
Nes vėl bandau suvokti save. Tai nėra sunkus darbas, bet nėr ir lengvas, juk taip? Kartais žiūriu į save veidrody ir galvoj lieka viena mintis - "kas aš esu?". Ir toks keistas keistas jausmas, lyg būtum išmestas į kitą pasaulį.
Taip būdavo nuo pat žilos vaikystės...
Aš noriu būt ištirpstanti minioj, bet ne minios dalis. Va.

*

o ta akimirka kai privalėjau palikt vyresnius draugus tikriausiai šildysiuos žiemos vakarais. Net širdis apsąla iš malonumo, kai prisimenu. Šįkart pataikiau į centrą. Sena siela.

liūdna-pikta

"Kai visi pažiūrėsim į jo akis,
Pamatysim saulės ten spindulius"

Tai neišpasakoma.
Kartu ir liūdna, kartu ir stipru.
Tik kai visi aplink tyli kaip stabai jaučiuosi uždaryta stiklo dėžutėj.
Ir lieka vienas apsiseilėjęs psichologinis, bet suprantantis.. Nebėr ką daryt..

Ei, o gal aš taip pat apsiseilėjus?

bulgaras

Aš sakau... kad spjoviau.

Kalnuose būti gera. Šilta ir vėsu.
O galva išsisklaido debesimis ir apgaubia viršūnes. Mmm..
Ir vis dėlto šio to pasiilgau.
Kai prapuolė kalnai už debesų, ir šlapi plaukai į gerklę varvėjo.
Ir vis iš naujo apstulbino didžiulės mėlynos gelmės.

Ne, tegul būna, kaip yra. Aš nuomonės nebeturiu.
Tik tikėjimas išliko