let's call it Stylo

Vienu šliopt viskas baigėsi.
Katia. Murkia.
Sako, įkvėpimas užplūsta naktį, kai kaimynai miega.
Ką dar sako? Kad alaus nevalia gert po dvylikos? 
14 knyga dabar. Šlykštus klounas. Turbūt klounas yra idiotiškiausias padaras visur.
Overload, overload. Coming up to the overload.

it's genius

 

 Genialus paprastumas, paprastas genialumas.

ir vėl verkiam.

kritinė riba

kad pamatytum, geras tai kelias ar blogas, pirmiausia turi jį nueiti. Gerai. Aš jį nuėjau. Beveik.
Kažkoks otitas. Nebeprisimenu koks. Bet gana šlykštus.

Išvaikščiojau knygyną bevartydama visokiausias knygas. Ieškojau kokios nors "savęs išlaisvinimo" literatūros. Kažkodėl neradau. Ir kažkodėl manau, kad.. kad ir kaip tai apgailėtina, mane išlaisvinti gali tik kiti. Nereikia tunto pseudodraugelių. Pakanka vienos naujovės.

Visada maniau, kad galiu priimti spendimus. Pasirodo, negaliu.
Jeigu nori, tai daryk.
O, kad taip būtų paprasta. (kita vertus, visos kliūtys mano galvoje. "remember that  it's all in your head")

---/

Norėčiau irgi užsirašyti ant sienos "ego is dead" ir sumažinti tą savo ego.
Tam reikia kitų žmonių. Kitų ego, kurie užgožtų manąjį.
 "Oi, koks aš". Gal kas nors man atleis. Gal turėčiau atseit sau at(si)leist, bet tada vėl - aš atleidžiu sau už pernelyg sureikšmintą "aš".

Primena speigus, užšalusį tvenkinį ir valandas ant to ledo su pačiūžom. Jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Sėdi kažkur pasaulio krašte, kur labai šalta, ir šildai kojas prieš židinį, nes kito šilumos šaltinio nėra. Šalia tik gelsvas šuo, gauruotas brolis, grakšti sesuo ir įraudę tėvai. Valandų valandos slenka naikindamos tą nelemtą ego.

Jeigu kažkas, sugebantis naikinti kitus, būtų šalia, mielai išsinaikinčiau save, kad nebenorėčiau daugiau. Gal čia tik kažkokia natūrali psichologinė būsena, kuri išnyks su laiku. Ego is dead. Būtų smagu.. Laukiu toliau.

○

žinot, jei mokėčiau gerai užrašyt garsus galvoj natomis, tai parašyčiau čia keletą eilučių. Tų, kurios sukasi ir sukasi. Tekstai dainose yra (kartais) gerai, nes juos galima cituot.
Vienu žodžiu, niūniuoju "Tender Surrender" ir žiūrinėju, kaip Vai juos atlieka įvairiais laikais. Man labiausiai 1995 (?).
Katė siaubia popierių šūsnį ant stalo.
Jau ankstus metas.

|

... смерть стоит того чтобы жить, а любовь стоит того чтобы ждать ...

žmogus, kuris gyveno. dabar jis miręs.
o aš vis dar čia, dar gyva.

||

iki 20:09 viskas buvo gerai. Kaip čia pasakius, gerai. Nežinia, kas gerai. Iš tiesų tai nieko nebuvo gero ir iki tol. Apgailėtina.
Tada mama. Šuo.
Vėl dvigubas protas, ginčai su savimi. Ko reikia - savitvardos ar laisvės? Negalima po nesėkmės verkti. Bet negalima turėti visko viduriuose. Ir ginčijosi du aš. Lyg ženklai netikėtai atsirado keli žmonės, mylintys šunis.
Ar galima kažką teisti, kas tu esi? Visuomet kiti, tik ne tu. Visi tau, ne tu jiems.
Ir kaip visada, paguodą radau prie upės. Nes upei nesvarbu. Nes medžiams nesvarbu. Smėliui nesvarbu. Žmonėms irgi nesvarbu, bet jie galvoja. Jie turi savo nuomones ir mintis. Upė, medžiai, smėlis - tik daiktai, nieko negalvojantys daiktai. Jie negali nieko suprasti. Jie nieko nejaučia.
Ir... Dievas. Atrodo, jis virto įsivaizduojamu draugu. Tuo, kurio trūksta. Jis virsta tuo, kurio reikia šiuo metu. Ar aš galiu kažko nemėgti, jeigu esu tokia pat?

- Ar aš galiu abejoti Dievu?
- Bet aš jo negirdžiu,nematau ir neužuodžiu
- Bet ar tai, kad tu išvis matai, girdi ir užuodi, nėra Dievas?

"Neteik daiktams tiek daug dėmesio"

Kai mums dėstė apie atsakomybę ir dvasinį kapitalą, sakė, kad turim pagalvoti, ką galim patys padaryti norėdami pakeisti esamą blogą situaciją.
Dabar yra bloga situacija. Ir aš galiu padaryti, bet... tada išsižadėsiu savęs. Kodėl visiems reikia, kad aš pasikeisčiau? Bet tu negali būti egoistė ir reikalauti kitų keistis. Kai pasikeisiu, būsiu tas, kuo būti nenoriu. Tada mes visi egoistai.
Kiekvienas žmogus yra teisus. Nėra jokių "iš dalies" ar "savaip". Visi įsitikinimai yra teisingi. Jeigu su jais sutinki, valio. Jeigu nesutinki, palik jį ramybėje.

Aš daug noriu pasakyti, bet neišdrįstu. Bijau žmonių. Bijau reakcijų. Bijau galimų pasekmių. Daugiausia, ką galiu padaryti - tik nemuilinti sau smegenų. Nemeluot sau.
Tik toliau netikiu tais geruoliais, sakančiais, kad viskas bus gerai. Taip, žmonės išlieka, bet niekas nėra gerai. Labiau tiktų toks įkvepiantis pasakymas - "Tu viską prarasi, niekas nebebus kaip anksčiau, bet tu vis dar gyvensi ir kažkaip išsikapstysi.". Ir jis vis tiek skamba netikrai.

Labanakt.

aš tai jau seniai pasidaviau.

- O jeigu aš važiuočiau studijuot į Kanadą?
- .

Šaunu. Kiek daug prisiminimų man iš ausų išlenda. Ypač dabar, kai jos užgulę ir girdžiu kaip būdama po vandeniu. Niekad nemaniau, kad taip ilgai būsiu puskurtė.

- Aš laiminga. Manimi žavisi kiti.
- Kas tie kiti?
- Kiti aš.

violetinė 33 Kingo knyga guli kaip saldainiukas. Kaip koks meilužis, laukiantis išnaudojimo. Vien pasižiūriu į ją ir mintyse jau skanauju. Medus. Varva. Kibu ir saldu. Ausis pradurta jau 17 dienų. Neskauda.
Vėl prieš akis iškyla tikslų tikslai ir šviesi komunistinė ateitis. O rytoj nieko nepasieksiu.

- Vaikeli, laikyk šunį.
Aš jau laikau, pagalvojau. Tu pats laikyk.

The basic workout. Nepasižadu kasdien išvargti ir dusti mindama į kalną. Netyčia pamačiau žaibą, kurį iki tol nustelbė tipo muzika. Nepasižadėjau ir groti pradėti, bet pradėjau ir kol kas jaučiuosi apgailėtinai. Nors kartais sako
- Gerai groji.
tada palygini su

Šitas Stivas turi viską, kas man nepriimtina. Kvailas kostiumas, dabitiškas plaukų pasitaisymas, gitara su rankena ir gėlytėm ant fretboardo. Tada pasiklausai ir, svarbiausia, pasižiūri, ką jis čia išdarinėja su savo ibanezu. 
"this porn has good music"...

car power

šimtai minčių galvoje niekaip negali nusėsti ant popieriaus. Jos skraido ir kitaip  maišosi. O aš nesugebu ištraukti uogienės iš išmaišytos košės. Nemoku išgauti cukraus iš arbatos.
Rodos, kad man šiek tiek tas pats. Bet tik šiek tiek. Senelis negrįžta jau septinta valanda. Mama dūsauja, o aš nieko negaliu padaryt. Aš nieko negaliu padaryt. Kaip visada. Nieko negaliu padaryt. Įsijungiu "Trojka". Linguoju į taktą. svajoju, kad visas pasaulis galėtų nurimti ir pasiklausyti hipnotizuojančios muzikos. Nuoširdžiai išklausyti mantrą. Šiek tiek palinguoti į taktą.
Aplink laimingi veidai. Džiaugiasi. Linksminasi. Kažkur tolumoj aš irgi linksminuosi. Sėdžiu naktį prie stalo ir geriu kakavą. Žiūriu į jūrą su papūgomis. Žaviuosi keliais pankais. Taip aš linksminuosi. "Kaip tu, taip tau - per amžių amžius", 209 parašyta prie Neries. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Kaip šauksi, taip ir atsilieps. Visada turi imtis priemonių ir tai duos atgarsį. Jeigu tai apsuktum? Kaip tau, taip tu. Kaip išsimiegosi, taip pasiklosi. Kaip atsilieps, taip ir šauksi. Bet - nugalėkite blogį gerumu. Aš nieko nešaukiu, tai man niekas ir neatsiliepia. Tik niekam neateina į galvą, kad egzistuoja atvirkščias kelias - pirma tu pašauki, tada aš atsiliepiu. Pavadinkim tai eksperimentu. Arba baime. Bet kaip. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Kaip pagadinsi, taip nepavadinsi.
It is exciting to be away. I'm standing here but I'm really gone. Cha. Laikas rytoj bus keistas. Galų gale pasiimsiu Tą. Ir ieškosiu rago. Liko dvi savaitės. Gal ir vėl mane pavers vyšnia, tik ilgesniam laikui. Keista. Visiems labai įdomu, o man nusispjaut. Man įdomu, kad man nusispjaut. Kaip šauksi, taip ir atsilieps. Tik aš tai nešauksiu, tai niekas man ir neatsilieps.

major pitch black!

po velniais. Netyčia nutryniau pirštų pagalvėles. Beveik kraujuoja.
Labai keistas jausmas apninka, kai supranti, kad negali apibūdint kelių dienų iš eilės. Lyg jos būtų išmestos iš mano gyvenimo. Taip, persikai iš dangaus, ledai ir dažų kvapas. Ir užgulusios ausys su kraupiom mamos spėlionėm, kad tai ne šiaip užgulimas, o "užspaustas" klausos nervas (įdomi teorija). Nusipirkau naujas akis. Dabar už tai nebeskauda galvos.
Atrodo, tapau tuo, kuo ir norėjau būt - nieku. Tik suktis sandariam rutuly nieko neįsileidžiant vidun. Jeigu galvočiau, tai sakyčiau, kad vis tiek negerai ir kad dabar jau trūksta žmonių, su kuriais galėčiau pakalbėt. Na taip, jų iš tikro trūksta ir aš jų labai norėčiau, bet aš negalvoju. Kai nori, mąstai visą dieną tik apie norą. Kai negalvoji tai ir nenori. Pravartu. Dalykas, kurio dabar noriu yra tiktai ausinės. Juokinga kažkaip, bet jos apsėdo mane ir dabar aš dieną ir naktį jas sapnuoju. Taip, miegu nuo penkių iki šešių - kaip tik per "Senį", nes trijų serialų iš eilės iškęst negaliu.
"Darykite tai, ką norite". Lyg ir toks pagrindinis šūkis buvo. Labai geras tarp kitko.

uwaga

Aš pabudau labai vėlai ir girdėjau, kaip lietus pylė. Mačiau, kaip jis bėgo upeliais nuo stogo ir kaip tekėjo gatve. Atrodė, vėl lis tris dienas ir niekad nenustos. Aš radau katę, kuri man įbrėžė į dešinę ranką.
Aš galėčiau muilinti. Aš galiu muilinti be galo.

O.K.
Just a little pin prick
There'll be no more - aaaaaaaah! -
But you may feel a little sick
Can you stand up?
I do believe it's working, good
That'll keep you going through the show
Come on it's time to go.

 Man reikia tokios injekcijos, kad būčiau nuolat comfortably numb ir galėčiau toliau save apgaudinėti. Nors nežinau, apgaudinėju, ar ne. Aš jau seniai esu patogiai apsvaigus, apsnūdus, suglebus. Kažkas toli spardosi ir nori veikti su žmonėmis. Bet mano injekcija - mintys - stipresnė. Man nieko nereikia, tik atlikti visus darbus dieną, o naktį slapčia stebėti audras ir tikėtis, kad rytoj kažkas atsitiks.
Tada pabundu vėlai ir randu pašonėj katę, subraižiusią dešinę ranką. Can you stand up? I do believe it's working, good. That'll keep you going through the show, come on it's time to go. 
Pasijudint gali? Viskas veikia? Gerai, einam. Galiu nieko nemąstyti ir sėdėti kaip gyvas lavonas, bet viskas veikia. Puiku. Vadinasi, išgyvensi dar vieną dieną. Toliau žiūrėsim.

grįžkim atgal

sunku kartais patikėti, kad kažkas gali būti taip pat, kaip anksčiau. Vėl galiu ramiai leisti laiką. Skaityti. Žiūrėti iš eilės visus serialus per ltv. Vedžioti šunį kasdien tuo pačiu laiku. Eiti miegot antrą, keltis dešimtą. Ir taip toliau.
Idilė.
 Ir vis tiek kažko trūksta. Nesvarbu, kad jau išsipildė šimtai svajonių, sukurtų per tuos begalinius mokslo metus, ypatingai per jų pabaigą. Aš buvau MM koncerte. Nuvykau į Cojaus gimtadienį. Žiūrėjau futbolą. Gulėjau ant žolės prie ežero. Kažkas vis tiek neduoda ramybės.

Atrodo, kad pati gamta juos iš ten išvijo - visus žmones. Atrodo, netyčia ten tave išmeta ir palieka dūlėti savaitei. O tu žiūri į bangas, mėtai plokščius akmenėlius ir skaičiuoji, kiek kartų atšoks.
Patys užsitvėrėm sienas ir saugom vieni nuo kitų. Arba saugom save nuo savęs pačių.
Vis tiek negaliu atsistebėti, kaip jiems norisi mane pakeisti. Nesvarbu, kad visą savaitę tik ir girdėjosi - "visuomet darykite taip, kaip norite". Aš dariau tai, ką noriu. Guliau vienuoliktą, kėliau septintą, susitaisiau visus užtrauktukus ir spynas. Jie visi norėjo, kad nemiegočiau ir laužyčiau. Sėdėjau prie ežero kranto - jie tempė mane "pabūti kartu".
Paskutinė kvailystė.

1: - Blet, kaip šalta.
2: - Nu kiek gali lyt?
3: - Man niekad nebūna šalta, bet dabar tai šalta. Neįsivaizduoju, kaip kitiems.

- Kodėl tu taip nerviniesi dėl visko? Aš gyvenu taip pat, bet nesinervinu.
- Nes noriu.

1: - Kažkaip atvažiuot į stovyklą ir nesusirast draugų yra fail.

- Kas tau yra?
- Nieko.
- Susiradai tu čia draugų?
- Ne.

1: - Blet, kokios jos dūchės.
2: - Ne, nu jinai kūrva kažkokia.

- Kaip nemėgstu, kai tušas gale dienos taip nusitrina.
- Jo, dar po vakarėlių taip būna.

1: - Bet tas maistas kažkoks beskonis.
    - Nu ir šalta.
    - Bet kaip mane sunervino...
    - Kaip mane užknisa tašes pakuot.
    - Bet tai kooooks vėjas.
    - Kažkaip šiemet neįdomu.
    - Ar tu durna?


Aš nežinau, kas ten buvo. Tik po to pagalvojau, kas galėjo būti. Ir, aišku, nusiminiau.