oh good Lord, I need somebody.

Taip, aš visada apsimetinėju, kad man niekas nerūpi. Tačiau pastaruoju metu ypač dažnai pasitaiko keistų situacijų. Kažkokie keisti įvykiai, keisti klausimai, keisi žmonės (keisti, nes nauji. Buvau tiek laiko užsisėdėjus savo ratelyje, kad nauji žmonės panašūs į ateivius). Kažkaip viskas stebėtinai lengvai vyksta. Ne, aš vis dar esu plytų maišas, man vis dar baisiai sunku kalbėtis ir bendrauti, bet viena sėkmė, kita sėkmė ir štai, pažiūrėkit - atsirado pasitikėjimas. Reikia tik teisingų, vadinasi, patikimų žmonių. Tokių, kurie tikrai nešnekės už nugaros, o jeigu pamanys ką blogo, tai pamirš.

O aš, būdama kvaila, išsirenku širdį draskantį filmą ir žiūriu jį NAKTĮ, kai niekas nemato. Jeigu žiūrėčiau dieną, tai nusispjaučiau, nes dieną aš turiu kiautą. Kažkada vadinau tuos lopelius kiautais. Ne, aš jų neteisinu, bet ką aš ką tik pasakiau? Dienomis turiu kiautą ir prie kitų kiautų jį nešioju. O kam. Jie nusigriebs bet kokį įdomesnį faktą ir išsklaidys po visą pasaulį. Bet NAKTĮ, kodėl aš žiūrėjau naktį? Kai nėra kiauto, nėra, kas saugotų nuo pojūčių. Oh God damn it. God damn it. Norisi paverkt kam nors ant peties.

sveiki sugrįžę

Taip, neatlikau savo plytaveidžių tyrimo. Buvau pernelyg užsiėmusi savęs gailėjimu.
Pradėjau rašyt ir pasidarė labai neįdomu.

Klausau Marooned.
Pink Floyd ir Gilmouras mano muzikiniam žemėlapy labai keistoj vietoj. Yra kitos grupės, kurios man patinka, aš jų esu perklausiusi albumą kitą ir jos tarsi užsifiksuoja. Susiranda savo vietą ir lieka. O Pink Floyd niekada neturėjo vietos. Taip, man jie labai labai patinka, bet niekada atidžiai neklausiau nei vieno albumo, nesidomėjau istorija. Iki šiol nesurišu, kas ir kaip.

ai, kaip visada, nebežinau, ką parašyt. rytoj kelsiuosi aštuntą. Koks skirtumas, kad atostogos, eisiu į mokyklą mokytis chemijos. Jė. Neturiu ką veikt. Labai daug sėdžiu ir svajoju apie viską, kad gali atsitikt. Žiūrėsiu serialą. pusantros valandos. Sakiau, eisiu miegot 22:40, kad užmigčiau dvyliktą, bet, kaip matau, to nebus.

nu jo, ir kaip kai kurie žmonės sugeba išlikti tokie pasitikintys savimi, kai su jais elgiasi taip.. blogai?
aš stengiausi daryti gera, stengiausi šypsotis ir tiesiog būti linksma ir niekam neknist proto. Aš stengiausi, nuoširdžiai stengiausi.
O atrodo, kad visi taip pamažėle nusisuka ir kalbasi tarpusavy "ai, čia ta durnė".
Ir kaip kai kurie žmonės sugeba išlikti ramūs. Kaip jie nepraranda pasitikėjimo. Ir tikėjimo.
Aš iškart pasijaučiu sutrypta ir palikta kažkam išvalyt. Reikia mokytis būti stipresnių nervų, bet kaip.klaustukas.
Na taip, aš - ištižėlė, atleiskit man už tai.

trečioji žvaigždė puola vėl

Trečioji Žvaigždė. Nagi sugalvokite tokį pavadinimą. Dar nesupratau, ką jis reiškia.
Kažkada seniai, gal vasarą... ne, ne vasarą. Kaip tik melancholišką rudens vakarą, gal net naktį, prisimenu, žiūrėjau Third Star. Paskui rašiau mažytę apžvalgėlę. Prisimenu kaip vakar. Turbūt prisimenu netgi geriau, negu vakarykštę dieną. Tai buvo vienas iš tų filmų, kurie nejučiom ima ir įsirėžia į atmintį. Juk filmų beveik visi esam peržiūrėję daugiau, negu skaitę knygų. Ir vis tiek reikia įtempti protą, norint atsiminti, ką matei, o ko ne. O būna tokių filmų, kaip ir knygų, - įsirėžiančių. Vieni juokingi, kiti nelabai, bet išlieka. Buvo toks Drive. Jeigu nebūčiau netyčia užsimaniusi tą vakarą eiti į kiną, tikriausiai nebūčiau apskritai to filmo mačiusi. O tada iš nuobodulio pasakiau: "einam į kiną". Ir nuėjom. O išėjom pilni.
Atsitiktinumai. Susideda, susiveda, susimausto. Žiūrėk, ima ir atsitinka vieną dieną kažkas, ko nepamiršti kiauras savaites. Aš juk rašiau apie Third Star. Kodėl? Atsitiktinai. Leidau laiką pro pirštus klausydama senų rinkinių 8track'e ir nusprendžiau pasiklausyti James Vincent mcMorrow dainos Follow You down to the Red Oak. Ji taip maloniai šiurpina nugarą. Šiaip tai nemėgstu tokių aukštų, lyriškų balsų. Bet šitas gal koks kitoks, o gal pasąmoningai susirišo su Trečiąją Žvaigžde. Nes netikėtai pamačiau, kad šitas kūrinys iš ten.
Atsitiktinumas. Šiandien kalbėjom apie eutanaziją - lengvą mirtį. Vienuolė paprašė įsivaizduoti, o kas, jeigu artimas draugas taip kenčia, kad nebenori daugiau gyvent? Ar leistume jam išeiti?
Kaip lengva spręsti apie "susitaikymą su liga", su "mirties priėmimu", kol su tais dalykais pats nesusiduri. Prisimenu mamos skambutį mirus močiutei, jos mamai. Kaip ji tada jautėsi...?
Prisimenu, kai man buvo subtiliai užsiminta apie stuburo operaciją.
Prisimenu, kai brolis paslydo lenkdamas ir nuvirto į griovį.
Tada niekas neatrodė taip paprasta. Mirtis buvo per arti, per aiški.

So I raise a morphine toast to you all. And if you should happen to remember it's the anniversary of my birth, remember that you were loved by me, and you made my life a happy one. And there's no tragedy in that.