aliumininiai agurkai

rytoj chemijos kontrolinis ir man jis patinka.
gal aš užaugus būsiu chemike? naaaaah.
smagu yra matyt, kaip iš tavęs kažkas siunčiasi seną, užmirštą filmą.. Ir turbūt džiaugiasi anam laido gale.
rytoj, sako, saulėta bus. +7.

Good morning, boys
Good morning, girls
Look at me from the window
And laugh about me, yeah
Cause I'm planting aluminium cucumbers
On a field of canvas

bananan

šiandien iškilminga diena.
Sužinojau, ką reiškia paslaptingasis žodis "boshetunmay" (rusiškai Бошетунмай ). Man tai turbūt pats gražiausias rusiškas žodis. Reikšmė - kanapės! Taip šios buvo vadinamos Kazachstane (į kurį vis dar noriu nuvykti) 80-ųjų pradžioje.
Be to, aplankė dar viena nežinau ar džiugi, bet bent jau juokinga naujiena - Coldplay koncertuos LENKIJOJ. LOL (ironiška, bet coldplay visiškai išbluko prieš kino).
Balandžio 15 dieną iš mano burnos išlups tokį keistą daikčiuką platinti žandikauliui ir pakinkys dantukus į breketus.

O aš vis abejoju ir neapsisprendžiu. Galvoju, sutinku, nesutinku ir taip toliau. Boshetunmay.

nei bū nei me em ien ūb ien

Ką šiandien padariau gero? Nuėjau į bažnyčią. Iššukavau šunį. Išblizginau grindis. Ir daugiau nieko!

ei! be to...

АССА (ASSA) - 1987 metais pastatytas vienas populiariausių sovietmečio filmų. Trunka 2:23 . Bet nei karto nepagalvojau, kad labai ilgai žiūriu.
Mane pakerėjo Bananano sapnai. Ypač antrasis.
Nors daug sako, kad filmas gana "ugly" , man jis pasirodė... rusiškas. Aš jį atsisiunčiau per kinomaniją. Bet žinojau, kad cojus ten pasirodo pačiam gale, tai nebuvo tokio ilgo bei nuobodaus laukimo "kada jis išeis". Taigi, galėjau žiūrėt blaiviu protu. Aš sakau, kad man patiko. Iš manęs nekokia kino kritikė, bet man įtiko ir nuolat tamsūs vaizdai (sovietai.) ir remarkos, ir Bananano sapnai, ir netikėti spektakliai teatre. Na, po "Igla" tai šitas kūrinys atrodo lengvai suprantamas ir visiškai aiškus. Aš už. Man patinka maištingi sovietiniai filmai.

ACCA - IMDb
Assa - Skalvija
Boris Grebenshchikov (Akvarium) - "Gorod Zolotoj"
Kino - "Peremen"

kas naujo

pavasaris. Turbūt į šitą žodį sutalpinsiu ir atsinaujinusį lėktuvinį jausmą, ir norą kažkaip pasilepinti ir dar melioną visokių dalykėlių. Tikriausiai dėl šio reiškinio dažniau aplanko smagūs dalykai, kaip kad šypsenos ar šiluma.
Šiluma.. pasakysiu atvirai- trūksta man tos žmogiškosios šilumos. Pajutau tai tada, kai mano pusseserė netyčia man atskleidė, kad manęs nekenčia (nors aš niekaip nesuprantu, kodėl ji turėtų- nei aš jai pakenkiau, nei kažką padariau, kad ji pavydėt man galėtų). Tada susimąsčiau - kiek dar žmonių, kuriuos laikau patikimais draugais manęs "nekenčia"? Pati mintis lenda- "daug". Tai va, dėl to ir trūksta šilumos. Dar nesutikau žmogaus, kuris nuoširdžiai būtų mane apkabinęs.
Tai va, šitaip ir gyvenu.

Be to, visiškai apsisamanojau fotografijoj. Norisi naujovių, bet kad nežinau kodėl jų nekuriu. Gal tingiu.

graužia

Nežinau, ar kada nors taip dar bus. Bet ši akimirka trenkė tiesiog iš niekur.
Taip, vėl aš apie tą patį Cojų. Aš negaliu apie jį negalvoti. O dabar negaliu ir neverkti.
Jis buvo nepaprastai paprastas. Apie jo kūrybą kalbėti neįmanoma, ją reikia pajausti klausant. Štai, braukiu pirmą ašarą. Ir visas kitas, bėgančias jau pramintu taku. Jos nei pirmos, nei paskutinės išverktos dėl grožio. Dėl viso pasaulio grožio, kurį Viktoras sudėjo į viso labo maždaug šimtą dainų. Išklausiau toli gražu ne visas, bet jos visos turi kažkokią prasmę. Jeigu ne muzikoj, tai žodžiuose. Aš beveik negaliu klausyti tokių dainų kaip "kukuška" arba "legenda". Jose tobulai dera muzika, žodžiai, atlikimo stilius, rusų kalba ir klausytojas. Jose lyg ir neįmanoma surast kažkokios naujos prasmės, nes ten ir taip viskas aiškiau, nei aišku.
Aš neabejotinai sutiksiu Viktorą Cojų. Nežinau kur. Gal gatvėj, gal kitam žmoguj, o gal tik po mirties. Bet tikrai sutiksiu.

"... смерть стоит того чтобы жить, а любовь стоит того чтобы ждать ..."

nesusilaikiau

Merry

*puts glasses on*

Christmas.

YYEEEEAAAAAAAAHH!!!

argi nėra keista?

juolab, kad šitai kartojasi jau trečią kartą. Vėlgi aš galėčiau užverst jus krūvomis kūrinių, dainuoti ir šokti per naktis. Taip, kinomanija grįžo. Jaučiuosi pakylėta, nes dabar turiu beveik viską, ko mano sielai reikia. O žmogus, sėdintis naršyklės kampe vėl kiaurai veria mane akimis, o ne žiūri kažkur į kampą. Galiu užtikrintai sakyt, kad jis, nors turbūt tik maža dalele, pakeitė mano gyvenimo būdą.