dirbtinės svajonės

Drive.
Sunku. Stipru. Bjauru. Netikra.
Pagaliau jaučiu kino malonumą. Paveldėta nostalgija tiems išaukštintiems 80's...
Ir romantika, tragiška romantika iš visur. Svajonės, kurioms išsipildyti tubūt nelemta, bet širdis spurda nujausdama ateitį.
Rožinė. Spalva, rodanti lėkštumą tapo šito saldaus dirbtinumo simboliu. Ir progresuojantis disco užpildė dar vieną oro tarpą smegenyse..
Dėl šito ir žygiuoju užsispyrus į kiną - ieškau šito rožinio netikrumo...
Ir visgi, ką mums reiškia kinas, ko tikimės žengdami į tamsią salę su didžiuliu ekranu..?

taip arba ne, egoizmas

Kaip keista kartais būti abejingam. Taip ar ne? O ar skiriasi? Priešingybės, bet ar skiriasi?
Į pliurzės dėžutę pateko daug vaizdinės medžiagos ir
Kartais išsibudina ekologinis-mokslinis noras padėti žemei. Tada paaiškėja, kad gyventi yra bjauriai savanaudiška.
O dabar.. sako, gyventi reikia dabar. Tyla. Neatlikti darbai ir kažkoks egoistiškas laukimas, kol nuskambės žodžiai "eikim į kiną".
Turbūt jie mane išgelbėtų nuo buko besapnio miego ir intuityvių minčių. Svarstymų, taip ar ne.
Ir kiekvieną vakarą po kriokliais atsiradusio ilgesio...

Я жду ответа, больше надежд нету.
Скоро кончится лето. Это...

vėl... legenda

Gal mano blogas virs vieta, kurioje saugomi lietuviški apytiksliai kino vertimai?
Visai smagu būtų... Tik kad dažnai išverčiu neteisingai. O paskui taisau šimtus kartų.

Taigi... ir vėl legenda. Tikriausiai įtaką daro naktis ir ночь, plokštelė, kurią pirkau antradienį iš nepažįstamo vyruko. Be abejonės, prisidėjo ir vietos troškimas. Toks geismas atsidurti kažkur, kur lietus pilkam civilizacijos guoly pasidaro toks savas...
O trys brūkšniai ant skruosto pernelyg magiškai veikia. Viktoras Cojus per daug magiškas.



Klyksmas įstrigo mano gerklėje.
Bet laikas atėjo, dabar verk neverkęs.
Tik po to kažkas dar ilgai užmiršti negalės,
Kaip kariai į žolę valė kardus.

Ir kaip pliaukšėjo sparnais skrisdamos juodos varnos,
Kaip dangus juokėsi, o paskui prikando liežuvį.
Ir virpėjo rankos tų, kurie liko gyvi.
Ir staiga į amžinybę virto akimirka.

Ir saulėlydis degė kaip laidotuvių laužas,
Ir lyg vilkai spoksojo žvaigždės iš debesų.
Kaip ištiestomis rankomis gulėjo išeinantys naktin
Ir kaip miegojo šalia gyvieji, nieko nesapnuodami.

O "gyvenimas" - tik žodis, kaip meilė ar mirtis.
Ei! O kas dainuos, kai visi miegos?
Mirtis verta gyvenimo,
O meilė - verta laukimo...


Šįkart griebiausi dvigubos žaliavos - angliško ir rusiško teksto. Šis kūrinys, vis dėlto, yra beveik verčiausias dėmesio. Šiaip ar taip, manau, kad jį dar tikslinsiu ir tikslinsiu...

iyep

Dabar noriu nuraminti pati save ir atsiprašyti visų, kuriems neduodu žinių. Galbūt jūs šito nematot, bet... atsiprašau! Nuolat galvoju, kaip atrašyti, parašyti, sukurti, pakalbinti ar nusišypsoti. O laiko nėra...

Bet šiaip.. peržiūrėjau Michael Jackson's This Is It. Jis tikrai užkabina.
Visąlaik galvojau, kad MJ tai šiaip bičas, šiek tiek pasipūtęs. Žinojau kokias tris - keturias jo dainas ir tiek.. Na tikrai, mano nuomonė beveik radikaliai pasikeitė. Gal jis ir netaps įkvėpimu, varikliu, stumiančiu pirmyn, bet mano "jėga" sąraše tikrai atsiras ir taps dar vienu ramsčiu gėriui.

Ir vėl romantizmas mokykloje. Vėl pjauna galvą pusiau, išnarsto smegenis po ląstelę ir klykia: "AŠ ESU TU". Kažkaip pernelyg keista matyti save visur romantizme. Vis dėlto tokia esu. Grynas jausmas po mokslo kauke. Bet 'i like living this way', kaip sakė MJ. Banaliai skamba, tačiau mėgstu grožį ir jausmus. Ech, romantikė...

2

Racionalus protas ir intuityvus protas. Vienas vadovaujasi griežta logika, o antras ją beveik atmeta. Dauguma vadovaujasi (turbūt) intuityviu.
Turiu porą teorijų - kuo daugiau kalbi, tuo mažiau mąstai bei kvailėji, kai neturi ką veikti. Anot Čepauskaitės kultūra=mąstymas ir aš su ja sutinku visais procentais. Šiaip daugelis rašto žmonių sako, kad jaunimas šiandien nekultūringas. Vadinasi, nemąsto. O kas yra intuicija? Nemąstymas...
Tai šitaip. Aplink pilna išsišiepusių veidų ir tuščių kalbų apie 1. miailę 2.durnus mokytojus ar tėvus 3.kaip sunku.
O mane užknisa.
Bet šiandien prisipažinsiu - durnėju. Nors turiu ką veikti, bet durnėju. Leidžiu intuityviam protui paimti viršų ir jau kalbu. Mano intonacijos ir tarimas pasidarė šlykščiai saldūs, dažniau kyla mintis, kad sunku.
Blogai. Mano racionalas nuplaukė į pasąmonę. O gal jis ten kraunasi? Man atrodo, laikas tempti čionai visą pasąmonę su racionaliuoju.
Mokslas ftw.

da fak

Mokytis man patinka.
Biologiją, chemiją, fiziką - euforiškai, su smalsumu ir atsidavimu.
Bet tik ne lietuvių kalbą.
Jo, aš žinau, kad tai yra be galo svarbu, bet... Ne. Nesikabinėsiu prie literatūros ir gramatikos.
Mane užknisa užduotys.
Tokios užduotys, kurios verste verčia pasakyti "AI... DZIN" ir mesti į šalį.
Na taip, straipsnis bus reikalingas...
Ech. Pati turbūt esu kalčiausia ir lietuviškai ieškau kitų kaltų. Bet tokia neviltis užplūsta, kai parašai trijų puslapių darbą ir pamatai, kad nuo antro jau šneki nebe į temą! Aš norėčiau rytoj po biologijos prasmegt skradžiai žemių ir niekad nebeatsirasti teksto kūrime.