aplodismentai

Baltos lelijos po langais susivijo,
Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.
Vienas vaikas baltas, kitas vaikas žalias,
Viens į kitą žiūri, žvaigždeles klausinėja.

Kas pasėjo bulveles?
Kas pasėjo lelijas?
Kas gi ežerus pasėjo?
Kas pasėjo žmogelius?

Kas gyvena už kalnų?
Kas gyvena danguje?
Kas gyvena po žeme?
Kas gyvena žvaigždėse?
Kur mes eisime šįvakar, kur mes eisime rytoj?
Kur mes būsim, kai pasensim, kur po šimto metų būsim?
Baltos lelijos po langais susivijo,
Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.

Tvarkiau knygų kalną ant stalo, primenantį, kiek darbo turėjau šitą savaitę, ir radau biologijos sąsiuviny parašyta - "baltos lelijos po langais susivijo". Ir prisiminiau, koks laikas tada buvo. Netyčia suradom patefoną. Ir klausėmės traškančių plokštelių, o aš kasdien, grįžus iš mokyklos, užsidėdavau Kernagį ir pasiklausydavau "lelijų".
Vėliau viskas baigėsi. Patefonas atsidūrė prie mano lovos ir buvo apkrautas knygomis (atrodo, kiekvienas daiktas mano kambary paslaptingai "apsineša" knygom). Plokštelės tvarkingai surikiuotos ant palangės. Ir vis dėlto, kai nugaliu tingulį ir vėl užsidedu vinilinę plokštelę, viskas tarsi užsipildo.
Baltos lelijos po langais susivijo. Ant palangės žirniai ir pupos susivijo. Šiandien susitryniau pūsles ant pirštų - labai gera jas minkyti ir suprasti, kad kažką gero nuveikei. Šiandien ta diena, kai rodos, kad viskas bus gerai ir viskas įmanoma. Galėtų taip ir atsitikt. Tada visi būtų laimingi.
Užpraeitą naktį miegojau tris valandas. Visiems giriuosi iš eilės. Geriausia, kad priežastis, dėl kurios užmigau ketvirtą, yra ne koks nors lievas tūsas (ar tūsai apskritai gali būti geri?), o NMA užduočių pabaigimas. Ir jokio sąžinės graužimo, kad išsekinau organizmą, nejaučiau. Nes dirbau. Dirbti smagu. O šiandien gavau rezultatą - abi užduotys įvertintos 10.
Ką gi, dvylikta. Man atrodo, kad šiandien pilnatis. Jeigu švies man į akis, tai džiaugsiuosi, kad matau tą blyną danguj. Ir svajosiu. Gal mėnulis tam ir skirtas? Kad į jį žiūrintys svajotų?

blend(er)

Žmonija sugebėjo mane įtikinti, kad jeigu nelaimė atsitiks, tai jau atsitiks, ir nieko negali pakeisti. Ateis laikas ir tu verk neverkęs, kaip sako Cojus. Nenormali panika išblėso, bet į jos vietą (o gal ne į jos vietą, gal čia ji pati) stojo gal kiek racionalesnė baimė dėl žmonijos. Gal proto įkrėtė kažkokio filosofo (atleisk, filosofe, tavo vardą užmiršau. Tiesą sakant, net ir nežinojau) paskaita apie žmoniją ir jos sukurtą sistemą. 

Labai daug kur skelbiama žinia, platinami, viešinami faktai apie klimato kaitą ir kitokias problemas, susijusias su žmonių veikla. Turbūt tam, kad pabudintų žmones veikti. Gerai, kad budina. Bet aš tai jau pabudau, manęs purtyt nebereikia. O ką - neišsisuksi nuo visur plintančio žalio viruso (gerai, gerai, kad plinta. Tik kol kas inkubaciniam periode turbūt). Tai su savo baimėm ir kovoju - aš stengiuosi jas įveikti tikėjimu, viltim ir meile (dar vieni skliausteliai), o jos maitinasi tom baisiom žiniom apie "geruosius" žmonijos darbus savo planetai. Ir kovojam va. 

Šiaip blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti kovojant su baimėm, tai neviltis, klausimas "kokia prasmė" arba "kas iš to". Man irgi toks kyla. Gerai, mes sutvarkysim visą mėšlą, kurį pridirbom savo planetai, o kas tada? vis tiek ji keisis, drebės, šils, šals ir dar galai žino ką darys. Vis tiek mes bijosim kažko, ką planeta gali mums iškrėsti (ai, jo, šiandien Žemės diena. Su!). Bandžiau galvot taip - geriau kažką daryti, tvarkytis ir kuopti ir tada gyventi sau ramia sąžine, negu "mėgautis" gyvenimu, paremtu Žemės iščiulpimu ir kažkokia apmusijusia sąžine neaiškiai bijoti to, kas, ko gero, atsitiks dėl mūsų pačių kaltės. 

Šiaip tai man koktu darosi žiūrėt į daiktus. Stalas. Kažkada augo. Lempa. Plastikas, plastikas - tonos vandens ir naftos. Mėsa. Sugrūsti į ankštus narvus gyvuliai. Ir kaip man gyventi švaria sąžine. 

Bet šiaip ant mano palangės veši tikros džiunglės: bonsai, kalėdinis kaktusas, petunijos, pelargonijos, juka - visi žaliuoja ir žydi, stiebiasi vis aukštyn ir vis labiau sukasi link saulės. Pasėjau katei žolės (miežių ir avižų) - ir tos sudygo, užaugo. Darau NMA praktinę užduotį, daiginu salotas, morkas, ridikėlius, pupas ir žirnius. Pastarieji du nebeturi kur augt savo lėkštutėj. Salotos su ridikėliais žaliuoja, o morkos, mačiau, šaknis išleido. Visa tai - per 3-4 dienas. Nieko nėr maloniau, kaip stebėti šitus augaliukus.
Kas rytą, šeštą valandą pas mane į lovą pamiegot ateina katinas. Susirango kur nors ant kojų. Šilta. Dienomis    kartu su šuniu einam į mišką. Jis prisirankioja erkių, o aš jas nurenku.
... gražu

BAIMĖS. DAUG BAIMIŲ.

Susirgau gripu. J06. Tiksliau jau pasveikau. Visada galvojau, kad haliucinacijos yra kažkoks briedas. Bet va, išmušė karštis ir visą naktį varčiausi galvodama apie kažkokius obuolių pardavimus ir sunumeruotas kūno dalis. Tik po kelių valandų supratau, kad iš tikro aš miegot turiu, o ne pardavinėti obuolius. Ir kad mano kūno dalys neprivalo kentėti nuo to, kad yra sunumeruotos. Gerai, koja - 49, bet nieko čia blogo. Bet buvo baisu.
Gal nuo ligos, o gal ne, bet mane apėmė baimė, kad viskas tuoj baigsis. Vanduo baigiasi, nafta baigiasi, tyras oras baigiasi, biologinė įvairovė nyksta, viskas blogai ir nesiruošia gerėti. Bijau net koją iš namų iškelti, nes toliau gadinsiu viską. Prausiuosi - galvoju apie vandenį, kurį tiesiog išpilu į kanalizaciją; sėdžiu štai prie kompo - galvoju, kiek bereikalingos elektros sunaudoju, žodžiu, nuolat mąstau, kaip naikinu viską. O dar visos ugnikalnių ir gamtos katastrofų teorijos. Nuėjau į krepšinio rungtynes ir pusę laiko pragalvojau, o kas jeigu įvyksta kažkokia katastrofa ir mes visi panikuojam, lekiam, bėgam, nebežinom, ką daryt. Jau guliu lovoj ir staiga BUM vėl mintys apie galą. Atsimenu, kažkas panašaus buvo kai buvau penkerių - tada savaitę verkiau supratusi, kad tėvai kada nors mirs. Juokinga. Nelabai.
O blogiausia, net nebežinau, kas čia gali padėti. Galvojau, pradėsiu eit į mokyklą ir užsimirš, bet kur tau - mokykloj taip nėra kas veikt, kad galėčiau išleist knygą su įvairiais apokalipsės scenarijais. Knygos irgi kažkaip nesiskaito. Žmonės padeda, bet tik kai būna šalia. O didžiumą laiko kažkokiu būdu praleidžiu viena. Štai jums ir prašom. Apsupta begalybės tarškučių sėdžiu sau ir paišau kaip dega Žemė.

   Расскажи мне историю этого мира
   Удивись количеству прожитых лет,
   Расскажи коково быть мешенью в тире
   У меня есть вопрос,на который ты не дашь мне ответ.