susimoviau

geriausia patarėja, visų laikų nuostabiausia aiškintoja ir pagalbininkė, kurios neužknisa mano kalbos, išvažiavo į Durhamą ir aš nebeturiu...
liūdna.

Ko gero prasmingiausia daina mano paaugliškam gyvenime -> šita.
Šiandien sugalvojau, kad įsimintiniausias akimirkas užpildė ne Kino. Žiemą gražiausios dienos praleistos su Drive garso takeliu. Vasarą smagiausia buvo su Gorillaz. Bet Kino užpildo tarpus.
Visada kažkuriam tekste randu tiksliausiai tai, ko man reikia. Visai nesvarbu, kad tam tenka užtrukti valandą verčiant. Kažkaip nerūpi. Vis tiek žinai, kad rasi lobį.
Paaiškėjo, kad mano vasarą sugalvotas planas nuplaukia neribotam laikui. Turbūt be aiškaus žinojimo, ką rengiuosi daryti, viskas taip ir susilies su aplinka. Apsimesiu, kad man nesvarbu ir po kurio laiko gal pasidarys nesvarbu.
Trankvilizatorius - nuskausminamasis raminamasis vaistas (ar taip?). Išgirstu Kino ir nunyksta galvos skausmas, išnyksta nerimas ir nuovargis. Nereikia man tų planų. Paliksiu taip, kaip buvo...

mano švietimo reforma

Pagal mane, ji turėtų būti tokia - išmesti lauk lietuvių mokytoją ir neleisti jai niekad grįžti į bet kokią mokyklą.
Aš negaliu pasakyti, kaip ji mane sunervino, bet rezultatai puikūs. Ji mane erzina ir erzina ir erzina ir aš pasižadu kuo daugiau tylėti ir rašyti paraštėse kaip jos nekenčiu.
Taip pat reikia pasielgti su angliste.
Kas ne su manim tas prieš mane ir taip iš tikro yra.
Šiandien man tragiškai bloga diena ir to nepakeis net mintis, kad eisiu į dailę ar kad rytoj nusiplausiu nuo lietuvių ir netgi ta mintis, kad penktadienis šiaip ar taip bus smagus. Nuvyliau savo vienintelį ir tikriausią draugą Runį jo nepavedžiodama. Sąžinės graužatis.
Mano švietimo reforma - iš naujo išmokyti mokytojus pagarbiai elgtis su mokiniais, lygiai kaip mes mokomi pagarbiai elgtis su jais.
Niekas manęs napalaiko (tik Runis), todėl visi kiti yra prieš mane.
Я чувствую, закрывая глаза,
Весь мир идет на меня войной.

nieko nebeturiu

aš nuoširdžiai sakau: visko per daug. Bet susigyvenu kažkaip. rodos, jau mėnesį plušu nuo ryto iki vakaro. Galva nuolat pilna darbų. Padaryti, nunešti, parašyti. Kone meldžiuosi, kad viskas baigtųsi sulig kituo penktadieniu. Nors miške pasėdėjus nebesinori nieko sakyt, kasdien grįžta tas noras viską trinkt nutraukt ir sėdėti kaip kokiam mėnuliui išsišiepus. Niekad taip nebus. Nesu nuoširdi sau, negaliu būt nuoširdi kitiems. Laukiu tinkamo peties pamiegot šitaip pavargus ir nesulaukiu, vargu, ar sulauksiu. Kaip tu, taip tau, per amžių amžius. Nagi tikrai.

daugiau šypsotis? eik šikt.

kadangi vakar pavaikščiojau miške ir gerai privargau, tai šiandien jaučiuos kaip kokia kempinė. Visą dieną pildžiau NMA anketą ir rašiausi, ką reikės daryt rytoj. Mėgstu planuot. Bet kad ir kur užsirašyčiau, kad ir kaip pasidėčiau, visada viskas susijaukia. Ką nors pamirštu.
Kartais sugalvoju tiesiog viską paleisti. Tegu bėga. Tikrai lengviau. Tik mano prigimtis gal tokia, o gal tiesiog neturiu pakankamai patirties ir vėl viską sugaudau, planuoju.
turbūt kiekvienas yra patyręs tą beviltiškumo jausmą. Kažką darai, darai ir galvoji, kad čia jau kažką moki. Tada pakeli galvą, apsižvalgai ir pamatai, koks esi mažas. Pavydžiu žmonėms, kurie sugeba kažkaip save motyvuoti ir pasijusti dideliais sau. Aš dievinu gitaristus. Elektrines gitaras. Na taip, tai grynai paaugliška ir idealizuota, bet tie instrumentai man teikia kažkokią ramybę. Pasižiūriu į savo prastą squier affinity ir vis tiek miela.
Rytoj vėl ratas užsisuka. Labiausiai norėčiau tą ratą sustabdyt. Kad kiekviena darbo diena būtų kitokia. Dabar jos visos sumautos: atsikelti kaip iš kokio karsto, atsidanginti į mokyklą, ten kažkaip susitvarkyti su klegesiu ir nesąmonėm, sklindančiom nuo visų klasiokų, grįžti namo ir vėl kur nors eiti. Kasdien skauda galva.   Kasdien diena užsibaigia tom pačiom mintim - kas, jeigu?
Trūksta bendros minties su visais. Nusibodo klausytis tų pačių juokelių iš tų pačių lūpų ir apsimetinėti, kad labai juokinga. Seniai jau buvo juokinga. Labai seniai. Prajuokinkit kas nors.

ar bus blogiau?

Kasdien atsidarau kokį nors blogą ir skaitau. Kaip žmonės rašo? Ką žmonės rašo? Ir galvoju - o, čia tai žmonės. Moka rašyt rašinius turbūt. Jie netgi rašo tai, ką aš laikau beskonybe ir banalybe, bet vis tiek nepriverčia manęs galvoti, kad jie banalūs. Va taip sėdžiu ir gėriuosi, nes pati visada nekenčiu to, ką parašau. Įdomu, ar nors vienas iš tų žmonių mikčioja?
Žiūriu dabar į save. Kas aš gero? Hm. Hmhmhm.
 Mokykla, mokykla. Su siaubu susivokiu, kad nieko nebesuprantu. Pasižadėjau savaitgalį ramiai pastudijuoti biologiją ir chemiją, bet nieko ir nepadariau. Pasiėmiau fiziką. Parašiau tris žodžius ir padėjau šalin. Kur mano ryžtas? nuplaukė.
Nesiseka man dėstyt minčių. Bandau išmokt ką nors parašyt, bet įsijungia AMK (automatinė minčių kontrolė) ir viskas nueina veltui. Sugalvoju ką nors parašyt ir pamirštu, nes parašyt tai yra pernelyg pavojinga. Norėčiau mokėt rašyt kaip tie, kurių blogus skaitau ir galvoju - o, čia tai žmonės.
Gerai. Žodžiu, ar bus blogiau? Sėdėjau šitoj pačioj vietoj ir mislinau, ar gali pasidaryti blogiau. Tiksliau rašiau į savo sąsiuvinį, kaip viskas šūdina. Cituoju: "Kaip pasiilgau senovės. Kažkokių kalėdų. Be proto pasiilgau žmonių ir savęs. Tos senos savęs (papildau: kai mokėjau rašyt negalvodama). To jausmo, kai vaiskus oras ir groja Enigma, kai pučia vėjai ir skrenda lėktuvai. " Tuščios kalbos. Aš tik rašau, o nieko nedarau. Kiti žmonės ką nors daro - šypsosi, eina pasivaikščiot, bando susirast kokių naujų draugų ir panašiai. Jiems gerai. Aš taip nemoku.
Tai dėl to ir klausiu, ar bus blogiau? Aišku, sakau, bus blogiau. Bet pasigaunu savo labai silpnas ir sumautas mintis. Bandau jas sugrūsti į kokį blyną, bet esu per silpna. Išvis, apsimetu stipruole ir tvirtuole, o net sau negaliu būt nuoširdi. Nusprendžiau, kad blogiau bus tik tuo atveju, jeigu visi žinos. Bijau aš žmonių. Jie pikti. Jiems niekada neįtiksi, niekada nepatiksi ir jie visuomet tave pasiųs velniop.
 Žinau, kaip mėgstu daryti viską, kas man nepatinka ir ko daryt nenoriu, todėl viską ir parašiau. Man laikas kažkaip judintis, laikas išmokt šypsotis ir nors kiek paatviraut. Vieni pagalvos, kad aš pasikeičiau į blogą pusę, kiti atvirkščiai. Kas nors vis tiek vyks, o ne stovės ir rūgs.

k i n o

aš viską užmiršau, bet kalėdos vis tiek jaučiasi. Svajoju apie rudenį ir daug lapų, vėją ir tyrlaukius.

Kodėl kalėdos?

Nes grįžo kino! 

Ты хочешь, чтобы я остался навсегда с тобой, 
Ты хочешь, чтоб ты пела, а я тебя слушал, 
Оставь меня в покое, оставь меня в покое, 
Оставь меня в покое, не тронь мою душу.

geriausia, kad čia man, ne apie mane. Pasirodo, jis net ir taip gali.

that feels so good, man

Vėl atėjo tokia diena, kai duodi sau pažadus "nuo šiol daryti taip ir anaip".
Niekada neprižadėk nieko, kai esi laimingas.
Labai lengva save nuliūdinti niūriom mintim ir vaizdiniais. ir kuo ilgiau save liūdini, tuo lengviau tai pasiseka. Įsišaknija.  Pakanka vienos minties.
Ir kaip keista, kad lygiai taip pat lengvai pradžiuginti gali tik teisingas žmogus, ne tu pats.

Žilinai-Stokholmas

o aš maniau, kad galėsiu valdyti emocijas. Privažiavom iki Žilino ir sulūžom. Reikėjo važiuoti namo ir slėptis nuo visų įmanomų pažįstamų, išjungti telefoną ir pamesti visus įkrovimo prietaisus.
Paprastai tariant, eikit velniop, nes aš vėl jūsų visų nekenčiu.