aš miške

Šiandien buvau miške be šuns. Medžiai, samanos, tyras oras ir panašiai, bet jaučiausi nesaugiai, nors baimės jausmas ir atbuko.
Maniau, kad po Kingo baisumų gerai skaitysis Murakamis ir jo filosofija. Neskaičiau "Kafkos pakarantėje", tai pagriebiau ir nusivyliau. Murakamis tikriausiai dėl to nekaltas (tikriausiai).
Miške pasivolioju ant samanų ir aptinku kelias erkes. Žinau, kad grįžus rasiu šventiškai nusiteikusius namiškius. Žinau, kad brolis ir sesuo apsivertę darbais. Ir žinau, kad
Iš tikro tai aš nieko nežinau. Kaip išvis galiu ką nors žinoti?
Vis dar klausausi "Rhinestone Eyes" ir pradedu jaustis kaip "rhinestone" (netikras briliantas, anot Anglono).
Parašiau laišką kažkokiai vokietei. Bandau įsivaizduoti, koks jausmas ją apims, kai atidarys voką ir perskaitys ką parašiau per audrą. Maniau, kad audrų nebebijau, bet ta užkišta baimė tebėra ir stovėdama prie lango žiūriu į beržą laukdama, kada jis nuluš.
Vienas miške gali būti vienas. Iš tikro vienas, be minčių apie vienišumą.
Nusprendžiau, kad "The Office" tikriausiai yra geriausias mano žiūrėtas serialas, nes aš jį žiūriu dar kartą kad geriau suprasčiau ir išties imu suprasti, kokie mes visi maiklai.
Katės pjaunasi.
Mažas eksperimentas. Rytoj, t.y. 2012-08-24 pusę šešių vakaro eisiu į mišką. Jeigu Medelyno gatvėje pamatysiu pažįstamą veidą, eksperimentas bus įvertintas teigiamai, o jeigu nepamatysiu, šyptelsiu sau "į ūsą" (nenorėčiau turėti ūsų) ir nueisiu toliau. Gal ir gerai taip sau užsirašyti, tada turiu ką galvoti per dieną.

kaimas

kvailai viskas atrodo, kai grįžau iš trijų dienų stovyklos kaime. Važiavau spontaniškai. Tiesiog perskaičius laišką viskas atrodė taip smagu, kad gaila buvo ir nevažiuoti. Turbūt jeigu dalyvaučiau tokiose stovyklose dažniau, įveikčiau netgi tą bendravimo baimę. Vienas bet - buvau jauniausia dalyvė. Visi kiti - studijuojantys arba jau baigę studijas, su savo gyvenimais. Jie nebuvo pikti paaugliai (aš tokia buvau). Jie buvo žmonės, kuriems jau nebesvarbu, kas ką pagalvos. Miegojom kareiviškoj palapinėj. Kirpau avį. Jojau žirgu. Klausiau puikių paskaitų apie maisto kilmę. Apie ekologines problemas. Nebuvo laiko, kai būčiau neturėjusi ką veikti. Gerai - perskaičiau keturiasdešimt penkis puslapius atsitiktinai nugvelbtos knygos "Psichohigieninė savireguliacija". Tik tiek. Šiandien ryte meditavom. Buvo ramu ir jauku, nes nereikėjo galvoti. Kažkodėl netikiu, kad kokioj nors jaunimo stovykloj būčiau galėjus ramiai pamedituoti. Arba dainuoti prie laužo. Būti kažkaip įvertinta.
"Roots of food". Sodyba pas Onutę. Kainavo trisdešimt litų. 

jis pavargo

Но странный стук зовет: "В дорогу!"

Может сердца, а может стук в дверь.
И, когда я обернусь на пороге,
Я скажу одно лишь слово: "Верь!"

nu gerai, aš visai nenoriu atrodyti mokanti rusiškai. Aš nemoku.

Tik stengiuosi išsiversti visus kino tekstus.šitas priedainis man patinka.

Patinka jį suprasti dvejopai - vienaip pagal tikrą reikšmę, kitaip pagal skambesį.

Ką čia sako? Bet keistas beldimas sako - į kelią. Stuk reiškia beldimą. 

O skamba kaip "stuktelėjimas". Man patinka suprasti šitą eilutę lyg baksnojimą, 

kviečiantį.. pabusti?

Galbūt širdis, o gal į duris - tas pats stuktelėjimas iš vidaus ar ne? 

Likusių dviejų eilučių savaip neinterpretuoju, tiesiog "kai atsigręžiu ant 

slenksčio sakau tik vieną žodį - "tikėk!"". Kita vertus, gal tai reiškia tą nuolatinį

 savęs įtikinėjimą. Man pavyks, man pavyks, man pavyks.

Ir pavadinimas, kuriuo kelis mėnesius žinojau šitą dainą man patiko. "стук(верь)".

gerai, atrodo kaip mokyklinis eilėraščio interpretavimas. Skirtumas tik tas, 

kad visa tai savaime atėjo į galvą ir visa tai yra tikros mintys. 

šitaip suvokiu savo paskutinio herojaus mintis. juk šitas ir buvo jo didysis talentas.

parašyti tokį tekstą, kuris išoriškai yra politinis, o viduje jis tavo. 

Žinia aiški, bet lieka apsčiai vietos tau pačiam.

išvis jis keistas. tas pavidalas galvoj. jis neaiškus, bet yra kažkur vidury 

nedarydamas tiesioginės įtakos. Jis tik yra, kažką paskatindamas, lyg ir būtų tas 

balsas, nuolat įtikinėjantis "tau pavyks, tau pavyks, tau pavyks".

mūsų upės sausos, langai dienos nematę, rytas panašus į naktį, o naktis mums.

pavadinimas

gal čia tik šalta ar ką, bet va - žiūriu vaizdo įrašus ir beveik purtausi, nes šiurpuliai varo.
Kojų pirštai traška.
Visada (beveik) rašau po dvylikos. Visada (beveik).
Kai pradėjau savo noru analizuoti knygų veikėjus ir dainų žodžius (eilėraščius) supratau, kokios geros tos knygos ir dainų žodžiai (eilėraščiai). Mokykloj tokių nei karto nemačiau (tik vieną, kurios net neskaitėm).
Susidėliojau žodynus patogiai, nusipaišiau tvarkaraštį. Pasidėjau Tatrų atvirutę virš jo. Ruošiuosi eiliniams m.m. Buvo bloga, tada mamai buvo bloga ir važiavom į Rygą.
Nieko-jėga-galvoti. Gal viskas turėtų būti paprasčiau ir rašinėju visokioms dviveidėms katėms. O koks skirtumas. Man nusibodo.
Turi kažkokią aistrą kam nors ir tada tai koks skirtumas. Kam čia ieškot, pagalvojau. "Koks skirtumas, su kuo", tik sušvelnintas variantas, ane. Kažkaip net gaila matyt pačią save veidrody.
O gal netyčia išdygs kokia proga ką nors nuveikti ir tada jau nebereikės miegoti vaikštant, ane. Juk taip, tikrai taip. Nu, tai dyk. Dyk dyk. Greičiau.

redakcija

Visam pasauly jau virš septynių milijardų žmonių. O aš, gyvendama Europos centre vis tiek jaučiuosi vieniša. Galvojau, kad sugebėsiu palygint tą jausmą su kuo nors, bet.. ne. Kaip pirštas? Jų penki ir jie visi vienas šalia kito. Iš Lapino atsakymo tai nemokančiai bendraut moteriai aišku, kad turiu aistrą būt vienai. Vienatvė iš tikro gaivina. Suteikia jėgų. Ir laimės. Kartais ji ima ir kažkaip nusibosta. Bet kiekvieną kartą nusidilginu ir grįžtu į savo saugų urvelį.
Taip, man ten geriau. Tam atskiram, uždaram urvely. Kur vis dėlto gyvenu su įkyria profesine liga sergančia mama. Kuri "subtiliai" nori parodyti, kaip ją užknisa čia gyvent.
Geriausia buvo ta kvaila, impulsyvi kelionė į Vilnių. Kai naktį galėjau būti viena. Jokio žmogaus, tik knarkiantys pensininkai už sienų. Retkarčiais parvažiuojantis gyventojas. Nereikia nervintis, kad atsikelsi per vėlai ar kad nueisi miegot penktą. Kad sunervinsi mamą. Pažadinsi brolį. Nieko. Tik aš. "Ai, koks skirtumas" tada galėjau pagalvoti ir išklausyti visą koncertą iš eilės.
Kodėl viską rašau čia - ką aš žinau. Beveik pasąmoningai viliuosi, kad tai bus įdomu. Nes niekad nesugebėjau pašaukti ir laukti atsako. Mano galioje yra tik palankiai atsiliepti. Turbūt dėl to negaliu su niekuo susikalbėti.
If you liked being a teenager, there's something really wrong with you - sakė (dabar jau) gerbiamas S. Kingas. Šiuo atveju viskas gerai.

ititit

kai vėl nusidažysiu plaukus ir būsiu ryža, gausiu haiku:

Tavo plaukai - ugnis.

Sausio žarijos.

Mano širdis dega.

(jeigu gerai atsimenu. Parašė Benjaminas Henskomas.)

Atsisiųsiu sau paštu ir džiaugsiuosi, kad kas nors mane mėgsta. 

"Ką gi, viskas pasikeitė. Mūsų pamoka šiandien, berniukai ir mergaitės: kuo labiau daiktai keičiasi, tuo labiau jie keičiasi. Tas, kuris pasakė, kad kuo labiau daiktai keičiasi, tuo labiau lieka tokie patys, aiškiai kentėjo nuo smarkios silpnaprotystės. Nes..."

Gal kas nors jau šyptelėjo supratęs, kad galų gale įveikiau "Tą" ir man ji labai patiko.
Ai, čia dar šiaip paskaityt (apie mane).

tas raudonas diskas

Važiuoju. Du ratai rieda, dvi kojos sukasi. Kalnas, įkalnė, nuokalnė, pakalnė ir taip toliau. Važiuoju keliu tamsiai apsirengus, nors šviesa jau senokai išblėso. Kažkodėl viskas atrodo kaip sapnas, kai ant galvos užsiropščia ausinės, kuriomis taip džiaugiuosi. Kažkodėl paleidžiu stabdžius nuo kalno. Pro šalį nudunda galingas sunkvežimis ir prižeria smėlio į akis. Kaip sapnas.
Tada - kaip visada - pasiklystu ir vėl randu kelią. Prieš akis iškilo raudonas diskas. Ausyse iškilo "I saw that day, lost my mind". Kaip ir kasdien, ta raudona dėmė tėra besileidžianti saulė, bet šiandien, kaip visada, ta dėmė ypatinga. Ji slepiasi ne už medžių, ji nelenda į jūrą. Šiandien ji lyg kokį paskutinį kartą apšvietė kaminus, pramonines dėžutes ir... kapines. Lord, i'm fine. Ar galiu išvis nebūti tokia.
O ten, pakilus ant niekam nereikalingo išgrįsto takelio vėl sužibo šviesa, ten vėl teka vanduo. Įkvėpi to nebūties aromato. To, kas niekada neegzistuos, bet kas suteikia tiek laimės. Ten tris sekundes galima pasidžiaugti kažkieno kito gyvenimu.
Ir dabar jaučiasi, kaip sulig kiekvienu žodžiu čia pasilieka sunkumas. Gal kai perskaitysiu iš naujo, jis grįš. Jeigu ir taip, rytoj vėl važiuosiu pasiklysti ir rasti kur nors kelias sekundes kitokio gyvenimo. Labas.