Manau, kad šitas blog'as taps mano užrašų, kai buvo keista nusiteikimas, krūva.
Tos dvi dainos priverčia mane atsijungti. Visiškai, tobulai. Profesionaliai. Lyg atsivertų durys į pasąmonę. Lyg tos dvi dainos plauktų tiesiai į pasąmonę, atsimuštų tiesiai į nervą, nepereidami ausų. Jausmas, kurio neįmanoma aprašyti. tiksliai. Lyg kiltum, kažkas norėtų iš tavęs ištrūkti, nori rėkti.
Bet klausant šitų dainų jausmas ne toks.
Jausmas toks, lyg pilve būtų daug atliekų. Ne šiukšlių, bet nuotrupų. Daugybė gerų akimirkų. Tos dvi dainos muša į galvą, tiesiai per visus nervus varo į smegenis ir sukelia tą jausmą. Lyg neegzistuotum dabar. Du kūriniai, kurie neša į praeitį. Ant bėgių, parodo kelią, kuris niekad nesibaigia. Nuneša į žalią pievą, kur matai save lakstančią. Jausmas, už kurį nėra nieko geresnio.
Kažkas panašaus būna žiūrint Violet Hill klipą. Violetinės kalvos yra vieta, kurioje atsidūrus aš greičiausiai perprasčiau viską, ko nesuprantu. Ant tos kalvos matyčiau visą savo gyvenimą, tapčiau vaiduokliu... Tai suknistai tobula.
Bet, deja, gyvenu šią akimirką. Ir laukiu. Ko laukiu? Kol nulūšiu. Miegas man yra tobuliausia būsena, o sapnai man kaip narkotikas.
O atsijungimas yra antra būsena po miego. Norėčiau nors vieną dieną būti vaiduoklis, stebėti viską iš šono. Arba dar geriau- kompiuterio ekrane. Bet atsijungti tai nereiškia stebėti kitus. Atsijungti... tai iki pusės dviejų žiūrėti dragon ball arba šiaip, maklinėti visur.
O šiandien pradėjau skaityti... "Jūsų pasąmonės galia".
1. Plaid- Zamami
2. Ellen & Allien Aparat - Edison
3. Coldplay- Violet Hill
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą