man reikia 10 minučių

HM, amatų diena.
1. Ryte vos nevėmiau iš skausmo, nes skaudėjo pilvą.
2. Visą dieną buvau pusiau nervuota.
3. Uždarymas buvo toks nuobodus, kad teko užsiimti mėgiamiausiu užsiėmimu norint nužudyt kuo daugiau laiko- žiūrėt į niekur ir skaičiuot iki šimto ir atgal.

Ir nors šitas visas reikalas buvo tikrai smagus, bet vis dėl to kažko jame trūko. Ne ta prasme, kad pačiam renginy kažko trūko, bet mano galvoj kažko trūko.

Man tai išvis panašu, kad mano galvoj kažko trūksta. Kažkas tokio durno toj mano galvoj yra. Svyravimas tarp dviejų visiškai skirtingų, bet tuo pačiu susiderinančių dalykų. Kažkokia visiška nesąmonė.
Ir aš pati save baisiai užknisu. Norėčiau išmest save pro langą, kad nebeliktų minčių visokių, kuris trukdo gerai gyvent. Nes tų rūpesčių ir visokio velnio yra tiek mažai, kad galėčiau gyvent sau ramiausiai. Bet ne, kažkodėl pasąmonė ar sąmonė ar dar koks šūdas padaro iš tų mažų bėdų dideles ir viskas susiknisa.

Baigėsi dbz. Dar liko trys serijos , kurias baigsiu žiūrėt šiandien. Šakės.

History

VISŲ PIRMA privalau paminėt, jog Groove Armada- Hisotry įsirėžė į mano galvą visiškai ir nenutraukiamai. Gal ir nusibos kada, bet dabar šita daina užima pirmą vietą mano smegenyse, ir tarsi blokuoja visas kitas mintis. Lyg gulėčiau užversta sniego lavinos ir negalėčiau pajudėt.
Antra, tai atrodo, kad tris dienas kokias negalėsiu normaliai sukinėt kaklo- sustingęs toks visiškai. Prasėdėjau dvi valandas prie to prakeikto kiaušo, prisisunkiau klijų kvapo, nuo kurio jau apsivemt įmanoma. Net pilvą skauda.


Ai, nusibodo. Reikia atsijungt.

Lenkai

Eh, kažkokia nesąmonė. Kažkas absoliučiai nesuderinta. Kažkoks neatitikmuo, kažkas sugadino šitą antradienį. Gal lenkai.
Jo, baisiai greitai praėjo viskas, jokio pėdsako nepaliko, jokio prisiminimo.
Sušikta.

Dets it

Va taip ir turėjo būt!

žaisti ar žiūrėti? Štai klausimas koksai...

Va čia tai dilema.
Jau kelias dienas traukia žaist nesenstantį ir bukinantį protą aoe2, bet kartu ir noriu žiūrėt toliau dbz. Visiškai pasimečiau ir nebežinau ką daryt. Jeigu nusprendžiu žiūrėt, tai užeina liūdesys, kad nepažaisiu, o jei nusprendžiu žaist, tai gaila, kad nepažiūrėsiu.
Ai, tebūnie dbz. Nebedaug jau liko. Bet kai baigsis verksiu.
:D

from the rooftops i remember

Užkniso žiema jau visai :<
Jaučiu ir aš jau žiemą užknisau.
Bet žiema turi išskirtinį bruožą- jos metu miegas labai saldus ir kartais ryte pažiūrėjus pro langą atrodo, kad lauke šilta ir smagu.
Bet šiaip netveriu noru atsidurti ten, kur "long and dark december". Violet Hill. Va ten tai vieta. Neprilygsta nusususiam ir šunų nušiktam miškeliui prie namų, kur iki smegenų įsiskverbus prakeikta civilizacija.
O aš toliau atkakliai ieškau vietos, kur galėčiau vaikščiot. Centras, bažnyčia, Senas namas- netinka. Per daug miesto. Minėtasis miškelis taip pat per daug persismelkęs. Miškas prie stadiono jau užkniso, nes vaikščiojau ten kiauras dienas.
Dar vienas argumentas, dėl ko laukiu vasaros. Vasarą turėsiu vienintelę transporto priemonę, kurią galiu vairuoti- dviratį. Ir galėsiu važiuot ten, kur violetinės kalvos ir sutikt ten Žmogų Du. Tipo Dievą, ar kažką tokio.

Sekmadienis

1. Nemėgstu nemodernios civilizacijos.
2. Aš esu aš tik vienumoj.
3. Niekas nėra matęs manęs.
4. Laukiu vasaros.
5. Supratau, kodėl aš ir Žmogus esam visiški priešingybės- Žmogui reikia kitų žmonių, o man tereikia vienumos.
6. Dar labiau laukiu vasaros.

Kas yra normalus?

Man dabar iškilo toks klausimas.
Mes bandom būt nenormalūs. Žiūrim į sieną ir šifruojam durų požymius. Skaitom knygą, kurios niekas neskaito. Klausom tą pačią muziką trejus metus ir nieko naujo savo gyveniman neįnešam.
Argi tai nenormalumas?
Absolutely not.

O aš nieko nenoriu, žinokit. Tiesą sakant tenoriu kokių trijų dalykų ir galėčiau sau ramiai stumdyt dieneles ir galvot apie visokius durnus dalykus, like "kokia gyvenimo prasmė" arba "kaip sunaikinti Juos" arba bandyt įsivaizduot kosmosą.
Kažkurią dieną man atėjo į galvą klausimas- Kodėl žmogus negali įsivaizduoti beribės erdvės? Kodėl viskam turi būt sienos?

Ir ką tik man susiėjo galvoj du dalykai- vis dažniau mano aplinkoj pasirodantis žodis "nolife" ir atsijungimas. Tai štai kas per velniava su manim dedasi. Prieš kokius du mėnesius tenorėjau žiūrėt dbz, žiūrėt toliau, toliau. Dabar noriu žiūrėt toliau, kad galėčiau atsijungt nuo pasaulio ir dėt ant visų.
O gyvent nusispjovus į visus daug lengviau. Pirmadienis buvo geriausia savaitės diena, nes tikrai dėjau ant visų, liaudiškai tariant. Nusispjaut, ką Jūs apie mane galvojat ir panašiai.

neįsivaizduoju kas bus toliau, bet man ir nerūpi. Noriu gyvent atsijungus nuo pasaulio.

80's

Visą dieną klausant "Opus3" radau dainą, kuri man sukelia kažkokį nenusakomą Jausmą.
Bet jis lyg ir vienkartinė, nes kai klausau pirmą kartą dienoj, ji veikia, antrą kartą dar irgi, bet paskui jau klausant nieko ypatingo nesukelia labai.

Groove Armada- History

Buu

Po dvylikos septynios, lauke minus vienuolika šalčio.
Aš sėdžiu ir žiūriu dbz.
Jau prasidėjo istorija apie Buu. Laukiu nesulaukiu.

Tiesa arba Kas Aš Esu

Labas rytas, diena ar vakaras. Esu Saulė. Gyvenu 17-ą gyvenimą. Gyvenu Dzūkijos sostinėj. Šiokiadieniais keliuosi septintą valandą trys minutės. Darbo neturiu. Mėgstu vaikščioti. Moku kvėpuoti. Mėgstu vištieną ir saldainius. Nemėgstu barščių ir raugintų agurkų. Gyvenu keistą gyvenimą. Mokiausi Dzūkijos vidurinėj. Perėjau į Šv. Benedikto gimnaziją. Dabar mokausi 7c klasėj. Nesirengiu taip ,kaip man gražu. Nekenčiu džinsinio audinio išskyrus džinsus (wut?). Mėgstu eit pasivaikščiot. Einu kur kojos neša ir akys veda. Nemėgstu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Išvis, žmonių nelabai mėgstu. Skaitau Haruki Murakami. Artimiausia knyga širdžiai- "Mylimoji Sputnik". Priklausau europidų rasei. Turiu keletą draugų. Mano pseudonimas nė velnio nesusijęs su manim. Kitam gyvenime norėčiau būt varna arba šaligatvis. Mėgstu fotografuot. Moku įsidėt juostelę. Apsimetu, kad domiuosi tiksliaisiais mokslais. Teoriškai moku tris kalbas. Nemoku suremontuot radijo. Negeriu/nerūkau. Labiausiai pasaulyje mėgstu Jausmą. Jausmas yra Avies brolis dvynys. Nemėgstu forsų ir fyfų.

Ačiū už dėmesį.
Iki susitikimo.

42

Baisiai keistai jaučiuosi. Akys kažkokios sunkios, nors peržiūrėjau gal tik keturias serijas. Dar kokią vieną noriu pažiūrėt, bet reikia laukt, kol atsiųs. Bukas feisas jau visai užkniso. Nieko aš dabar nenoriu, tik žiūrėt toliau.
Visą dieną valdo trys dainos:
Come On Home
Tell Her Tonight
We Never Change

We never change visada atsiranda galvoj, kai matau lėktuvus. Nežinau, tiesiog kitaip ir kitur klausyt šitos dainos neįmanoma man rodos.
Vat šiandien atsisėdau sau ant nago. Baisiai skaudėjo.

I wanna fly, never come down. Joo. Tiesą sakant nenoriu jokių kalbų, kaip man linksma, kai kitiem irgi linksma. Dabar nenoriu, kad man kas parašytų. Nebent Nir.
Kas joje yra gero, tai kad ji kalba tiesiai ir be jokių tuščių kalbų apie nieką :) Lakoniškai.
Kad būtų visi žmonės tokie paprasti. Tai ir gyventumėm geriau, manau.
Pastebėjau tokią durną tendenciją, kad kai dbz serijose vyksta kovos, žiūrėt visiškai neįdomu. Taikos metu belekiek kartų įdomiau kažkaip. Cellą kažkaip greit suvystė. Boo tai nervuoja žiauriai. Tik kad sausainiais viską verčia, tai gerai.

Avies medžioklė. Ne tik ten

Niekad dar taip nebuvo. Kad knyga visiškai užvaldytų mano protą. Ne sąmonės lygmenyje. Knygos, kurios valdo protą sąmonė lygmeny nėr jau tokios baisiai įdomios.
O ši knygą valdo mane pasąmonėje. Nesąmoningai ją nešiojuosi su savim.
Ta knyga pažadino mane kažką. Pakilimo jausmas.
Toks buvo tada, kai buvau nusivylusi viskuo. Absoliučiai.
Dabar tas jausmas pakitęs. Bet man jis taip patinka. Absoliutus laukimas. Vasaros. Nelaukiu jokių naujų knygų, nes dabar man visiškai užtenka toks vienos- "Avies medžioklė". Laukiu, kada gi mano svajonė išsipildys. Net nežinau ko aš taip laukiu ir apie ką aš taip svajoju.
Noriu tapt Žmogum Avim.
Žinot, šią naktį avis netgi sapnavau. <3

P.s. Šiandien Chriso gimtadienis. Velniai rautų, SU GIMTADIENIU !!!!!!!! Nors dabar neypatingai klausau Coldplay, bet visvien jie lieka mano širdy amžiams amžiniesiems.

What the...?

Man rodo, kad čia 200-asis pranešimas.
Gali taip būt?
HM, nežinau. Tikrai.
Visą prakeiktą laiką prie kompo laukiu kol atsiųs prakeiktas serijas ir rašydama darau prakeiktai daug klaidų.
Savo mielam sąsiuviny parašiau labai įdomų tekstą, kuriuo vieną žmogų pasiunčiau toli. Kad negrįžtų kokius tris metus ir baigtų mane gniuždyt. Ir niekam pasauly nepasakysiu kas tas prakeiktas žmogus. Bet galiu pasakyt tiek, jog tai tikrai ne Deimena.
JAU laukiu rytojaus.
Žinau, puikiai žinau, jog mokykloj viskas bus suknista per tą prakeiktą Žmogų. Vien perskaičius jo (žmogaus) žinutę man norisi jį susirast ir išdėt jam viską prakeiktai į akis. Gaila, kad mokykloj jo prakeiktai nematau.
Rytojaus laukiu GRYNAI dėl dailės. Nors rytoj kompozicija su 9935Garlavičiene2 bet noriu ten atsidurt.
Vat bėgau iš speco. Bėgt iš speco šiaip neįmanoma, bet pasitelkiant mobilųjį ryšį ir pasakant, kad susirgai , galima pabėgt.

Woohoooo, atsiuntė pagaliau.
BET, turiu pasakyt tokį dalyką.
Per šituos prakeiktus du mėnesius pirmą kartą patyriau tą magišką jausmą, kurį prakeiktai sukelia tik debesai, lėktuvai, saulės šviesa. Pasiilgau jau to jausmo. Toks just fly, dragonfly.

Guuuud, reikia pradėt žiūrėt jau , bo visai laiko nebeliko.
Iki ryt