viskas bus gerai.

Visada tikėk, tikėk, tikėk. Tikėk tuo, kas dar neįvyko. Tikėk tuo, kas jau įvyko. Tikėk visur ,visada ir bet kokioje situacijoje. Tikėjimas niekada neapleis tavęs, jeigu tu neapleisi jo. Tikėk gėriu ir muilo burbulais. Tikėk mažomis gėrio dalelėmis žmonių širdyse.
Visada tikėk, tikėk, tikėk...

atgimsta

štai ir vėl grįžta senas jausmas. Lyg tai neviltis, bet vis dėlto ne tai. Kažkoks skridimas padebesiais, bet kartu ir vilkimasis perdžiūvusia žeme ryjant dulkes.
Aš galiu drąsiai sakyt, kad esu liurbė. Lopė. Lieva. Aš nemoku "kietai" kalbėt ar panašiai. Kartais pergyvenu, kad esu suknistai viena kaip pirštas. Ir tikrai, atrodo, kad manęs daugelis nesupranta. Iš kitos pusės, tai šita frazė yra paauglių vizitinė kortelė, bet aš sakau ne ta "verkiančia" prasme. Mano akimis žiūrint, jaučiuosi ne savo kaily kai kalbu su "kietais" žmonėm.
Šiaip turbūt esu optimistė, bet į pasaulį žiūriu niūriai. Na, kurgi nežiūrėsi, kai visas (socialinis) gyvenimas susideda iš: kokių penkių žmonių, kuriuos galiu vadint draugais, mokslo, knygų, kažkokių retų laimės akimirkų, krūvos norų ir begalybės minčių apie save. Dažniausiai žvilgsnis į gyvenimą yra niūrus, bet su šypsena... gal viskas bus gerai.

Ir vėl klausau nuostabiausio muzikinio šedevro - spakoinaja noč. Tikiuosi, po mirties sutiksiu Cojų. Galėsiu tada jį apkabint ir į tą apkabinimą sudėt visą susižavėjimą jo kūriniais ir visą padėką už mąstysenos pakeitimą... O kol kas turiu tik katiną ant kelių. Bent šis mane myli ne vien už tai, kad valgyt (kartais) duodu...

yeeaaaah

šiandien pirmąkart gyvenime ant slidžių stovėjau. Sakė, kaip pirmam kartui labai gerai čiuožiau. Super. Labai smagumėlis.
Apskritai ar dar kokia geometrine figūra tariant, tai šiandien tikrai viskas labai gerai. Duodu garbės žodį.
Bet ta stiklinė visvien pustuštė. Aš net išmatavau stiklinės aukštį ir vandens aukštį. JI PUSTUŠTĖ.

kažkas keičiasi (?)

palieku neatsakytus klausimus kažkam kitam ir iriuosi per laiko vandenyną. O akimirkos be galo trumpos. Pralekia šviesos greičiu ir dingsta kažkur nežinioj. Mūsų galvose lieka tik atspindžiai. Vieni be galo tikroviški, kiti išblukę ir beprasmiai, bet tai tėra atspindžiai...
Ir kaip keista yra rasti save kažkur kitur. Keista ir apmaudu.
Norėčiau pažiūrėt pro kažkieno kito langą...

Jau turbūt trečia naktį prašau savęs sapnuoti, bet nieko nesusapnuoju. Užtat savaitgalį gavau viską, ko norėjau.

noriu rėkt!!!