on meth it is. It is...

Ar tu matai, kas tai? Ar supranti, kas ten? Ko gero ne, eini tiesiausiai tamsumon, į lipnia plėve apsitraukusį pūvantį protą. Tu netgi nemąstai, kas tai yra, tu tik imi.
Tu tik imi ir tavęs kaltinti negalima.
Negalima priekaištauti, kad nematai sau už nugaros, kad nematai ten tūnančio pilkumo.

tai tik tavo poreikių tenkinimas.

Nesvarbu, sieki Dievo ar ne, badauji ar persivalgai - tai tik tavo poreikiai. Tave nuolat valdo tie poreikiai. 
"Vakarų fronto" padarinys? Visiška apatija sau?
Gal.
Vis laukiu, kol kas nors išlįs iš kur nors ir tars "labas, aš mąstau taip pat".
Visiškai šlykščiuosi mokykla. Mes visi ten pavirstam lopais. Negali matyti.
Bet jeigu gyvenimas yra tik poreikių tenkinimas, kodėl kažko reikia atsisakyt? Aišku, skamba kaip koks "dabartizmo", kurio nei trupinėlio nepalaikau, šūkis. Bet kartais kvaila.

Šita naktis primena senąsias vasaras. Karšta, o aš sėdžiu prie mirtinai garsiai zyziančio kompiuterio ir stengiuosi patekti anapus ekrano. Į kitą, iliuzijos pasaulį. O po seanso einu miegot į savo sulankstomą lovytę ir bandau nepaleisti vaizdų. Kol galų gale (po audros, žinoma) užmiegu, o kitą dieną egzistuoju iki nakties.
Ir taip visus tris mėnesius.
Todėl man ir reikia žmogaus "labas, aš mąstau taip pat". Kad ką nors pasakytų ir nebeleistų daugiau grįžti į pasaulį už ekrano.

taip, bandžiau pavaizduoti tavo balkoną.

Man atrodo, kad gana tiksliai. 

"Štai keletas mano elgesio problemų:

A. Ilgą laiką nešneku su žmonėmis.(1)
B. Ilgą laiką nieko negeriu ir nevalgau. (2)
C. Man nepatinka, kai mane kas nors liečia.
D. Rėkiu, kai esu piktas ar sumišęs.
E. Man nepatinka būti labai mažose patalpose su žmonėmis.
F. Daužau daiktus kai esu piktas ar sumišęs.
G. Inkštimas.
H. Nemėgstu geltonų ir rudų daiktų, stengiuosi neliesti geltonų ir rudų daiktų.
I. Nenaudoju savo dantų šepetėlio jeigu kas nors jį lietė.
J. Nevalgau, jei skirtingi produktai mano lėkštėje liečia vienas kitą.
K. Nesuprantu, kada žmonės ant manęs pyksta.
L. Nesišypsau.
M. Sakau grubius, anot kitų žmonių, dalykus.(3)
N. Elgiuosi kvailai.(4)
O. Mušu kitus žmones.
P. Nekenčiu Prancūzijos.
Q. Vairuoju mamos mašiną.(5)
R. Nekenčiu, kai kas nors perstumdo baldus. (6)


1. Kartą su niekuo nekalbėjau penkias savaites.
2. Kai man buvo šešeri, mama mane versdavo gerti braškių skonio liekninančius gėrimus tiesiai iš matavimo ąsotėlio. Mes žiūrėdavom, kaip greitai galiu išgerti ketvirtį litro.
3. Žmonės man sako, kad turiu sakyti tiesą. Bet iš tiesų jie taip negalvoja, nes negalima sakyti seniems žmonėms, kad jie seni ir negalima žmonėms pasakyti, kad jie smirda arba kad jie paperdė. Taip pat  Negali sakyti "tu man nepatinki" ,nebent tas žmogus su tavim elgėsi bjauriai. 
4. Kvailai elgtis - pavyzdžiui ištuštinti riešutų sviesto indelį tiesiai ant virtuvės stalo ir jį sugnaibyti, kad gražiai padengtų visą stalą. arba deginti daiktus dujine virykle kad pažiūrėtum, kas jiems atsitiks.  Taip aš padariau su savo batais ir cukrum. 
5. Aš taip padariau tik kartą, kai pasiskolinau mamos raktelius, kol ji buvo mieste. Aš iki tol nebuvau vairavęs,o tada man buvo aštuoneri metai ir penki mėnesiai. Aš įvažiavau į sieną ir mašinos čia nebėra, nes mama yra mirusi.
6. Leidžiama stumdyti kėdes ir stalą virtuvėj, nes ten taip reikia. Bet jei kas nors patraukia sofą arba kėdes svetainėj arba valgomajame, man svaigsta galva ir pasidaro bloga. Mama mėgdavo perstumdyti baldus , todėl aš susidariau specialų planą, kuriame nurodyta, kur turi būti visi baldai, taigi aš sustumdydavau visk atgal į vietas ir man pasidarydavo geriau. Bet nuo tada, kai mirė mama, tėtis nieko nestumdė. Tai yra puiku. O ponia Šiers kartą perstumdė mūsų baldus, bet aš pradėjau inkšti, o ji pradėjo rėkti ant tėčio ir daugiau niekad nieko nestumdė."

Iš knygos "The Curious Incident of the Dog in the Night-Time" ("Tas keistas nutikimas šuniui naktį").
Visos teisės priklauso Mark Haddon.

Bet knyga tai nuostabi. Autistas Kristoferis  yra nuostabus.

atspindys lange

Gerai jau, neturėjau šiandien nieko parašyti, bet neįmanoma susilaikyti (ir tai būtų galima priskirti prie nuodėmių),
Tik pažiūrėk, kokie jauni.

Iškilminga diena, iškilmingas momentas - sužinojau jo ūgį.
184 cm.
Žinojau, jog kada nors aš tai rasiu. 184 nėr daug. Ir vėl sutapimai, nes mano 174.
Dabar galėsiu eiti miegoti visiškai laiminga.
Nors skauda koją, skauda nugarą, skauda ranką, skauda kai įkvepiu, skauda kai juokiuosi ir gerklė skauda. Ir sinusitas kabinasi.
Na ir kas, aš pereisiu ugnį ir vandenį, jeigu tik jis mane palydės.

Lietaus užteks visiems. Nenuginčijama tiesa - lietaus visiems užteks.
:)
ooo, tas žvilgsnis iš padilbių, kai sakai Закрой за мной дверь, я ухожу. Žinai, tikiu tavim.

dar vieno triptiko pabaiga

atėjo laikas mane išbandyti. Iš visur užgriūva nemalonios staigmenos arba nelaukti sunkumai.
Galbūt pirmą kartą savaime išsprūsta žodžiai "seriously dude, w t f ?" .
Ką padarysi.
Regis prapuolė visos atramos, į kurias galiu atsiremti dabar. Visos liko praeityje -nuoširdus tikėjimas romantika ir panašumais Juose, septintos valandos stebuklas, Sofies verden, netgi kino (bet greit grįš)- arba ateityje -aš taip mokėsiu, aš rasiu, romantika dar egzistuoja. O dabar sklandau erdvėj ir laike be jokio tikslo ir atramos. Aišku, išskyrus tikėjimą.
"Palaiminti tie, kurie tiki nematę". O gal šitas atvelykio skaitinio sakinys dabar mano atrama. Dabar man teliko aklas tikėjimas, kad Jie vis dėlto nėra išėję, kad aš sugebėsiu sugroti sau laimę, kad.. kad Dievas man padeda.
Čia kažkoks laiko kalėjimas. Visas gėris liko praeity arba laukia netolimoje ateity.
Kas buvo - pražuvo, sako. Tepražūsta tuomet Jie visi. Ir tegul daugiau nekalba netoli manęs. (Galėtų mane gaubti tylos burbulas, kuriame skambėtų tik tie balsai, kuriuos noriu girdėti).
Bet.. kam bėgti nuo to, kas neišvengiama.?
Geriau užsimaskuosiu JUOKU (pykstu ant jo) ir pabandysiu atstumti Juos kuo toliau. Viso gero, ate ate, gero vakaro.

galva

paimi degtuką, uždegi. Užgesini.
Paimi antrą degtuką, uždegi. Užgesini.
paimi trečią degtuką, uždegi. Užgesini.
Paimi ketvirtą degtuką, uždegi. Užgesini.
paimi penktą degtuką, uždegi. Užgesini.
Paimi šeštą degtuką, uždegi. Užgesini.
paimi septintą degtuką, uždegi. Lauki, kol sudegs iki galo.
Septyni degtukai. Kai galėsiu sudeginti septynis degtukus be žodžių ir jausmų, galėsiu tvirtinti, kad radau save.
Mane vėl bando įtikinti, kad tik bendraujantys žmonės gyvenime pasiekia daug. Jeigu taip, tada daug nepasieksiu. Aš pasakiau "NE". Dabar manęs nemėgs dar vienas žmogus. Ir taip po vieną visi pereina į aną pusę - arba aš pereinu.
Kai kaltini kitus, kad jie pasikeitė, pagalvok - gal tu pats pasikeitei?
Galbūt tavo draugai lygiai taip pat gailisi, kad tu pasikeitei?
Kažkodėl sunku suvokti, kad galiu keistis. Tiesiog pokšt - manęs nėra. Gerai, kad tu keitiesi kartu su manim (ta pačia kryptim), Nir.
Mano filosofiją "idgaf" sugriovė vienas sakinys - "if you don't give a f in life, then it's a li_e". Todėl aš jau "igaf", kai tuo tarpu dalis bendraamžių toliau sėkmingai eina "idgaf" kryptimi. Telydi juos Dievas. Kiti linkę rūpintis miaile ir skundais. Meldžiuosi bažnyčioj už save ir juos, kad nepatraukčiau ten.
greičiausiai esu egocentrikė ir vaizduoju save kaip visų geriausią. Tai šaunu. Čia tokia kaukė, kad niekas negalėtų manęs pasiekti. Aš pati pasieksiu jus. Gaila, kad mane mato (ir aš matau) kaip išsiaukštinusią save. Kitaip, matyt, nemoku.

idėja

šiandien yra lūžio diena. Visi kažkur pakeičia savo kryptis.
o aš, atrodo, keičiu jas kasdien. Na ir kas.
Iš Klaipėdos riedant supratau, kaip mirtinai man trūksta kino. Jie visuomet grįžta, pamaniau. Visuomet grįžta, bet niekad nepasilieka. Kaskart iš naujo atrandu ir tai yra... gerai ar blogai?
Vis dėlto vėl dingo tikėjimas savim. Taip, jis sugrįš po savaitės ar dviejų. Sugrįš iki birželio dvidešimt pirmos. O kol kas esu kvaila varna, apsimetanti labai linksmu eiliniu padaru.
Na ir kas. Smagiau svajoti, o ne įgyvendinti svajones. Smagiau ieškoti knygos knygyne ir skaityti nuotrupas, negu perskaityt kūrinį ir verkti, kad nebėra kur išvažiuoti iš šito kiautų pasaulio.
Kartais išsigąstu, kad prarandu protą. Kad jis tiesiog išgaravo pro akiduobes.
Ir kas atsitiktų? Ar suprasčiau, ko netekau, ar tvirtinčiau, kad esu sveika?
Kartais, žinai, pavydžiu žmonėms jų akivaizdžios (kad ir banalios, kvailos) laimės. Bet žolė kitur visada žalesnė. Svajonės irgi prie kitur.
Ir pasimečiau. Pernelyg ryškiai šviečia džiazas. Ar rizikuoti, ar dar laukti? Niekad, niekad neužmiršiu, kaip aš nugalėjau save kalnuose. Ką aš prarasiu? Tik savo gyvenimą...

Ir štai, vėl baigiasi dar viena diena. Neįmanoma rasti kalbos su žmonėmis. Visi kaip vienas tvirtina, kad Dievo nėra ir Bažnyčia yra šūdas. Visi smagiai plepa apie vakarėlius ir tabaką, visiems sutartinai nerūpi kitų bėdos ir kiekvienas nuoširdžiai supyksta, kai nutrauki ryšį.
kad mane kur, mėgstu žmones, su kuriais įmanoma natūraliai nebendrauti. Su kuriais gali nekalbėti visą dieną ir jie nieko nepasiilgsta. Viskas ateina laiku.
Už sienos teka upė. Vis pagriebia gabalėlį mano minčių ir nusineša.
Ir vėl susapnuosiu kokią nesąmonę.

sitting quietly

keistos lygtys aš+aš=1 ; aš+jie=0
supratimo laipsnis = 0
kur man pasidėt, kai nieko nebegaliu? Beveik nuoširdžiai įtikiu savu bukumu ir tik nebejaučiant jokio ryšio su žmonėm galiu suprast.
Prieš Velykas dar galėjau džiaugtis. Per atostogas galėjau būti laime.
"2+2 net ir mirštant yra keturi". Pasikliausiu protu, o ne jausmais. Pojūčių gal tereikia pasaulį pajusti, o ne gyventi.
Когда ты мне сказала, что это
Ещё один фильм про разлуку. Tokie žodžiai skamba iš eilės ir vis iš naujo. Na gerai, nieko jie nereiškia ypatingo. tik šiaip, daina graži.

Net per daug keista, kad nebereikia kažkam pasakoti. tik eiti lėtai, gerti daug vandens. Ir nakčiu klausytis, kaip katinai pešasi.
Nebespėjau Smegenųaudros perrašyti. Na ir tiek to. Gražiausios dainos skamba mintyse ir galvoje, o ne laidais į ausines.

endoskopas, echoskopas

einu gatve ir matau kažką toliau. Lyg būčiau aukštesnė nei paprastai, matau kažkur toliau.
Panašiai jaučiuosi, kai nuvažiuoju į kitą Lietuvos galą. Nepažįstami miestai.
Iš nosies ratais teka vanduo, o ausyse prigrūsta vaško. Jaučiuosi kaip žemė, per kurią teka arbatos upė.
Rytoj man nereikia anksti keltis, bet atsikelsiu. Pasižiūrėsiu, kaip rūkas kyla ir zylės spiečiasi aplink lašinius. Išgersiu tos pačios arbatos su saldymedžiu.
Et. Ir nežinau, kas atsitiks po to. Gal ir vėl lauksiu. Sėdėsiu, galvosiu apie Budą ir dievus, apie žmones dabar ir tuomet. Svarstysiu, ar grįšiu į Romą paklaidžioti naktį.
Išgersiu dvi žalias piliules. Vieną rudą. Vieną violetinę. Įkvėpsiu deginančio ksilometazolino dihidrochlorido ir išpūsiu vandenį į žalią, stipriai eukaliptu trenkiančią nosinę.

Endoskopas, echoskopas, radija.
Neaiškios kilmės mažakraujystė.
Baigėsi mano Sofijos pasaulis. Skrisiu į Mėnulį.

333. mindfuck. nonsense, that's the way out.