nebežinau II

paskutinė savaitė dailės mokykloj. Visi rėmina savo darbus. Ir užrašinėja pavadinimus. Iš ciklo "sapnus begaudant". Taip jaučiuosi pastarąją savaitę. Lyg iš ciklo "viskas velniop". Viskas, ko gero prasidėjo įstojimu. Tada pasiekiau sinusoidės (mmm... dievinu šitą grafiką. Niekad nieko apie jį nesimokiau, bet jis veža. Gerai skamba, gerai atrodo. Priežastis mylėti matematiką) aukščiausią tašką. Nuo tada rituosi žemyn. Aišku, žinau, kad gan greit vėl pradėsiu kilt. Dėl to iš dalies mėgaujuosi buvimu žemai. Šiaip buvau netgi pasiilgus to beviltiškumo. Galima sakyt, įsikraunu savo romantizmo batareiką. Pažiūrėsiu Drive dar kartą kurią nors dieną. Prisiminsiu, kiek dienų sugaišau besvajodama, kaip eisiu dar kartą į kiną žiūrėt to filmo. Kaip pykau, kai sužinojau, kad mūsų kino teatras nerodo skaitmeninių filmų. Dabar jau rodo. 

Labai juokingas jausmas, kai užsidedi ausines ir jos remiasi į paausį ir stimuliuoja paausinę seilių liauką. Ir seilėjiesi beklausydamas muziką. lol. 

nebežinau

anksčiau aš žinojau viską. Žinojau, kas buvo vakar, kas bus rytoj. Žinojau, kaip jaučiuosi ir ką daryti, kad būtų geriau. Būdavo linksma - juokdavausi, būdavo liūdna - verkdavau, ir viskas praeidavo. Viskas paprasta. Buvo.
Dabar esu visiško šūdo stadijoj - net nežinau, kaip jaustis. Absoliutus, šūdinas ir supuvęs niekas. Šlykštu nuo visko. Pabandai nueit pasižiūrėt į kažką naujo, nors kiek prasiblaivyt ir vėl dūris. Rodos, visur manęs laukia su peiliais, pasiruošę kuo skaudžiau juos man susmeigt. Nebežinau, nei kokia muzika padėtų, nei kokios mintys, nei žmonės. Visiškai, visiškai nieko.
O apmaudžiausia, kad iš manęs viską atėmė. Trinkt, įsiveržė ir sujaukė visą tvarką. Aš turėjau tiek daug ramsčių, tiek daug šviesulių. Visus užgesino, viską sulaužė, išplėšė, kas vertinga ir žiūri. Žiūri, kaip aš stoviu su sauja smėlio rankoj ir laukiu, kol kas nors ateis į pagalbą. O dykuma plati, karavanas nuvažiavo, likau viena.

makalynė!

mais je crois à mes histoires
j’invente par peur de décevoir, peur d’être moi
mais je crois à tout hasard me dévoiler bientôt ou tard
avec l’espoir qu’on m’aimera

Mokiausi prancūziškai antroj klasėj. Teprisimenu, kad mano vardas Saulė  skamba žio mapel Saulė, parašiau tarimą, nes rašyt nemoku. Dar žinau, kad dūz yra dvylika, o mėzon - namas.
Et, žinot, kaip būna - vaikštai visą dieną toks sutraiškytas, o vakare randi tobulą dainą, kurioje, rodos, ir dainuoja apie tave. Tai va, šita mano šiandieninė.
O diena tai tikrai neeilinė. Pasijaučiau kaip iš dramos. Iš ryto sulaukiau daug sveikinimų įstojus į licėjų. Jo, aš įstojau į TB. Visą dieną galvoj kariavo neaiškiai apibrėžti jausmai. Net nevadinčiau jų jausmais. Dalis manęs džiaugiasi, kad viskas pavyko ir dar su didžiuliu pliusu, avansu į priekį. Kita dalis panikuoja, kad teks palikt viską, ką turiu dabar ir čia. Taip ir plėšiausi. O paskui pradėjo lyt. Seniai bebuvau taip užlyta vidury kelio.

Aš įtikiu savo istorijom, bijau nusivylimo, bijau būt savim. Bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau pasitaikys proga.

Kažkoks absurdas. Jaučiuosi pervažiuota, kaip tas katinas, kurį tiesiogine žodžio prasme surinkom nuo kelio. Visą dieną jis ten gulėjo, nuo pat ryto. Tarp kitko, ryte galva dar buvo, kai ėjau namo, jau ir jos nebeliko. Skamba žiauriai, bet taip buvo. Mes jį surinkom ir palaidojom. Padarėm kryžių. Dabar katinas guli prie antro beržo. Taip, drauguži, taip jau būna, - galvojau žerdamas ant Silkės vieną kastuvą po kito.

čia - grafiko lūžio taškas

So the arrow shot right through her heart and rocked her to the core

And she fell so deep like she had never fell so deep before
But the pain was almost unbelievable
When the end was near, she felt the fear alive

Waiting for the bitter pill
Give me something I can feel
‘Cause love kills over and over
Love kills over and over

Mano eurovizinė daina. Tai kas, kad eurovizinė, kad "šokinė" ir panašiai. Man ji pernelyg patiko.
Geri žodžiai, geras šou, šokėjos. Naivus italas/belgas vokalistas su žaviu prancūzišku akcentu.
Iš pradžių tai buvo tik gera daina, o paskui ji užvaldė gyvenimą, tai kas, kad po eurovizijos praėjo tik.. kiek, trys dienos? Jų užteko, kad žodžiai virstų realybe.
Kaip strėlė. Kuri supurtė iki šerdies. Apie tokią dainą, kuri okupuotų galvą ir neleistų miegot, neseniai svajojau. Ačiū, kad tokia atsirado.

Rytoj licėjau rezultatai. The end, kaip sakoma. Viskas sprendžiasi - ar liksiu čia, ar važiuosiu ten. Iki šiol jaučiausi užtikrinta - eikit jūs velniop, aš išvyksiu ir gyvensiu gerai. Cha - when the end was near, she felt the fear alive - lygiai taip pat dabar jaučiuosi. Neįtikėtinai išsigandusi, sutrikusi ir pabudusi iš letargo miego. Buvau susitaikius su mintim, kad visos mano viltys jau giliai užkastos po nežinau ko sluoksniu. Bet prieš "mirtį" dar sugebėjo išlįsti ir pasimuistyti. Sukelti skausmą. Atidengt žaizdas.
Bet aš pati prašiau "karčios piliulės". Būtent tam, kad ką nors galėčiau pajausti. Čia kaip The Vampire Diaries - išjungus emocijas svarbu pajausti bent mažiausią jausmą, tą ką nors. Aš buvau šitaip išsijungus. Susitelkus į save, į naujus žmones, į mokslą. Atsijungt pavyko, o dabar reikia grįžt atgal. Kelio tai kaip ir nėra. Palikau viską, ką buvau pasiekus, užnugary, atidaviau kitur. 

Rašau ir jaučiu, kaip grūdu tą strėlę sau į krūtinę. Ir dar pasukioju, kad labiau skaudėtų. 

p.s.

reason #ilostcount why I love tumblr:
you can always find some comfort here

yes, I'm a fan of Eurovision

Čia toks kaip ir elitiškumo rodiklis. Žiūri Euroviziją - lievas, o jeigu nežiūri, tai kietas.
Kodėl aš ją žiūriu?
1. Kad ir kaip keista, ji jungia. Panašiai, kaip futbolo, krepšinio čempionatai arba Olimpiada. Visa šeima susėda, žiūri, diskutuoja.
2. Gera pokalbio tema. Susitinki kitą ESC faną ir gali šnekėtis, apie juokingiausią dainą 2010  metais (... ovo je balkan, obviously) arba dar ką nors.
3. Kartais netyčia atsiranda gerų dainų. Tais pačiais, rodos, 2010 švystelėjo Malcolm Lincoln su daina "Siren", kuri kokiems porai mėnesių užvaldė mano galvą ir playlistą. Į finalą, aišku, nepateko. Kur jau tau - estai? O 2011 (gal?) gražiai Lena padainavo.

Anyway, noriu pasidalint (lol!) savo mintimis apie šiemetinę Euroviziją.

1. Lietuvis. Pojavis/Kojelis/Pavojus. Dar vietinėj atrankoj jis man patiko. Daina kaip daina, bet ta jo asmenybė tai virsk iš kojų tiesiog. Visiškai nenuspėjamas, visiškai keistas ir visiškai awkward ir matosi, kad jam dzin. Kaip aš mėgstu jį vadint - žvėriukas. O kai prasidėjo didysis ESC maratonas, tai ir daina pradėjo patikti. Daug kas kabinosi, kad daina apie batus. Ne, daina NE apie batus. Ačiū, viso gero.

2. PAGALIAU!!! Taip ilgai laukti aiškūs favoritai. Pirmam pusfinaly dainavęs belgas Roberto Bellarosa, kaip sako, tiesiog nupirko. Gražūs žodžiai, nuostabios šokėjos, fainas bičas. Ko man daugiau tetrūksta.

3. Švedija. Kadangi kaip tik šiemet lankiausi Švedijoj su mainų projektu, idiotiškas išsišokimas su "ai, nu ir taip aišku, kas laimės, tai nebalsuojam" tiek nenustebino, bet vis vien. Tipiškas švediškas bajeris - padarom ką nors, kas visus ne švedus sunervins, bet koks mums skirtumas.

---
atradimas nr. 1 - Malcolm Lincoln

Atradimas nr. 2 - Lenos 'Taken by A Stranger"

Pojavio/Kojelio/Pavojaus 'Something'. Keistas, todėl ir patinka. 

Belgas 2013 - Roberto Bellarosa. Patinka, todėl ir patinka

spontaniškai + iš inercijos = baisu, o jeigu kas perskaitys

Rašau iš inercijos.
Užknisa hipsteriai. Tokiais vadinu visus labai kietus žmones, tas vieni kitų kopijas. Gal aš jiems pavydžiu, kad yra populiarūs arba šiaip mėgiami. Sėkmingi. Gal ir pavydžiu, bet jie užknisa ne tuo.
Jau daug kartų į savo knygelę užsirašiau netoliese besišlaistančių kopijų mintis. Vieni negali išgyventi be mėsos; kiti tvirtina, kad myli gyvūnus ir vėliau giriasi, kaip kastuvu nukirto katei galvą; dar girdėjau, kaip viena super anti-ekologiška kopija garsiai mąstė, kaip maistą švaisto žmonės, kavinėje užsisakantys ir nesuvalgantys porcijos. Ir taip toliau, ir panašiai.
Neseniai facebook'e užsiprenumeravau PETA (žmonės už etišką elgesį su gyvūnais).
Minkštaprotė aš ar ne, jie savo puslapyje platina tokią informaciją, kad akimirksniu susimąsčiau apie tapimą vegetare. Po poros savaičių jau keliu sau klausimą, iš kur reikėtų pirkti pieną. Anksčiau paukštienos visai nesibodėdavau valgyti, dabar nebenoriu ir jos (prie to prisidėjo viščiukų rūšiavimo scena iš "Baraka", rodyta NMA sesijoje. Kolegė sakė, kad buvau balta kaip popierius).
Nežinau, kaip reikia išgyventi. Aišku, kad visi normalūs žmonės (apskritai, tokie egzistuoja??) pasakys - et, jūs minkštaširdžiai ir lengvai paveikiami durneliai. Mėsą žmogus turi valgyti. Nesiginčysiu. Puikiai žinau, kad reikia ir jos. Bet ne tokiais kiekiais, kaip dabar esame pratę. Jeigu sugebėtume tvardyti save, tiems keliems milijonams minkštapročių ( kas minkštesnio proto - kopijos, "kaip visi" valgantys, ar idiotai vegetarai?) nereikėtų kęsti sąžinės graužimo už visą iškrypusį pasaulį. Ką, drastiškai pasakiau? Bet aš taip ir jaučiuosi - lyg turėčiau ant pečių naštą už viso pasaulio nuodėmes savo Žemei. Gerbk savo motiną - Dievas. O Žemė - ne motina?
Kartais noriu trenkti visus savo daiktus, kurių yra per daug, lauk ir išsikraustyti į kokį aptriušusį butuką su apsiblaususia lempa, kad nurimčiau ir savęs negraužčiau. Kas buvo, tas buvo, kas yra, tas yra. Bet galim keist, kas bus. Ai, tiesa, kopijoms nerūpi. Ir vėl. Milijardai gyvena bet kaip, už tai atsakingi milijonai.

Pasihipnotizuokitės save, pasižiūrėkit, kaip gražiai žmonės šoka. Kai žiūrėsit, galvokit, kad po 5 milijardų metų Saulė pradės plėstis ir praris Merkurijų. Galvojat, kad ai, vis tiek mes jau būsim mirę. O gal jau būsim prisikėlę? Įdomu, kaip ten anoj pusėj gyvenimėlis.  Fizikos vadovėly neparašyta, kad Venera sukasi į kitą pusę. Apskritai, anot to vadovėlio, Plutonas - planeta. Nepriklausanti jokiai klasei. Ot buvo laikai Plutonui - vienas, laisvas, kaip paukštis. Skrieji ramiai aplink Saulę ir nesuki galvos, kad reikia bendraut su kitomis savo klasės planetomis... Geri laikai baigėsi ir Pultonas tapo planeta nykštuke. Jam dabar tenka kalbėtis su kitom planetom nykštukėm, stebėtis dujinėm planetom ir svajoti apie Žemės tipo planetas. Neįtikėtina, kad kažkada žmonės manė, jog viskas sukasi aplink Žemę. Akivaizdus egoizmo ženklas. Viskas sukasi aplink mus. Ak, tiesa, Uranas turi sukimosi ašį, beveik lygiagrečią orbitos plokštumai. Jeigu mes tokią turėtume, ar Australija būtų rytų ašigaly? Rytoj mano gerbiama (ne) klasiokė pristatys savo skaidres, kitaip tariant wall of text, apie Plutoną. Aš ją draugiškai įspėjau, kad Plutonas, drauge mano, nėra planeta. Ji pasakė koks skirtumas, pasižiūrėjo tuo firminiu "tu durna" žvilgsniu ir savo bioelektormagnetiniu lauku nustūmė mane šalin.   Hm, jeigu turėčiau ypatingai stiprų bioelektromagnetinį lauką, galėčiau sutrukdyt wi-fi veikimui?