einu gatve ir matau kažką toliau. Lyg būčiau aukštesnė nei paprastai, matau kažkur toliau.
Panašiai jaučiuosi, kai nuvažiuoju į kitą Lietuvos galą. Nepažįstami miestai.
Iš nosies ratais teka vanduo, o ausyse prigrūsta vaško. Jaučiuosi kaip žemė, per kurią teka arbatos upė.
Rytoj man nereikia anksti keltis, bet atsikelsiu. Pasižiūrėsiu, kaip rūkas kyla ir zylės spiečiasi aplink lašinius. Išgersiu tos pačios arbatos su saldymedžiu.
Et. Ir nežinau, kas atsitiks po to. Gal ir vėl lauksiu. Sėdėsiu, galvosiu apie Budą ir dievus, apie žmones dabar ir tuomet. Svarstysiu, ar grįšiu į Romą paklaidžioti naktį.
Išgersiu dvi žalias piliules. Vieną rudą. Vieną violetinę. Įkvėpsiu deginančio ksilometazolino dihidrochlorido ir išpūsiu vandenį į žalią, stipriai eukaliptu trenkiančią nosinę.
Endoskopas, echoskopas, radija.
Neaiškios kilmės mažakraujystė.
Baigėsi mano Sofijos pasaulis. Skrisiu į Mėnulį.
333. mindfuck. nonsense, that's the way out.
1 komentaras:
o man patinka tavo mintys.
Rašyti komentarą