kodėl čia taip tuščia?
Vieną dieną visi daiktai, atrodo, turi sielą ir stebi, o vėliau - jie tėra plastmasės gabalai.
Vis dėlto protauti reikėtų protu. O fantazija.. kas tai? Sako, prigalvojame to, ko nesam patyrę. Ir tai tiesa. O ar galima tuo tikėti? Ką sako moralės dėsnis šiuo atveju?
Norėčiau mokėti pabėgti į kitą realybę. Paksui vėl grįžti. Tik ilgainiui, turbūt, susipainiočiau, kuri realybė tikroji.
Kodėl žmonės ilgisi praeities ir nori to, ko neturi? Štai, tarkim, aš neturiu kino. Neturiu grojimo gitara. Neturiu linksmumo. O kai viską gaunu, pradedu abejoti - ar tai tikrai gerai? Ko turi siekti žmogus - laimės ar proto šviesos? O gal laimė ateina tik su proto šviesa..?
Laimė atsiranda tada, kai jautiesi laimingas. Kitų paaiškinimų kol kas atsisakau. Štai, neturiu nei kino, nei grojimo, nei linksmumo, nei.. draugų(?), bet žinau, kad esu laiminga būtent dėl to. Panašiai kaip Dali baisiai ištroškęs sukdavosi aplink stiklinę vandens, nes norėjo kuo labiau išgyventi tą beprotišką norą atsigert. Ir, ko gero, ta būsena prieš gėrimą, tas begalinis troškimas yra kur kas malonesnis nei pats atsigėrimas. Vėlgi... daug maloniau neturėti ir siekti.
O kokia buvo Cojaus filosofija? Jeigu mokėčiau rusiškai (cha. anot teorijos apie pasąmonėje paslėptą visą pasaulio informaciją, aš rusiškai puikiai moku), galėčiau išstudijuoti. Dabar tik paviršutiniškai jaučiu, kas jis buvo. Gerai - "paskutinis romantikas" jau šį tą sako. Jausmų valdžia? Norėtųsi tikėt, kad jis buvo ne vien jausmų valdomas žmogus. Norėtųsi tikėt uždaro, tamsaus žmogaus paveikslu. Žmogaus, kuris mažai bendrauja, bet kurį visi gerbia. Linksmo ir niūraus vienu metu. Paskendusio mintyse.
Savo protu galvoti sunkiausia. Bet dabar nenuleisiu rankų iš principo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą