šiandien yra lūžio diena. Visi kažkur pakeičia savo kryptis.
o aš, atrodo, keičiu jas kasdien. Na ir kas.
Iš Klaipėdos riedant supratau, kaip mirtinai man trūksta kino. Jie visuomet grįžta, pamaniau. Visuomet grįžta, bet niekad nepasilieka. Kaskart iš naujo atrandu ir tai yra... gerai ar blogai?
Vis dėlto vėl dingo tikėjimas savim. Taip, jis sugrįš po savaitės ar dviejų. Sugrįš iki birželio dvidešimt pirmos. O kol kas esu kvaila varna, apsimetanti labai linksmu eiliniu padaru.
Na ir kas. Smagiau svajoti, o ne įgyvendinti svajones. Smagiau ieškoti knygos knygyne ir skaityti nuotrupas, negu perskaityt kūrinį ir verkti, kad nebėra kur išvažiuoti iš šito kiautų pasaulio.
Kartais išsigąstu, kad prarandu protą. Kad jis tiesiog išgaravo pro akiduobes.
Ir kas atsitiktų? Ar suprasčiau, ko netekau, ar tvirtinčiau, kad esu sveika?
Kartais, žinai, pavydžiu žmonėms jų akivaizdžios (kad ir banalios, kvailos) laimės. Bet žolė kitur visada žalesnė. Svajonės irgi prie kitur.
Ir pasimečiau. Pernelyg ryškiai šviečia džiazas. Ar rizikuoti, ar dar laukti? Niekad, niekad neužmiršiu, kaip aš nugalėjau save kalnuose. Ką aš prarasiu? Tik savo gyvenimą...
Ir štai, vėl baigiasi dar viena diena. Neįmanoma rasti kalbos su žmonėmis. Visi kaip vienas tvirtina, kad Dievo nėra ir Bažnyčia yra šūdas. Visi smagiai plepa apie vakarėlius ir tabaką, visiems sutartinai nerūpi kitų bėdos ir kiekvienas nuoširdžiai supyksta, kai nutrauki ryšį.
kad mane kur, mėgstu žmones, su kuriais įmanoma natūraliai nebendrauti. Su kuriais gali nekalbėti visą dieną ir jie nieko nepasiilgsta. Viskas ateina laiku.
Už sienos teka upė. Vis pagriebia gabalėlį mano minčių ir nusineša.
Ir vėl susapnuosiu kokią nesąmonę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą