Не остаться в этой траве,
Не остаться в этой траве.
Пожелай мне удачи, пожелай мне удачи!
tai negi man ir vėl rašyt apie tą patį?
apie šitas eilutes, apie tuos juodus plaukus ir keistą profilį, apie juodą spalvą ir debesis? Apie tai, kaip viskas vėl ir vėl sprūsta iš rankų ir niekada nepasiseka iki galo?
Vis dar skauda galvoti apie tą pusiau korėjietiško žmogaus dvasią. Ar ji tikrai mane lydi? O gal aš psichė? ( dievinu Paulo Coelho už mintį, kad masinė psichozė laikoma sveiku protu).
Žinau, kad turiu eiti šituo keliu, kad taip reikia, kad jis mane pažįsta.
Ar aš tik neapsimetu? Ar aš ne kvaila? - tokie klausimai iškart kyla pagalvojus. Galgi ne. Gal šitas žmogus, nusispjovęs ant sovietų sąjungos ir pakeltu smakru ėjęs į laivę (taip save pasmerkdamas būti nužudytu?) yra mano pagrindinis simbolis?
Vis dėlto, jau susiejau save su juo tvirtu vardo ryšiu. Aš žinau, kodėl taip pasielgiau.
Gera išeit iš šito laiko ir erdvės, gera persikelt į dvasios, minties pasaulį, kur ir gyvena mano paskutinis herojus. Tik šitas pasaulis lieka apleistas. Ar turiu jame eit?
Vienintelis žmogus, teikiantis tikrą viltį yra nesusijęs su manim. Stengiuosi, bet nepavyksta.
Снова за окнами белый день,
День вызывает меня на бой.
Я чувствую, закрывая глаза, -
Весь мир идет на меня войной.
( vėl už lango šviesi diena, diena, kviečianti mane karan. Jaučiu, akis užmerkęs, - visas pasaulis prieš mane eina.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą