sunku kartais patikėti, kad kažkas gali būti taip pat, kaip anksčiau. Vėl galiu ramiai leisti laiką. Skaityti. Žiūrėti iš eilės visus serialus per ltv. Vedžioti šunį kasdien tuo pačiu laiku. Eiti miegot antrą, keltis dešimtą. Ir taip toliau.
Idilė.
Ir vis tiek kažko trūksta. Nesvarbu, kad jau išsipildė šimtai svajonių, sukurtų per tuos begalinius mokslo metus, ypatingai per jų pabaigą. Aš buvau MM koncerte. Nuvykau į Cojaus gimtadienį. Žiūrėjau futbolą. Gulėjau ant žolės prie ežero. Kažkas vis tiek neduoda ramybės.
Atrodo, kad pati gamta juos iš ten išvijo - visus žmones. Atrodo, netyčia ten tave išmeta ir palieka dūlėti savaitei. O tu žiūri į bangas, mėtai plokščius akmenėlius ir skaičiuoji, kiek kartų atšoks.
Patys užsitvėrėm sienas ir saugom vieni nuo kitų. Arba saugom save nuo savęs pačių.
Vis tiek negaliu atsistebėti, kaip jiems norisi mane pakeisti. Nesvarbu, kad visą savaitę tik ir girdėjosi - "visuomet darykite taip, kaip norite". Aš dariau tai, ką noriu. Guliau vienuoliktą, kėliau septintą, susitaisiau visus užtrauktukus ir spynas. Jie visi norėjo, kad nemiegočiau ir laužyčiau. Sėdėjau prie ežero kranto - jie tempė mane "pabūti kartu".
Paskutinė kvailystė.
1: - Blet, kaip šalta.
2: - Nu kiek gali lyt?
3: - Man niekad nebūna šalta, bet dabar tai šalta. Neįsivaizduoju, kaip kitiems.
- Kodėl tu taip nerviniesi dėl visko? Aš gyvenu taip pat, bet nesinervinu.
- Nes noriu.
1: - Kažkaip atvažiuot į stovyklą ir nesusirast draugų yra fail.
- Kas tau yra?
- Nieko.
- Susiradai tu čia draugų?
- Ne.
1: - Blet, kokios jos dūchės.
2: - Ne, nu jinai kūrva kažkokia.
- Kaip nemėgstu, kai tušas gale dienos taip nusitrina.
- Jo, dar po vakarėlių taip būna.
1: - Bet tas maistas kažkoks beskonis.
- Nu ir šalta.
- Bet kaip mane sunervino...
- Kaip mane užknisa tašes pakuot.
- Bet tai kooooks vėjas.
- Kažkaip šiemet neįdomu.
- Ar tu durna?
Aš nežinau, kas ten buvo. Tik po to pagalvojau, kas galėjo būti. Ir, aišku, nusiminiau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą