pirmyn, romantikai: yes, I'm a fan of Eurovision

Čia toks kaip ir elitiškumo rodiklis. Žiūri Euroviziją - lievas, o jeigu nežiūri, tai kietas.
Kodėl aš ją žiūriu?
1. Kad ir kaip keista, ji jungia. Panašiai, kaip futbolo, krepšinio čempionatai arba Olimpiada. Visa šeima susėda, žiūri, diskutuoja.
2. Gera pokalbio tema. Susitinki kitą ESC faną ir gali šnekėtis, apie juokingiausią dainą 2010 metais (... ovo je balkan, obviously) arba dar ką nors.
3. Kartais netyčia atsiranda gerų dainų. Tais pačiais, rodos, 2010 švystelėjo Malcolm Lincoln su daina "Siren", kuri kokiems porai mėnesių užvaldė mano galvą ir playlistą. Į finalą, aišku, nepateko. Kur jau tau - estai? O 2011 (gal?) gražiai Lena padainavo.

Anyway, noriu pasidalint (lol!) savo mintimis apie šiemetinę Euroviziją.

1. Lietuvis. Pojavis/Kojelis/Pavojus. Dar vietinėj atrankoj jis man patiko. Daina kaip daina, bet ta jo asmenybė tai virsk iš kojų tiesiog. Visiškai nenuspėjamas, visiškai keistas ir visiškai awkward ir matosi, kad jam dzin. Kaip aš mėgstu jį vadint - žvėriukas. O kai prasidėjo didysis ESC maratonas, tai ir daina pradėjo patikti. Daug kas kabinosi, kad daina apie batus. Ne, daina NE apie batus. Ačiū, viso gero.

2. PAGALIAU!!! Taip ilgai laukti aiškūs favoritai. Pirmam pusfinaly dainavęs belgas Roberto Bellarosa, kaip sako, tiesiog nupirko. Gražūs žodžiai, nuostabios šokėjos, fainas bičas. Ko man daugiau tetrūksta.

3. Švedija. Kadangi kaip tik šiemet lankiausi Švedijoj su mainų projektu, idiotiškas išsišokimas su "ai, nu ir taip aišku, kas laimės, tai nebalsuojam" tiek nenustebino, bet vis vien. Tipiškas švediškas bajeris - padarom ką nors, kas visus ne švedus sunervins, bet koks mums skirtumas.

---
atradimas nr. 1 - Malcolm Lincoln