mais je crois à mes histoires
j’invente par peur de décevoir, peur d’être moi
mais je crois à tout hasard me dévoiler bientôt ou tard
avec l’espoir qu’on m’aimera
Mokiausi prancūziškai antroj klasėj. Teprisimenu, kad mano vardas Saulė skamba žio mapel Saulė, parašiau tarimą, nes rašyt nemoku. Dar žinau, kad dūz yra dvylika, o mėzon - namas.
Et, žinot, kaip būna - vaikštai visą dieną toks sutraiškytas, o vakare randi tobulą dainą, kurioje, rodos, ir dainuoja apie tave. Tai va, šita mano šiandieninė.
O diena tai tikrai neeilinė. Pasijaučiau kaip iš dramos. Iš ryto sulaukiau daug sveikinimų įstojus į licėjų. Jo, aš įstojau į TB. Visą dieną galvoj kariavo neaiškiai apibrėžti jausmai. Net nevadinčiau jų jausmais. Dalis manęs džiaugiasi, kad viskas pavyko ir dar su didžiuliu pliusu, avansu į priekį. Kita dalis panikuoja, kad teks palikt viską, ką turiu dabar ir čia. Taip ir plėšiausi. O paskui pradėjo lyt. Seniai bebuvau taip užlyta vidury kelio.
Aš įtikiu savo istorijom, bijau nusivylimo, bijau būt savim. Bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau pasitaikys proga.
Kažkoks absurdas. Jaučiuosi pervažiuota, kaip tas katinas, kurį tiesiogine žodžio prasme surinkom nuo kelio. Visą dieną jis ten gulėjo, nuo pat ryto. Tarp kitko, ryte galva dar buvo, kai ėjau namo, jau ir jos nebeliko. Skamba žiauriai, bet taip buvo. Mes jį surinkom ir palaidojom. Padarėm kryžių. Dabar katinas guli prie antro beržo. Taip, drauguži, taip jau būna, - galvojau žerdamas ant Silkės vieną kastuvą po kito.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą