garsas, kai padedi telefono ragelį.

Nekenčiu šito pasaulio. Bent kol kas. Kol nesibaigė šita šalta savaitė.
Net nebeįsivaizduoju ko man reikia, ko aš noriu. Kaip kokia lėlė- reikia, tai imk ir žaisk. Nematau jokių žmonių, tik pati save. Tik įsivaizduoju knygų herojus ir visą dieną praskaitau. Darau namų darbus, nors kitą dieną visvien niekur neisiu. Atrodo, esu lygumos vidury ir stoviu viena. Stoviu viena, atrodo per anksti patekus kur nereikia. Kuo daugiau būnu su žmonėm, tuo labiau imu suprast , kad jie apsimetėliai. Ypač suaugę. Anie visada nori žinot, ką tu darai, darei, darysi, kodėl. Aš nenoriu, kad jie žinotų, ką aš dariau. Patys kalti, kad jiems į akis krenta melas.
Apsidairius minioj, pamatau, jog aplink nėra nei vieno bendraamžio. Tik vienas stovi toli toli ir aš jo nematau.
Tikrai patekau, įsivėliau per anksti į šitą suknistą šūdą.
Atrodo, likau visiškai viena vėl. Dėl to vis labiau grimztu į save, užsidarau vienumoj. O visur lendantiems žmonėms rodau špygą.

Žinot, skaitau "apsikabinkim" blogą rimtai. Neįsivaizduoju, kas iš tikro yra žmogus, kuris jį rašo, kas jam darosi. Bet man ir nesvarbu. Tas žmogus, o gal ir ne žmogus yra mano pavyzdys. Vot tak. Žmogus, kurio asmenybės internetas nežino, o mato tik jo kuriamus dalykus.