ar bus blogiau?

Kasdien atsidarau kokį nors blogą ir skaitau. Kaip žmonės rašo? Ką žmonės rašo? Ir galvoju - o, čia tai žmonės. Moka rašyt rašinius turbūt. Jie netgi rašo tai, ką aš laikau beskonybe ir banalybe, bet vis tiek nepriverčia manęs galvoti, kad jie banalūs. Va taip sėdžiu ir gėriuosi, nes pati visada nekenčiu to, ką parašau. Įdomu, ar nors vienas iš tų žmonių mikčioja?
Žiūriu dabar į save. Kas aš gero? Hm. Hmhmhm.
 Mokykla, mokykla. Su siaubu susivokiu, kad nieko nebesuprantu. Pasižadėjau savaitgalį ramiai pastudijuoti biologiją ir chemiją, bet nieko ir nepadariau. Pasiėmiau fiziką. Parašiau tris žodžius ir padėjau šalin. Kur mano ryžtas? nuplaukė.
Nesiseka man dėstyt minčių. Bandau išmokt ką nors parašyt, bet įsijungia AMK (automatinė minčių kontrolė) ir viskas nueina veltui. Sugalvoju ką nors parašyt ir pamirštu, nes parašyt tai yra pernelyg pavojinga. Norėčiau mokėt rašyt kaip tie, kurių blogus skaitau ir galvoju - o, čia tai žmonės.
Gerai. Žodžiu, ar bus blogiau? Sėdėjau šitoj pačioj vietoj ir mislinau, ar gali pasidaryti blogiau. Tiksliau rašiau į savo sąsiuvinį, kaip viskas šūdina. Cituoju: "Kaip pasiilgau senovės. Kažkokių kalėdų. Be proto pasiilgau žmonių ir savęs. Tos senos savęs (papildau: kai mokėjau rašyt negalvodama). To jausmo, kai vaiskus oras ir groja Enigma, kai pučia vėjai ir skrenda lėktuvai. " Tuščios kalbos. Aš tik rašau, o nieko nedarau. Kiti žmonės ką nors daro - šypsosi, eina pasivaikščiot, bando susirast kokių naujų draugų ir panašiai. Jiems gerai. Aš taip nemoku.
Tai dėl to ir klausiu, ar bus blogiau? Aišku, sakau, bus blogiau. Bet pasigaunu savo labai silpnas ir sumautas mintis. Bandau jas sugrūsti į kokį blyną, bet esu per silpna. Išvis, apsimetu stipruole ir tvirtuole, o net sau negaliu būt nuoširdi. Nusprendžiau, kad blogiau bus tik tuo atveju, jeigu visi žinos. Bijau aš žmonių. Jie pikti. Jiems niekada neįtiksi, niekada nepatiksi ir jie visuomet tave pasiųs velniop.
 Žinau, kaip mėgstu daryti viską, kas man nepatinka ir ko daryt nenoriu, todėl viską ir parašiau. Man laikas kažkaip judintis, laikas išmokt šypsotis ir nors kiek paatviraut. Vieni pagalvos, kad aš pasikeičiau į blogą pusę, kiti atvirkščiai. Kas nors vis tiek vyks, o ne stovės ir rūgs.