nieko

o būtent šitaip - nieko. kodėl aš rašau, kaip jaučiuosi? Reikia atprasti nuo įpročio skųstis ir tingėti. Ir norėti draugų. Nori nori tų draugų, o kai jie galiausiai atsiranda, suryja begales laiko, kurį iššvaistęs vėliau gailiesi.
Gavau pirmą NMA užduotį ir ji man labai sunki atrodo, bet aš ją įveiksiu. Ne tam aš ten stojau, kad palūžčiau gavus pirmą užduotį. Stojau ten tam, kad išmokčiau NESISKŲSTI, po velnių. Man būtinai reikia užsirašyti ant rankos priminimą.
Tik viena problema - o kuo užkišti smegenis? Namie aš turiu knygų, gitarą, kompą, šunį, nesutvarkytą kambarį ir dar daugybę dalykų, kuriais reikalui esant galiu užkišti galvą. O mokykloj? Turiu sėdėti ir rašyti į savo knygelę. Tik ką rašyti? Tie užrašai visada būna apie mane. Aš. Nagi nuoširdžiai ėmiau nekęsti to ego, to aš. Bet ir žmonių nenoriu.
Todėl ir pakliuvau per vidurį didelio sūkurio. Ir tam vidury tikrai sunku išbūti, nes galvoj viena pusė plėšia į "mirk, ego. atiduok save ne sau" pusę, o kitą į "žmonės, dinkit, neriu į save" pusę.
Aišku, lengviausia apkaltint žmones: jie nerodo nei menkiausio susidomėjimo manimi. Tai kam kištis ten, kur nereikia (ir nenoriu)? Iš tikro pramokau suvokti žmones. Jų laikyseną, veido išraišką.
Damn, pasąmone. Sėju sėju aš ten gerąsias mintis, o jos apauga piktžolėm. Kaip Biblijoj. Reikės nueit į bažnyčią.
O dabar didysis išbandymas: