Priežastis, dėl kurios užsimaniau parašyti - šuo. Šiandien šunų diena.
Šįryt visi penki (tiksliau netgi šeši) važiavom prie Dusios. Ten radom nepririštą, lyg ir namus saugantį šunį. Ir pravaikščiojom porą valandų septyniese - mes, penki žmonės, ir du šunys.
Per tas porą valandų sutartinai nusprendėm, kad šuo yra mušamas. Jis bijojo pagalio, griežtesnio tono, stipresnio prisilietimo ir lojo keistu aukštu balsu. Daug inkštė. Bet aiškiai matėsi, kad šuo prižiūrimas. Ir protingas.
Viskas buvo gerai, kol nereikėjo išvažiuoti. Tada buvo gaila. Sulipom į mašiną ir teko tiesiogine prasme sprukti. Nes šuo vijosi. Kaip iš širdį draskančio filmo (nereikėjo man tokių žiūrėti).
LRT televizija prieš penkias savaites pradėjo rodyti Šerloką. O mes pradėjom žiūrėt. Aš nežinau apie mamą, bet mane tas serialas labai įtraukė. Viskas, kas susiję su Šerloku, mane įtraukia. Turbūt todėl, kad visi piešiami paveikslai, visi siužetai tiksliai atitinka mano pačios dažnai įsivaizduojamus pasaulius. Ypatingai sužavi tokie akivaizdūs priminimai, kad tame pačiame name gyvenantis daugybę metų, dažnas žmogus net nežino, kiek laiptų veda į jo/antrą aukštą.
Šiandien šunų diena, sakiau. Ką tik baigėm žiūrėt seriją 'The Hounds of Baskerville'.
Ir koks sutapimas (tik dar nežinau, ar tikiu sutapimais) - šitoj serijoj Šerlokas pasakė žodžius, kuriuos dažnai kartoju pati sau: 'I don't have friends; I've just got one.'
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą