šios savaitės didysis įvykis - švedai. Atskrido iš Švedijos. Svečiavosi keturias dienas. Negaliu pasakyti nei kad buvo gerai, nei kad blogai. Geroji dalis buvo ta, kad jie šnekėjo. Bet tik tiek to gerumo ir tebuvo. Viskas kaip visad - blogai, taip? Vienas malonus bičas yra mane pamokęs - žmogų reikia pažinti tris kartus: asmeniškai, grupėje ir girtą. Ką gi, mano klasiokė, pavadinkim ją Lempa, yra pirmasis žmogus be tėvų, kurį pažinau iki galo. Apmaudu. Visada saugau kažkokius nepatirtus dalykus ypatingai progai. Ir čia šast - pirmas pažintas iki galo žmogus yra klasiokė Lempa, kuri man visiškai nepatinka.
Dar vienas pirmas dalykas - vakarėlis. Taip, jau galima juoktis. Aš niekad nesu buvusi tokiam "tikram" vakarėly (kur geriama degtinė). Man tiesiog jų nereikėjo. Ir dabar tebenereikia. Apie dalykus, pasikeitusius po švedo, šnekėsiu vėliau. Dabar - vakarėlis. Viskas buvo neįdomu, nuspėjama. Susirinko žmonės. Girdėjau, kaip kita Lempa (suprask - tokiu pat vardu, kaip manoji klasiokė Lempa) garsiai pasakė - "aš greičiau noriu pradėt gert". Jausmas toks, lyg be gėrimo pasaulis atrodo beprasmis. Na, jiems gal ir yra. Plačiau kažko netgi ir neverta pasakoti, nes viskas ir taip aišku. Visi prisigėrė. Pradėjo eit į tūliką ir už kampo. Pabaiga.
Paskutines dvi dienas jaučiausi kaip ateivis. Iš kitos planetos. Visi sutartinai atsuka nugarą, kol mano švedui ko nors neprireikia. Tada trumpa - poros minučių - pasipiktinimo akimirka (kokia aš nerūpestinga, kokia aš bloga, kokia aš mėmė) ir visi vėl džiaugiasi savo milijonais stereotipų sluoksnių uždengtais ir pragertais (jau) gyvenimais. Labai dažnai palūždavau. Šiaip iš tikrųjų reikės parašyti psichologei kokiai nors. Gal padės susirasti draugų. Turiu omeny, normalių draugų. Reikalavimai normaliam draugui: nerūko, neprasigėręs, tylus, nesureikšminantis mano žioplumo. Pasiūlymus siųsti dzinasbartimejus@gmail.com (o, 11-ieji metai, kokia nostalgija..).
Šiaip ar taip, vienintelis tikrai, be abejonių, geras dalykas nutikęs per šitas keturias dienas yra... kava. Niekad nemėgau kavos (na.. ir iki šiol nemėgstu). Bet neturėjau ką veikt ir nusipirkau kažkokio marmalo, pavadinto "karališka kava balto šokolado skonio". Iš tikro tai ten kavos tiek nedaug, kad vos kartumas jaučiasi. Bet va, man patiko, ir laukiu, kada galėsiu užsukt ir išgert to marmalo. Būtų gerai su kuo nors (taip, ieškau draugų internete, nes turbūt čia daugiausia šansų rasti tokį patį weirdo, kaip aš).
Va dabar pagalvojau, kad dauguma mano bendraamžių pernelyg susireikšmina savo išskirtinumą. Aš esu kategoriškai prieš bet kokį narciziškumą (nors pati esu narcizė. turbūt.) ir gyrimąsi. Nors.. apie ką daugiau kalbėt, jeigu ne girtis kažkuo. Turiu brolį, turiu sesę. Aš toks kietas.
Ir pabaigoj šito neaiškaus, neredaguoto rašinio sakau: aš esu balta varna (lietuvių rašinio temai pagerbti.). Įsitikinkit patys: nesidažau, neturiu aiškios šukuosenos, nekalbu su žmonėmis, nebegaliu juoktis, esu absoliučiai prieš rūkymą, nekenčiu periodiškai geriančių paauglių, iš manęs kieti žmonės šaiposi, esu apkalbų objektas ir... visus šiaip užknisu savo buvimu. Šitie išvardinti dalykai yra per keturias dienas patikrinti faktai, galiojantys bent jau toje 16 žmonių bendruomenėje. Bet prisiminkit - "vieno žmogaus istorija yra viso pasaulio istorija". Gal vieno grupės istorija yra visų grupių istorija. Šiaip ar taip, kad ir kaip malonu būtų nuolatos jus siųsti velniop, dabar man bloga nuo baltavarnystės. Aš ieškau baltų varnų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą