Važiuoju. Du ratai rieda, dvi kojos sukasi. Kalnas, įkalnė, nuokalnė, pakalnė ir taip toliau. Važiuoju keliu tamsiai apsirengus, nors šviesa jau senokai išblėso. Kažkodėl viskas atrodo kaip sapnas, kai ant galvos užsiropščia ausinės, kuriomis taip džiaugiuosi. Kažkodėl paleidžiu stabdžius nuo kalno. Pro šalį nudunda galingas sunkvežimis ir prižeria smėlio į akis. Kaip sapnas.
Tada - kaip visada - pasiklystu ir vėl randu kelią. Prieš akis iškilo raudonas diskas. Ausyse iškilo "I saw that day, lost my mind". Kaip ir kasdien, ta raudona dėmė tėra besileidžianti saulė, bet šiandien, kaip visada, ta dėmė ypatinga. Ji slepiasi ne už medžių, ji nelenda į jūrą. Šiandien ji lyg kokį paskutinį kartą apšvietė kaminus, pramonines dėžutes ir... kapines. Lord, i'm fine. Ar galiu išvis nebūti tokia.
O ten, pakilus ant niekam nereikalingo išgrįsto takelio vėl sužibo šviesa, ten vėl teka vanduo. Įkvėpi to nebūties aromato. To, kas niekada neegzistuos, bet kas suteikia tiek laimės. Ten tris sekundes galima pasidžiaugti kažkieno kito gyvenimu.
Ir dabar jaučiasi, kaip sulig kiekvienu žodžiu čia pasilieka sunkumas. Gal kai perskaitysiu iš naujo, jis grįš. Jeigu ir taip, rytoj vėl važiuosiu pasiklysti ir rasti kur nors kelias sekundes kitokio gyvenimo. Labas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą