štai ir vėl grįžta senas jausmas. Lyg tai neviltis, bet vis dėlto ne tai. Kažkoks skridimas padebesiais, bet kartu ir vilkimasis perdžiūvusia žeme ryjant dulkes.
Aš galiu drąsiai sakyt, kad esu liurbė. Lopė. Lieva. Aš nemoku "kietai" kalbėt ar panašiai. Kartais pergyvenu, kad esu suknistai viena kaip pirštas. Ir tikrai, atrodo, kad manęs daugelis nesupranta. Iš kitos pusės, tai šita frazė yra paauglių vizitinė kortelė, bet aš sakau ne ta "verkiančia" prasme. Mano akimis žiūrint, jaučiuosi ne savo kaily kai kalbu su "kietais" žmonėm.
Šiaip turbūt esu optimistė, bet į pasaulį žiūriu niūriai. Na, kurgi nežiūrėsi, kai visas (socialinis) gyvenimas susideda iš: kokių penkių žmonių, kuriuos galiu vadint draugais, mokslo, knygų, kažkokių retų laimės akimirkų, krūvos norų ir begalybės minčių apie save. Dažniausiai žvilgsnis į gyvenimą yra niūrus, bet su šypsena... gal viskas bus gerai.
Ir vėl klausau nuostabiausio muzikinio šedevro - spakoinaja noč. Tikiuosi, po mirties sutiksiu Cojų. Galėsiu tada jį apkabint ir į tą apkabinimą sudėt visą susižavėjimą jo kūriniais ir visą padėką už mąstysenos pakeitimą... O kol kas turiu tik katiną ant kelių. Bent šis mane myli ne vien už tai, kad valgyt (kartais) duodu...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą