tebūnie tavo, o ne mano valia.

na ir gerai. tebūnie viskas man.
Tenekenčia manęs žmonės. Tegul šneka man už nugaros arba atėję tiesiai paklausia kas man yra. "Nieko" - atsakysiu. Ir nusišypsosiu (o mintyse įrašysiu į sąrašą).
Taip, aš savanaudė, aš pikta ir bjauri. Taip, man liūdna, kad aš tokia ir žinau, kad tai blogai.
Bet kam man keistis. Aš toliau mylėsiu gyvūnus (nes jie nešneka, būtent!)ir Dievą , užsirakinus rūsy grosiu ir galvosiu, kad aš išskirtinė. Ir net jeigu pasaulis man spjaus į veidą ir sakys "tu eilinė šiukšlė" - tebūnie. Tespjaudosi pasaulis, tešneka žmonės. Viskas praeis, nes žmonės geri ir negalvoja apie blogus dalykus.
Geriau man užsičiaupt ir būti nieku (a). Tegyvena žmonės laimingai, amen.

visuotinai pripažint

There is no pain you are receding
A distant ship, smoke on the horizon.
You are only coming through in waves.
Your lips move but I can't hear what you're saying.
When I was a child I had a fever
My hands felt just like two balloons.
Now I've got that feeling once again
I can't explain you would not understand
This is not how I am.
I have become comfortably numb.

Būtent šitaip - jokio skausmo, tu tik tolsti. Visiškai jokio pojūčio, nes viskas apmirė. Nors ir kvepia šlapiu asfaltu (aš - asfaltas. seniai tai sakiau, bet tebesu), nors žydi alyvos ir žmonės juokiasi - nieko. Tik po truputėlį tolstu. Tolstu nuo savo svajonių. Jos tapo tolimu laivu rūke. Apsiblausęs, neaiškus vaizdas. Pasižiūri į naktinį dangų. Žaibuoja. Dundun.
Aš plaukiu per bangas. Ilgai ir sunkiai ropoju aukštyn-žemyn. Jūsų lūpos juda, bet negirdžiu, ką sakote. Ne, nieko nebegirdžiu. Nežinau, ar noriu girdėt. Kalba daug ir išsamiai, bet žodžiuose nieko neišgirstu. Viskas pernelyg tuščia, kaip sumaigyta skardinė. Kai karščiavau vaikystėj, mano rankos man atrodė kaip du balionai. O dabar balionas - galva. Helio pripūstas didžiulis balionas, kylantis aukštyn, kartu nešantis mano kūną. Kur?
Dabar ir vėl taip jaučiuosi ir negaliu tau paaiškinti, nes vis tiek nesuprasi. Ne šitaip. Aš dabar patogiai nutirpęs. Ir psichodelika su gardžiais, pilnais, aiškiais garsais. Atrodo, kad Gilmouras nieko ten nedaro. Jis tik švelniai glosto tą mielą raudoną stratą, tik glėbesčiuoja ir kalba su juo. Kai suvoki, kad tai tėra elektrinis signalas, keliaujantis laidais per elektronines lempas, tampa dar netikriau.
Čia viskas kitur, niekas neegzistuoja.
Pasižiūri į naktinį dangų. Žaibuoja. Dundun. Sėdi ant stogo ir girdi, kaip Dievas dainuoja - "I have become comfortably numb". Ir iš visur skamba tas Gilmouro šedevras. Amen.

ta-(dah)

iškilmingai skelbiu save savanaude.
Turėčiau rašyt laišką, o ne spaudyti mygtukėlius.

Na, tiek to. Žinau, kad keturias minutes manęs čia neturi būti, aš dabar turiu mirkti. Juolab neturėčiau sėdėti ir kelti triukšmo tais savo mygtukėliais.
Noriu ką nors parašyt. Bet negi vėl rašyt apie tą patį - save? Taip. Tikrai taip.
Prieš pusę metų į mokyklą galėjau eit negalvodama, o dabar galvoju. Noriu ateiti į naują klasę ir su niekuo nešnekėt. Tada žmonės galėtų ramiai mane priimti kaip "atsiskyrėlę" ir toliau gyventi. Galėčiau ir dabar taip padaryt, bet bijau. Už šitą baimę turėčiau gauti kuolu per galvą (bet nuo tam tikrų žmonių tik). O ko bijau, tai nežinau. Jeigu pasirinkčiau vis tiek niekam nieko nesakyt, tai man turėtų būt tas pats. Bet tas pats būna tik silpniems ir šiaip (kvailiems gal.) žmonėms. Būsiu aš kvaila ne.
Taigi, iš visko išplaukia, kad iš tiesų aš nenoriu būti atstumtoji. O kas būt noriu ir ko išvis noriu, nenutuokiu. Man patinka pono nieko idėja. Net ne šešėlių žmogus, nes jis yra šešėlių žmogus. Aš - niekas. Toks tipinis tipiškas niekas. Dėkui už gailestį. Bet man nieke vieta (turbūt).
Nervus įtempia literatūra.  Savo malonumui galiu skaityt. Ir dar mielai. Paklausia kokio nors žioplo klausimo "koks buvo Haje?". Tiesą pasakius, man nuoširdžiai nerūpi gilintis į šalutinių veikėjų gyvenimus. Man jie nerūpi. Dėl to turėčiau gauti kuolu per galvą, bet man jie nerūpi.
O šiuolaikinėj realybėj visiškai tas pats. Man be mano artimųjų niekas nuoširdžiai nerūpi. Deja, apgailestauju, tut mir leid, i'm so sorry.

Taigi, tegraibo kuolą kas nors, nes į galvą tikrai turiu už ką gaut.

čia yra į r a š a s (jis taip vadinasi).

laimingi žmonės yra laimingi. Kaip Murakamis kažkuriam savo knygos veikėjui kito veikėjo žodžiais sakė - reikia galvoj deginti prisiminimus kad gyventum. Man kažkodėl gaunasi tik atvirkščiai - deginti svajones. Jas suvalgyti. Viskas pasisuko 30 laipsnių į kairę. Mano protą vėl užvaldė judantys paveikslėliai. Tiesa, Cojaus akys irgi žalios. Jau bala žino kelintas sutapimas. Beveik ir pripratau...
Mane giria už užsispyrimą prie vieno etiudo. Aš labai džiaugiuosi, kad užsispyriau. Labai smagu užsispirti. Vienu mostu suknežinti visas kitas nuomones ir toliau eiti. Puikus ginklas.
Reinkarnacija egzistuoja. Aš kažkada buvau Čiurlionis. Turiu Cezario atomų. Turiu Paganinio atomų. Turiu Nicola Tesla atomų. Valio valio valio.
Nebeturiu draugų (kaip idiotiškai atrodo užrašytas šitas sakinys). (be to, dar ir labai nusibodusiai skamba, juk taip? Tikrai taip.) Kaip smagu. Valgau ledus, iškosėju keletą snarglių ir prakaituoju lipdama į kalną. Pamirštu išjungti žadintuvą ir paniškai bijau mamos. Ir širšių.
Kiekvienam svarbiam argumentui skirti po atskirą pastraipą. Argumentas - koks kvailas žodis. Per pusę sekundės man įvarantis depresiją. Nesuvaldomas noras iškart kyla sutraiškyti, sutrupinti, suplėšyti ir visais įmanomais būdais išniekinti šitą žodį ir jo reikšmę. Aštuonerių svajodavau, kad atrandu kokią nors savo super galią ir nubaudžiu visus, kas man darė bloga. Kažkoks pažemintas vaikas. Šiaip turbūt ir numirsiu neįgyvendinus jokios savo svajonės ir būsiu žinoma sau kaip žmogus, svajojęs užvaldyti pasaulį ir kuriam niekad niekas nesisekė ir kuris buvo visiškas niekas. Puikumėlis. Įdomu, ar ilgai dar pavyks apgaudinėti save su debiliška šypsena veide. Prisimesti sau šaunius pomėgius ir norėti tapti faina. (įsivaizduokite dabar Dauno sindromu sergančio žmogaus šypseną (tiek to, tiks ir uncel dolan snukutis))
Dabar nusilenkiu (pasigirsta plojimai) ir iš lėto tipenu į užkulisius. Ten užkliūnu už kokios nors atvėpusios lentos ir plojuosi visu smarkumu veidu ant betono. (taip. "ir griūnam ant žemės veidu į betoną, ištikšta akis pamačius"). Man koks nors stulbinantis smegenų nutrenkimas ir (aš įgyju galią įsibrauti į kitų žmonių galvas! taip!!) aš visam laikui lieku užsidarius savo galvoje.