yao

"paslaugų visiem tik reikia, nei aš bankas, nei aš laikrodis."
toj sumautoj šnekų skylėj man darosi bloga. Girdžiu kieeeeeeeetus pašnekesius.
Gerai. aš irgi apsimetinėju.
Guodžiuosi save, kad bent tyliu. Bet kartais pradedu kalbėt ir juoktis ir šypsotis. Dvėsk, aš. Dvėsk kokiam šlapiam rūsy savo juoke.
Gr, kaip pykstu ant savęs ir ant šliužų uogienės. Ne, ne, ne, ne, atstokite, dinkite, aš jūsų nenoriu.
Atrodo, mano kaukolės ertmėj išsišakojo didelis ir piktas blogio guzas ir neleidžia man užmigt. Neleidžia man galvot ir panašiai.
Ai. Reikia pasprukti nuo kietų bičų ir atsiriboti nuo blogų pojūčių.
Eik tu po velnių )

i hear voices

Mėlyna-žalia-pilka. Šaltos spalvos, nah? Aš pasirengiau atbūti šitą savaitę. Pavydžiu tiems, kurie dabar geria actifed ir nori dirbtinio miego. Noriu ir aš gerti actifed ir norėti miego. Kai prisimenu, koks geras buvo tas miegas.
Žiū, kažkaip atsigavau. Tik vis keičiasi mintys. Gal labiau norisi pagalvoti apie vieną dalyką, bet atsiranda naujų trukdžių, kurie sujaukia viską. Rausvas dangus, dūmų juosta, šaltis ar coldplay. Dar Cojus, Peterburgas, Radiotechnika ir kolonėlės.
Dabar Kasabian. Girdėjau per lenkų radiją. Radijas yra geriausias išradimas!
Pusę dienos viskas buvo ne savo vietose. Durų skambutis, kurį girdi tik vienas, raudona masė nuo Kopūsčiaus kojų, nukritęs tualetinis popierius. Ar aš gyvenu Žemėje?
Mano emocijos supaprastėja iki skliaustelio į dešinę arba į kairę. Trūksta popieriaus su šviesos ir tamsos žaidimais, traukinių ir knygų ryšulėlio judant link šiaurės.
http://www.trueabout.me/kkodran say what you wanted so long

o. grįžai.

mano norai po truputį slenka pirmyn. Vėl atsiranda sveikas noras nutraukti bet kokius santykius su aplinkiniais.
Taip, išties. Kai kažkuo tampi, bet už šarvo slepiasi niūrios mintys. Ne, jos nėra niūrios. Jos vienišos. Saldžiai vienišos.
Kitaip negalėjo atsitikti - laikui išsilaisvinus iš grafiko aš privalėjau jį pati supančioti kažkokiais žmonėmis. Kad pajusčiau, kaip man trūksta šaltos vienatvės su garų puodu ir bepročiais, užrašytais knygose.
Ir kaip buvo jauku pilkoj duobėj galvoti apie būsimą pasiskandinimą savo galvoj. Negalėjau iškentėti buko skaičiavimo ir savęs. Negalėjau iškentėti šlykščių minčių ir triukšmingo juoko.
Blogiausi vardai būtinai įstringa smegenyse, juk taip? Ir aš panaši į Toru. Negaliu susitaikyti su Noboru Vatajos egzistavimu.
Grįžta ir ramūs laikai. Ramus šaltis, vaiskus spindesys dieną ir tirštas smogas naktį. Gali pajaust, kaip šaltis susirango blauzdikauliuose ir ten traukia pypkės dūmą. Kažkokiu būdu šypsausi, nes žinau, kad einu namo, kur puoduose nėra ko valgyt, bet šalčiausioj vietoj , žinoma, guli mylimiausia knyga.
Ir nežinia kodėl nebereikia man to meniško meno, to vėžlio kiauto. Ir neva pilnavidurio gyvenimo. Jis vėsus ir tuščias, jis kitoks prie kiaurasamčių, jis mano.

ką darysi, kai ateis pas tave?

ohhhhh why the fuck had this thing happen to me?
Ką aš žinau.. gal ir gerai šitaip prapulti.
ye shit, nebegaliu net miegoti. Šitaip nebūna.
Įsuko, po velnių :(



the silence takes you then I hope it takes me too.
So brown eyes I hold you near, 'cause you're the only song I want to hear.

Šūdai. šūdaišūdaišūdai. Bet turiu išlikti stipriiiiiii