pusė trijų

ė, kaip kvaila yra, kai myli tą, kuris seniausiai miręs :|
bet jeigu tiki, kad jis išties miręs, tai dar blogiau. Nes tada tiesiog dingsta visa ta dvasia, kuri būtent ir uždega žmones.
Tik besąlygiškas ir neatšaukiamas tikėjimas palaiko mumyse tą norą ieškoti, mokytis, kurti ir nenuleist rankų. Nenuvertinti savęs ir neidealizuoti Paskutinio Herojaus.
Aš štai buvau nustojusi tikėti jo gyvumu. Ir apipelijau, sustingau ir nusiritau žemyn.
Matyt jų dvasia dabar neatskiriamai persipynė su mano protu..?

Blemba, kaip šitai yra kvaila. Jaučiuos kaip kažkokia kvailė, kažką bandanti suprasti apie pasaulį. Tačiau jeigu aš vertinsiu viską savo pačios susikurtu šaltu protu, tai greitai tapsiu sausai pilka žiniuone. Na, telieka spjauti (kaip tai mėgstu!) ir toliau filosofuoti, mąstyti, kurti teoriją.
Bet dar durniau yra apsimest kažkuo. Aš žinau, kad Viktoras pats šiek tiek apsimetinėjo, bet ne tiek kiek aš. Fui, koks bjaurus tasai žodis aš.

Nelabai noriu apsimetinėt juo, bet kitaip jau nebeišeina? Pamiršau, kokia turiu būt...