dude, the other shoe is not pain

Atbulinis skaičiavimas įjungtas. 10.
Rytoj prasideda tikroji pabaiga. 10 klasė baigiasi. Velnias, kiek daug.
Mano nuosprendis - palikti šitą blogą kaip kokią nors atsiminimų dėžutę, pilną laiškų sau ir ne visai sau. Sukursiu kokį naują blogą. Šviesesnį ir geresnį. Šitą paliksiu kaip tamsių 5 (gal) metų šešėlį.
9.
Taip, daug šitam bloge visko prisikaupė. Pradėjau rašyti 2009 metais, Mano metais. Man buvo 12. Seniausi įrašai jau seniai ištrinti, bet prisimenu, rašiau apie armenų kalbą. Įdėjau kažkokį kvailą paveiksliuką su drugeliais. Klausiau savęs durnų klausimų. Dar yra likučių iš tų laikų. Trys įrašai. Ištryniau kokius du šimtus. Anuomet rašiau kažkaip dažnai. Tais metais važiavom į Prancūziją. Buvo gera kelionė. Norėčiau dar kartą. Buvau 6 klasėj. A, tada buvo ta įžymioji ekskursija į televizijos bokštą. O, gera dienelė buvo. Pradėjau skaityt Enorcos blogą. Pradėjau piešt kvailus piešinukus. Ko gero, aptikau didesnę dalį iki šiol skaitomų blogų. Susikūriau feisbuką. Įstojau į dailės mokyklą. Gal ir su Raima pradėjau tikriau bendrauti. Atsirišbačio stilius. Buvau durnas vaikas. Iki šiol tebesu.
8.
2010 metai.  Turėjo praeit milžiniškas laiko tarpas, kol apsipratau su mintimi, kad datoje nebėra dviejų nulių iš eilės. Atsirado 1 TB kietasis diskas, kartu su juo - paskyra linkomanijoj, kartu su ja - ~500 serijų Dragon Ball. Žiūrėdavau ir žiūrėdavau. Dieną naktį, žiemą vasarą. Kai baigiau žiūrėt DBZ, verkiau. Žiūrėjau DBGT. Tada pradėjau DB, bet nepabaigiau, nes neįdomu. Atsirado nuolatinis palydovas grotuvas Phillips, fotoaparatas. Kelionė į Londoną. Apledėjęs pakilimo takas, pliurzė ant kelio, šlapios kojos. Klausiau bet kokią muziką. Grojau simfoniniam orkestre. Važiavau į tūkstantmečio vaikus (pirmą ar antrą kartą? neprisimenu). Pradėjau skaityti Haruki Murakami. Rašiau labai smagų dienoraštį, kurį tebesaugau iki šiol ir vis paskaitinėju. Niekad nepavyko pakartot tokios dienoraščio rašymo sėkmės. Tėtis perstatė baldus mano kambary. Kokį mėnesį klausiau enigmos. Į namus atsibeldė šuo Runis. Skaičiau "Jūsų pasąmonė galią". Primą kartą eurovizijoj girdėjau labai gerą dainą. Perskaičiau "Sofijos pasaulį". Pirmą kartą važiavau į Aukštuosius Tatrus. Peržiūrėjau "The Office" ir Hellsingą. Išsitraukėm patefoną. buvau užkietėjus coldplayerė, kol lapkričio pradžioj per radiją neišgirdau Kino. Tada viskas natūraliai apsivertė, nes coldplay vis tiek nusigrojo. O aš pasinėriau į romantiką.
7.
2011 metai. Peržiūrėjau Igla kokius 7 kartus per vieną mėnesį. Pradėjau krypti į gamtos mokslus. Paklausiau Bloodhound Gang kokį mėnesį. Pradėjom slidinėt. Pradėjau žiūrėt CSI. Šiaip - vis Kino, Kino, Kino. Skridom į Romą. Ot buvo kelionė. Iki šiol ilgiuosi nakties prieš lėktuvą. Turėjom sulaukt autobuso, ketvirtą ryto važiuojančio nuo traukinių stoties. Kadangi neturėjom kur miegot, tai bastėmės po miestą ir miegojom prisišlieję prie šiltos reklamos. Ta vasara buvo tikrai labai labai gera. Pradėjau grot gitara. Basčiausi viena po Vilnių. Antrą kartą važiavau į Tatrus ir tai buvo absoliučiai geriausia stovykla, kokią esu turėjus gyvenime. Kokie žmonės, kokie maršrutai, kiek potyrių. Prečno perėja, Rysai. Kažkokiu būdu buvau neįtikėtinai rami. Matyt, įkvėpta. Tuometiniai mano įrašai man patinka. Pradėjau galvot. Klausiau Michael Jackson. Gale metų žiūrėjau Drive, kuris vėl viską pakreipė kažkaip kitaip.
6.
2012 metai. Vis artyn ir artyn, ar ne? Pradėjau dalyvauti olimpiadose. Rasdavau vis daugiau panašumų tarp savęs ir Cojaus. Po Drive pamėgau kino teatrą. Mėnesį gyvenau Drive garso takeliu. Nuostabiai atšventėm sesės gimtadienį Rusnėj. Tobulos dienos - lauke šalta, mes apsimūturiavę pėdinam kažkur toli, o viduj židinys kūrenasi, vakare pirtis ir pūkiniai patalai laukia. Pažiūrėjau kažkokį filmą, kuriame buvo Death Cab for Cutie. Vėl ilgai ilgai mąsčiau, kaip viskas blogai. Perskaičiau "Veronika ryžtasi mirti". Baigėsi olimpiados. Važiavau į Vokietiją. Tada nebuvo smagu, bet dabar kai pagalvoju, buvo labai smagu. Skaičiau "The curious incident of the dog in the night time" - pirmą pilną knygą angliškai. Labai patiko. Per mano gimtadienį važiavom į aviacijos šventę. Mano batai siaubingai nutrynė kojas, bet vis tiek buvo be galo smagu. Atsirado teorija apie idiotus, pradėjau visų nekęst. Iš dalies prie to prisidėjo Stephen King'as su savo "Kere", paskui "Tuo". Labai gero knygos. Turbūt šią vasarą tęsiu Kingo skaitymus. Už savo pinigus nusipirkau baisiai kietas ausines. Tiesą, prieš tai per Kalėdas gavau elektrinę gitarą - daugelio mėnesių svajonę. Susižavėjau Steve Vai. Paskui atėjo vasara ir klausiausi Gorillaz. Viešėjau Vilniuj ir nieko nebuvo namie, tai iki trijų labai jaukiai klausiausi koncerto ir jaučiausi awesome. Netyčia nuvažiavau į valstiečių ir žaliųjų sąjungos stovyklą. Link rugsėjo pirmos artėjant važiavom į Kroatiją, sulūžom Slovakijos mieste Žilina. Man baisiai patiko. Tada grįžom atgal ir nuplaukėm į Stokholmą. Atėjus rudeniui geriausia vakaro pašnekovė išvažiavo mokytis į Angliją. Užpildžiau prašymą įstot į NMA. Įstojau. Pati viena keliavau į Steve Vai koncertą. Paskui mėnesį buvau depresijoj, nes viskas kažkaip blogai. Sutikau dalyvaut mainų projekte su Švedija. Pamačiau, kaip baisu yra būt kitokiu paaugliu.
5.
2013 metai. Dabartis. Kažkada pradėjo LTV rodyt BBC Sherlock. Užsikabinau. Kokius tris mėnesius sąžiningai kasdien atiduodavau duoklę internetui. Užėmiau antrą vietą miesto biologijos olimpiadoj. Išsikėtojo kokius tris metus augusi mintis stoti į licėjų. Išvažiavau į Švediją, ten man baisiai nepatiko. Susirgau gripu. Sužinojau, kad Tamiflu gaminamas iš šikimo rūgšties. Buvau NMA sesijoj. Laikiau licėjaus egzaminus. Žiūrėjau euroviziją ir opapa, radau dar vieną dainą. Įstojau į Licejų. Man viskas pasidarė vienodai. Netyčia pažadinau savo neracionalią proto dalį. Ką, gi, 6 metai daro savo.
4.
Naujausias įvykis - vakaryštė (vis dar) diena, kuri, ko gero, apvers, jeigu dar neapvertė, viską. VISKĄ aukštyn kojom. Iki tol 5 metus sąžiningai tikėjau. Nežinau kuo, tikrai ne dievu, bet tikėjau. Gal tikėjausi. Ir viskas staigiai atsirišo. Gal kiek per staigiai. Kai per staigiai viskas įvyksta, įvyksta griūtis. Vat dabar griūtis. Mane užgriuvo tona akmenų, prispaudė ir aš miriau tam tikra prasme. Ne, rimtai, šiandien viskas taip beprasmiška, kad tariu sudie blogui.
3.
Jeigu rimčiau, tai Raima sugalvojo, kad per lietuvių patikrinimą (jis rytoj) reikia parašyt suicidinį laišką pagal visus reikalavimus ir per pertrauką nusižudyt. Tikėkit ar ne, kokią sekundę šitą variantą svarsčiau.
2.
Tai va, kiek daug visokių įvykių buvo per šituos bloginimo metus. Buvo daug nepaminėtų žmonių. Ir įvykių. Galėčiau dar rašyt ir rašyt, bet gaila, kad reikia eit miegot. Rytoj gi egzaminas, o per jį užmigti nenorėčiau.
1.
Bum. Įrašo pavadinimas iš Pojavio dainos žodžių "because of my shoes I'm wearing today, one is called love, the other is pain". Dude, the other shoe is not pain, it's HATE.
0. Afterlife.

Bransonas ir pienas

Štai ir prasidėjo - paskutinė mokslo metų savaitė. Vieniems pilna rūpesčių, kitiems nuobodulio, dar kitiems - įtampos ir egzaminų laukimo. Ne, iš tikro tai visiems viskas jau nusibodo. Negaliu sulaukti, kada galėsiu nebesiruošt kitai dienai ir atėjus ryte nematyt tų įgrisusių veidų.

Porą dienų iš eilės miriau. Kažkaip sugebėjau išeit iš kraštų ir pradėjau svaigt, kaip viskas blogai. Dabar po biškį atsigaunu. Žinau, kad viskas gerai, kai užsimanau pasiųst žmones po velnių.

Truputėlį gaila, kad ne geriausios nuotaikos atsisveikinam. Gal čia mano bėda.
Kažkokia ūkininkė nedavė Bransonui pieno. Gera naujiena. Įdomiausia skaityt komentarus delfy. Aš nežinau, ar esu sveiko proto, ar durna, bet tiksliai žinau, kad delfy komentarų skaityt nevalia. Nesvarbu, koks straipsnis - visada viskas blogai ir blogai ir blogai. Kažkaip nesusilaikiau nepaskaičiusi nuomonių apie šitą pieno situaciją. Nieko naujo. Kaip visada - durna, sovietinė boba, kuriai net milijardieriai ne lygis.
Aš tai ją palaikau. Galima visaip šitą įvykį suprast. Juolab, kad kitame straipsny moteriškė pateikė argumentų, kodėl nedavė pieno. Bet kaip visada - paskaitom antraštę, pasibaisim, kokia LIETUVA (ne mes,  o Lietuva. Lyg Lietuva - ne mes) kaimiška ir parašom smerkiantį komentarą neperskaitę kitų 3 straipsnių. Ai, tiesa. Visiems labai kliūva Lietuvos kaimiškumas. Kad Lietuva yra kaimas - tiesa. Trečdalis gyventojų dar gyvena kaime ir reiktų tai saugoti, nes nedaug valstybių apskritai tebeturi normalius, natūralius kaimus. O ir šiaip, istoriškai - visad tik Lenkija, Lenkija. Lietuva buvo provincija, tai ir dabar yra ir nėra čia ko verstis per galvą stengiantis tapti, kuo nesi. Va, apsilankė toks Bransonas. Taigi smagu. Vadinas, esam žinomi. Lietuva yra išskirtinė valstybė, tai ir žmonės išskirtiniai.

Ne, niekada nebūsiu politikė.

nebežinau II

paskutinė savaitė dailės mokykloj. Visi rėmina savo darbus. Ir užrašinėja pavadinimus. Iš ciklo "sapnus begaudant". Taip jaučiuosi pastarąją savaitę. Lyg iš ciklo "viskas velniop". Viskas, ko gero prasidėjo įstojimu. Tada pasiekiau sinusoidės (mmm... dievinu šitą grafiką. Niekad nieko apie jį nesimokiau, bet jis veža. Gerai skamba, gerai atrodo. Priežastis mylėti matematiką) aukščiausią tašką. Nuo tada rituosi žemyn. Aišku, žinau, kad gan greit vėl pradėsiu kilt. Dėl to iš dalies mėgaujuosi buvimu žemai. Šiaip buvau netgi pasiilgus to beviltiškumo. Galima sakyt, įsikraunu savo romantizmo batareiką. Pažiūrėsiu Drive dar kartą kurią nors dieną. Prisiminsiu, kiek dienų sugaišau besvajodama, kaip eisiu dar kartą į kiną žiūrėt to filmo. Kaip pykau, kai sužinojau, kad mūsų kino teatras nerodo skaitmeninių filmų. Dabar jau rodo. 

Labai juokingas jausmas, kai užsidedi ausines ir jos remiasi į paausį ir stimuliuoja paausinę seilių liauką. Ir seilėjiesi beklausydamas muziką. lol. 

nebežinau

anksčiau aš žinojau viską. Žinojau, kas buvo vakar, kas bus rytoj. Žinojau, kaip jaučiuosi ir ką daryti, kad būtų geriau. Būdavo linksma - juokdavausi, būdavo liūdna - verkdavau, ir viskas praeidavo. Viskas paprasta. Buvo.
Dabar esu visiško šūdo stadijoj - net nežinau, kaip jaustis. Absoliutus, šūdinas ir supuvęs niekas. Šlykštu nuo visko. Pabandai nueit pasižiūrėt į kažką naujo, nors kiek prasiblaivyt ir vėl dūris. Rodos, visur manęs laukia su peiliais, pasiruošę kuo skaudžiau juos man susmeigt. Nebežinau, nei kokia muzika padėtų, nei kokios mintys, nei žmonės. Visiškai, visiškai nieko.
O apmaudžiausia, kad iš manęs viską atėmė. Trinkt, įsiveržė ir sujaukė visą tvarką. Aš turėjau tiek daug ramsčių, tiek daug šviesulių. Visus užgesino, viską sulaužė, išplėšė, kas vertinga ir žiūri. Žiūri, kaip aš stoviu su sauja smėlio rankoj ir laukiu, kol kas nors ateis į pagalbą. O dykuma plati, karavanas nuvažiavo, likau viena.

makalynė!

mais je crois à mes histoires
j’invente par peur de décevoir, peur d’être moi
mais je crois à tout hasard me dévoiler bientôt ou tard
avec l’espoir qu’on m’aimera

Mokiausi prancūziškai antroj klasėj. Teprisimenu, kad mano vardas Saulė  skamba žio mapel Saulė, parašiau tarimą, nes rašyt nemoku. Dar žinau, kad dūz yra dvylika, o mėzon - namas.
Et, žinot, kaip būna - vaikštai visą dieną toks sutraiškytas, o vakare randi tobulą dainą, kurioje, rodos, ir dainuoja apie tave. Tai va, šita mano šiandieninė.
O diena tai tikrai neeilinė. Pasijaučiau kaip iš dramos. Iš ryto sulaukiau daug sveikinimų įstojus į licėjų. Jo, aš įstojau į TB. Visą dieną galvoj kariavo neaiškiai apibrėžti jausmai. Net nevadinčiau jų jausmais. Dalis manęs džiaugiasi, kad viskas pavyko ir dar su didžiuliu pliusu, avansu į priekį. Kita dalis panikuoja, kad teks palikt viską, ką turiu dabar ir čia. Taip ir plėšiausi. O paskui pradėjo lyt. Seniai bebuvau taip užlyta vidury kelio.

Aš įtikiu savo istorijom, bijau nusivylimo, bijau būt savim. Bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau pasitaikys proga.

Kažkoks absurdas. Jaučiuosi pervažiuota, kaip tas katinas, kurį tiesiogine žodžio prasme surinkom nuo kelio. Visą dieną jis ten gulėjo, nuo pat ryto. Tarp kitko, ryte galva dar buvo, kai ėjau namo, jau ir jos nebeliko. Skamba žiauriai, bet taip buvo. Mes jį surinkom ir palaidojom. Padarėm kryžių. Dabar katinas guli prie antro beržo. Taip, drauguži, taip jau būna, - galvojau žerdamas ant Silkės vieną kastuvą po kito.

čia - grafiko lūžio taškas

So the arrow shot right through her heart and rocked her to the core

And she fell so deep like she had never fell so deep before
But the pain was almost unbelievable
When the end was near, she felt the fear alive

Waiting for the bitter pill
Give me something I can feel
‘Cause love kills over and over
Love kills over and over

Mano eurovizinė daina. Tai kas, kad eurovizinė, kad "šokinė" ir panašiai. Man ji pernelyg patiko.
Geri žodžiai, geras šou, šokėjos. Naivus italas/belgas vokalistas su žaviu prancūzišku akcentu.
Iš pradžių tai buvo tik gera daina, o paskui ji užvaldė gyvenimą, tai kas, kad po eurovizijos praėjo tik.. kiek, trys dienos? Jų užteko, kad žodžiai virstų realybe.
Kaip strėlė. Kuri supurtė iki šerdies. Apie tokią dainą, kuri okupuotų galvą ir neleistų miegot, neseniai svajojau. Ačiū, kad tokia atsirado.

Rytoj licėjau rezultatai. The end, kaip sakoma. Viskas sprendžiasi - ar liksiu čia, ar važiuosiu ten. Iki šiol jaučiausi užtikrinta - eikit jūs velniop, aš išvyksiu ir gyvensiu gerai. Cha - when the end was near, she felt the fear alive - lygiai taip pat dabar jaučiuosi. Neįtikėtinai išsigandusi, sutrikusi ir pabudusi iš letargo miego. Buvau susitaikius su mintim, kad visos mano viltys jau giliai užkastos po nežinau ko sluoksniu. Bet prieš "mirtį" dar sugebėjo išlįsti ir pasimuistyti. Sukelti skausmą. Atidengt žaizdas.
Bet aš pati prašiau "karčios piliulės". Būtent tam, kad ką nors galėčiau pajausti. Čia kaip The Vampire Diaries - išjungus emocijas svarbu pajausti bent mažiausią jausmą, tą ką nors. Aš buvau šitaip išsijungus. Susitelkus į save, į naujus žmones, į mokslą. Atsijungt pavyko, o dabar reikia grįžt atgal. Kelio tai kaip ir nėra. Palikau viską, ką buvau pasiekus, užnugary, atidaviau kitur. 

Rašau ir jaučiu, kaip grūdu tą strėlę sau į krūtinę. Ir dar pasukioju, kad labiau skaudėtų. 

p.s.

reason #ilostcount why I love tumblr:
you can always find some comfort here

yes, I'm a fan of Eurovision

Čia toks kaip ir elitiškumo rodiklis. Žiūri Euroviziją - lievas, o jeigu nežiūri, tai kietas.
Kodėl aš ją žiūriu?
1. Kad ir kaip keista, ji jungia. Panašiai, kaip futbolo, krepšinio čempionatai arba Olimpiada. Visa šeima susėda, žiūri, diskutuoja.
2. Gera pokalbio tema. Susitinki kitą ESC faną ir gali šnekėtis, apie juokingiausią dainą 2010  metais (... ovo je balkan, obviously) arba dar ką nors.
3. Kartais netyčia atsiranda gerų dainų. Tais pačiais, rodos, 2010 švystelėjo Malcolm Lincoln su daina "Siren", kuri kokiems porai mėnesių užvaldė mano galvą ir playlistą. Į finalą, aišku, nepateko. Kur jau tau - estai? O 2011 (gal?) gražiai Lena padainavo.

Anyway, noriu pasidalint (lol!) savo mintimis apie šiemetinę Euroviziją.

1. Lietuvis. Pojavis/Kojelis/Pavojus. Dar vietinėj atrankoj jis man patiko. Daina kaip daina, bet ta jo asmenybė tai virsk iš kojų tiesiog. Visiškai nenuspėjamas, visiškai keistas ir visiškai awkward ir matosi, kad jam dzin. Kaip aš mėgstu jį vadint - žvėriukas. O kai prasidėjo didysis ESC maratonas, tai ir daina pradėjo patikti. Daug kas kabinosi, kad daina apie batus. Ne, daina NE apie batus. Ačiū, viso gero.

2. PAGALIAU!!! Taip ilgai laukti aiškūs favoritai. Pirmam pusfinaly dainavęs belgas Roberto Bellarosa, kaip sako, tiesiog nupirko. Gražūs žodžiai, nuostabios šokėjos, fainas bičas. Ko man daugiau tetrūksta.

3. Švedija. Kadangi kaip tik šiemet lankiausi Švedijoj su mainų projektu, idiotiškas išsišokimas su "ai, nu ir taip aišku, kas laimės, tai nebalsuojam" tiek nenustebino, bet vis vien. Tipiškas švediškas bajeris - padarom ką nors, kas visus ne švedus sunervins, bet koks mums skirtumas.

---
atradimas nr. 1 - Malcolm Lincoln

Atradimas nr. 2 - Lenos 'Taken by A Stranger"

Pojavio/Kojelio/Pavojaus 'Something'. Keistas, todėl ir patinka. 

Belgas 2013 - Roberto Bellarosa. Patinka, todėl ir patinka

spontaniškai + iš inercijos = baisu, o jeigu kas perskaitys

Rašau iš inercijos.
Užknisa hipsteriai. Tokiais vadinu visus labai kietus žmones, tas vieni kitų kopijas. Gal aš jiems pavydžiu, kad yra populiarūs arba šiaip mėgiami. Sėkmingi. Gal ir pavydžiu, bet jie užknisa ne tuo.
Jau daug kartų į savo knygelę užsirašiau netoliese besišlaistančių kopijų mintis. Vieni negali išgyventi be mėsos; kiti tvirtina, kad myli gyvūnus ir vėliau giriasi, kaip kastuvu nukirto katei galvą; dar girdėjau, kaip viena super anti-ekologiška kopija garsiai mąstė, kaip maistą švaisto žmonės, kavinėje užsisakantys ir nesuvalgantys porcijos. Ir taip toliau, ir panašiai.
Neseniai facebook'e užsiprenumeravau PETA (žmonės už etišką elgesį su gyvūnais).
Minkštaprotė aš ar ne, jie savo puslapyje platina tokią informaciją, kad akimirksniu susimąsčiau apie tapimą vegetare. Po poros savaičių jau keliu sau klausimą, iš kur reikėtų pirkti pieną. Anksčiau paukštienos visai nesibodėdavau valgyti, dabar nebenoriu ir jos (prie to prisidėjo viščiukų rūšiavimo scena iš "Baraka", rodyta NMA sesijoje. Kolegė sakė, kad buvau balta kaip popierius).
Nežinau, kaip reikia išgyventi. Aišku, kad visi normalūs žmonės (apskritai, tokie egzistuoja??) pasakys - et, jūs minkštaširdžiai ir lengvai paveikiami durneliai. Mėsą žmogus turi valgyti. Nesiginčysiu. Puikiai žinau, kad reikia ir jos. Bet ne tokiais kiekiais, kaip dabar esame pratę. Jeigu sugebėtume tvardyti save, tiems keliems milijonams minkštapročių ( kas minkštesnio proto - kopijos, "kaip visi" valgantys, ar idiotai vegetarai?) nereikėtų kęsti sąžinės graužimo už visą iškrypusį pasaulį. Ką, drastiškai pasakiau? Bet aš taip ir jaučiuosi - lyg turėčiau ant pečių naštą už viso pasaulio nuodėmes savo Žemei. Gerbk savo motiną - Dievas. O Žemė - ne motina?
Kartais noriu trenkti visus savo daiktus, kurių yra per daug, lauk ir išsikraustyti į kokį aptriušusį butuką su apsiblaususia lempa, kad nurimčiau ir savęs negraužčiau. Kas buvo, tas buvo, kas yra, tas yra. Bet galim keist, kas bus. Ai, tiesa, kopijoms nerūpi. Ir vėl. Milijardai gyvena bet kaip, už tai atsakingi milijonai.

Pasihipnotizuokitės save, pasižiūrėkit, kaip gražiai žmonės šoka. Kai žiūrėsit, galvokit, kad po 5 milijardų metų Saulė pradės plėstis ir praris Merkurijų. Galvojat, kad ai, vis tiek mes jau būsim mirę. O gal jau būsim prisikėlę? Įdomu, kaip ten anoj pusėj gyvenimėlis.  Fizikos vadovėly neparašyta, kad Venera sukasi į kitą pusę. Apskritai, anot to vadovėlio, Plutonas - planeta. Nepriklausanti jokiai klasei. Ot buvo laikai Plutonui - vienas, laisvas, kaip paukštis. Skrieji ramiai aplink Saulę ir nesuki galvos, kad reikia bendraut su kitomis savo klasės planetomis... Geri laikai baigėsi ir Pultonas tapo planeta nykštuke. Jam dabar tenka kalbėtis su kitom planetom nykštukėm, stebėtis dujinėm planetom ir svajoti apie Žemės tipo planetas. Neįtikėtina, kad kažkada žmonės manė, jog viskas sukasi aplink Žemę. Akivaizdus egoizmo ženklas. Viskas sukasi aplink mus. Ak, tiesa, Uranas turi sukimosi ašį, beveik lygiagrečią orbitos plokštumai. Jeigu mes tokią turėtume, ar Australija būtų rytų ašigaly? Rytoj mano gerbiama (ne) klasiokė pristatys savo skaidres, kitaip tariant wall of text, apie Plutoną. Aš ją draugiškai įspėjau, kad Plutonas, drauge mano, nėra planeta. Ji pasakė koks skirtumas, pasižiūrėjo tuo firminiu "tu durna" žvilgsniu ir savo bioelektormagnetiniu lauku nustūmė mane šalin.   Hm, jeigu turėčiau ypatingai stiprų bioelektromagnetinį lauką, galėčiau sutrukdyt wi-fi veikimui?

aplodismentai

Baltos lelijos po langais susivijo,
Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.
Vienas vaikas baltas, kitas vaikas žalias,
Viens į kitą žiūri, žvaigždeles klausinėja.

Kas pasėjo bulveles?
Kas pasėjo lelijas?
Kas gi ežerus pasėjo?
Kas pasėjo žmogelius?

Kas gyvena už kalnų?
Kas gyvena danguje?
Kas gyvena po žeme?
Kas gyvena žvaigždėse?
Kur mes eisime šįvakar, kur mes eisime rytoj?
Kur mes būsim, kai pasensim, kur po šimto metų būsim?
Baltos lelijos po langais susivijo,
Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.

Tvarkiau knygų kalną ant stalo, primenantį, kiek darbo turėjau šitą savaitę, ir radau biologijos sąsiuviny parašyta - "baltos lelijos po langais susivijo". Ir prisiminiau, koks laikas tada buvo. Netyčia suradom patefoną. Ir klausėmės traškančių plokštelių, o aš kasdien, grįžus iš mokyklos, užsidėdavau Kernagį ir pasiklausydavau "lelijų".
Vėliau viskas baigėsi. Patefonas atsidūrė prie mano lovos ir buvo apkrautas knygomis (atrodo, kiekvienas daiktas mano kambary paslaptingai "apsineša" knygom). Plokštelės tvarkingai surikiuotos ant palangės. Ir vis dėlto, kai nugaliu tingulį ir vėl užsidedu vinilinę plokštelę, viskas tarsi užsipildo.
Baltos lelijos po langais susivijo. Ant palangės žirniai ir pupos susivijo. Šiandien susitryniau pūsles ant pirštų - labai gera jas minkyti ir suprasti, kad kažką gero nuveikei. Šiandien ta diena, kai rodos, kad viskas bus gerai ir viskas įmanoma. Galėtų taip ir atsitikt. Tada visi būtų laimingi.
Užpraeitą naktį miegojau tris valandas. Visiems giriuosi iš eilės. Geriausia, kad priežastis, dėl kurios užmigau ketvirtą, yra ne koks nors lievas tūsas (ar tūsai apskritai gali būti geri?), o NMA užduočių pabaigimas. Ir jokio sąžinės graužimo, kad išsekinau organizmą, nejaučiau. Nes dirbau. Dirbti smagu. O šiandien gavau rezultatą - abi užduotys įvertintos 10.
Ką gi, dvylikta. Man atrodo, kad šiandien pilnatis. Jeigu švies man į akis, tai džiaugsiuosi, kad matau tą blyną danguj. Ir svajosiu. Gal mėnulis tam ir skirtas? Kad į jį žiūrintys svajotų?

blend(er)

Žmonija sugebėjo mane įtikinti, kad jeigu nelaimė atsitiks, tai jau atsitiks, ir nieko negali pakeisti. Ateis laikas ir tu verk neverkęs, kaip sako Cojus. Nenormali panika išblėso, bet į jos vietą (o gal ne į jos vietą, gal čia ji pati) stojo gal kiek racionalesnė baimė dėl žmonijos. Gal proto įkrėtė kažkokio filosofo (atleisk, filosofe, tavo vardą užmiršau. Tiesą sakant, net ir nežinojau) paskaita apie žmoniją ir jos sukurtą sistemą. 

Labai daug kur skelbiama žinia, platinami, viešinami faktai apie klimato kaitą ir kitokias problemas, susijusias su žmonių veikla. Turbūt tam, kad pabudintų žmones veikti. Gerai, kad budina. Bet aš tai jau pabudau, manęs purtyt nebereikia. O ką - neišsisuksi nuo visur plintančio žalio viruso (gerai, gerai, kad plinta. Tik kol kas inkubaciniam periode turbūt). Tai su savo baimėm ir kovoju - aš stengiuosi jas įveikti tikėjimu, viltim ir meile (dar vieni skliausteliai), o jos maitinasi tom baisiom žiniom apie "geruosius" žmonijos darbus savo planetai. Ir kovojam va. 

Šiaip blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti kovojant su baimėm, tai neviltis, klausimas "kokia prasmė" arba "kas iš to". Man irgi toks kyla. Gerai, mes sutvarkysim visą mėšlą, kurį pridirbom savo planetai, o kas tada? vis tiek ji keisis, drebės, šils, šals ir dar galai žino ką darys. Vis tiek mes bijosim kažko, ką planeta gali mums iškrėsti (ai, jo, šiandien Žemės diena. Su!). Bandžiau galvot taip - geriau kažką daryti, tvarkytis ir kuopti ir tada gyventi sau ramia sąžine, negu "mėgautis" gyvenimu, paremtu Žemės iščiulpimu ir kažkokia apmusijusia sąžine neaiškiai bijoti to, kas, ko gero, atsitiks dėl mūsų pačių kaltės. 

Šiaip tai man koktu darosi žiūrėt į daiktus. Stalas. Kažkada augo. Lempa. Plastikas, plastikas - tonos vandens ir naftos. Mėsa. Sugrūsti į ankštus narvus gyvuliai. Ir kaip man gyventi švaria sąžine. 

Bet šiaip ant mano palangės veši tikros džiunglės: bonsai, kalėdinis kaktusas, petunijos, pelargonijos, juka - visi žaliuoja ir žydi, stiebiasi vis aukštyn ir vis labiau sukasi link saulės. Pasėjau katei žolės (miežių ir avižų) - ir tos sudygo, užaugo. Darau NMA praktinę užduotį, daiginu salotas, morkas, ridikėlius, pupas ir žirnius. Pastarieji du nebeturi kur augt savo lėkštutėj. Salotos su ridikėliais žaliuoja, o morkos, mačiau, šaknis išleido. Visa tai - per 3-4 dienas. Nieko nėr maloniau, kaip stebėti šitus augaliukus.
Kas rytą, šeštą valandą pas mane į lovą pamiegot ateina katinas. Susirango kur nors ant kojų. Šilta. Dienomis    kartu su šuniu einam į mišką. Jis prisirankioja erkių, o aš jas nurenku.
... gražu

BAIMĖS. DAUG BAIMIŲ.

Susirgau gripu. J06. Tiksliau jau pasveikau. Visada galvojau, kad haliucinacijos yra kažkoks briedas. Bet va, išmušė karštis ir visą naktį varčiausi galvodama apie kažkokius obuolių pardavimus ir sunumeruotas kūno dalis. Tik po kelių valandų supratau, kad iš tikro aš miegot turiu, o ne pardavinėti obuolius. Ir kad mano kūno dalys neprivalo kentėti nuo to, kad yra sunumeruotos. Gerai, koja - 49, bet nieko čia blogo. Bet buvo baisu.
Gal nuo ligos, o gal ne, bet mane apėmė baimė, kad viskas tuoj baigsis. Vanduo baigiasi, nafta baigiasi, tyras oras baigiasi, biologinė įvairovė nyksta, viskas blogai ir nesiruošia gerėti. Bijau net koją iš namų iškelti, nes toliau gadinsiu viską. Prausiuosi - galvoju apie vandenį, kurį tiesiog išpilu į kanalizaciją; sėdžiu štai prie kompo - galvoju, kiek bereikalingos elektros sunaudoju, žodžiu, nuolat mąstau, kaip naikinu viską. O dar visos ugnikalnių ir gamtos katastrofų teorijos. Nuėjau į krepšinio rungtynes ir pusę laiko pragalvojau, o kas jeigu įvyksta kažkokia katastrofa ir mes visi panikuojam, lekiam, bėgam, nebežinom, ką daryt. Jau guliu lovoj ir staiga BUM vėl mintys apie galą. Atsimenu, kažkas panašaus buvo kai buvau penkerių - tada savaitę verkiau supratusi, kad tėvai kada nors mirs. Juokinga. Nelabai.
O blogiausia, net nebežinau, kas čia gali padėti. Galvojau, pradėsiu eit į mokyklą ir užsimirš, bet kur tau - mokykloj taip nėra kas veikt, kad galėčiau išleist knygą su įvairiais apokalipsės scenarijais. Knygos irgi kažkaip nesiskaito. Žmonės padeda, bet tik kai būna šalia. O didžiumą laiko kažkokiu būdu praleidžiu viena. Štai jums ir prašom. Apsupta begalybės tarškučių sėdžiu sau ir paišau kaip dega Žemė.

   Расскажи мне историю этого мира
   Удивись количеству прожитых лет,
   Расскажи коково быть мешенью в тире
   У меня есть вопрос,на который ты не дашь мне ответ.

oh good Lord, I need somebody.

Taip, aš visada apsimetinėju, kad man niekas nerūpi. Tačiau pastaruoju metu ypač dažnai pasitaiko keistų situacijų. Kažkokie keisti įvykiai, keisti klausimai, keisi žmonės (keisti, nes nauji. Buvau tiek laiko užsisėdėjus savo ratelyje, kad nauji žmonės panašūs į ateivius). Kažkaip viskas stebėtinai lengvai vyksta. Ne, aš vis dar esu plytų maišas, man vis dar baisiai sunku kalbėtis ir bendrauti, bet viena sėkmė, kita sėkmė ir štai, pažiūrėkit - atsirado pasitikėjimas. Reikia tik teisingų, vadinasi, patikimų žmonių. Tokių, kurie tikrai nešnekės už nugaros, o jeigu pamanys ką blogo, tai pamirš.

O aš, būdama kvaila, išsirenku širdį draskantį filmą ir žiūriu jį NAKTĮ, kai niekas nemato. Jeigu žiūrėčiau dieną, tai nusispjaučiau, nes dieną aš turiu kiautą. Kažkada vadinau tuos lopelius kiautais. Ne, aš jų neteisinu, bet ką aš ką tik pasakiau? Dienomis turiu kiautą ir prie kitų kiautų jį nešioju. O kam. Jie nusigriebs bet kokį įdomesnį faktą ir išsklaidys po visą pasaulį. Bet NAKTĮ, kodėl aš žiūrėjau naktį? Kai nėra kiauto, nėra, kas saugotų nuo pojūčių. Oh God damn it. God damn it. Norisi paverkt kam nors ant peties.

sveiki sugrįžę

Taip, neatlikau savo plytaveidžių tyrimo. Buvau pernelyg užsiėmusi savęs gailėjimu.
Pradėjau rašyt ir pasidarė labai neįdomu.

Klausau Marooned.
Pink Floyd ir Gilmouras mano muzikiniam žemėlapy labai keistoj vietoj. Yra kitos grupės, kurios man patinka, aš jų esu perklausiusi albumą kitą ir jos tarsi užsifiksuoja. Susiranda savo vietą ir lieka. O Pink Floyd niekada neturėjo vietos. Taip, man jie labai labai patinka, bet niekada atidžiai neklausiau nei vieno albumo, nesidomėjau istorija. Iki šiol nesurišu, kas ir kaip.

ai, kaip visada, nebežinau, ką parašyt. rytoj kelsiuosi aštuntą. Koks skirtumas, kad atostogos, eisiu į mokyklą mokytis chemijos. Jė. Neturiu ką veikt. Labai daug sėdžiu ir svajoju apie viską, kad gali atsitikt. Žiūrėsiu serialą. pusantros valandos. Sakiau, eisiu miegot 22:40, kad užmigčiau dvyliktą, bet, kaip matau, to nebus.

nu jo, ir kaip kai kurie žmonės sugeba išlikti tokie pasitikintys savimi, kai su jais elgiasi taip.. blogai?
aš stengiausi daryti gera, stengiausi šypsotis ir tiesiog būti linksma ir niekam neknist proto. Aš stengiausi, nuoširdžiai stengiausi.
O atrodo, kad visi taip pamažėle nusisuka ir kalbasi tarpusavy "ai, čia ta durnė".
Ir kaip kai kurie žmonės sugeba išlikti ramūs. Kaip jie nepraranda pasitikėjimo. Ir tikėjimo.
Aš iškart pasijaučiu sutrypta ir palikta kažkam išvalyt. Reikia mokytis būti stipresnių nervų, bet kaip.klaustukas.
Na taip, aš - ištižėlė, atleiskit man už tai.

trečioji žvaigždė puola vėl

Trečioji Žvaigždė. Nagi sugalvokite tokį pavadinimą. Dar nesupratau, ką jis reiškia.
Kažkada seniai, gal vasarą... ne, ne vasarą. Kaip tik melancholišką rudens vakarą, gal net naktį, prisimenu, žiūrėjau Third Star. Paskui rašiau mažytę apžvalgėlę. Prisimenu kaip vakar. Turbūt prisimenu netgi geriau, negu vakarykštę dieną. Tai buvo vienas iš tų filmų, kurie nejučiom ima ir įsirėžia į atmintį. Juk filmų beveik visi esam peržiūrėję daugiau, negu skaitę knygų. Ir vis tiek reikia įtempti protą, norint atsiminti, ką matei, o ko ne. O būna tokių filmų, kaip ir knygų, - įsirėžiančių. Vieni juokingi, kiti nelabai, bet išlieka. Buvo toks Drive. Jeigu nebūčiau netyčia užsimaniusi tą vakarą eiti į kiną, tikriausiai nebūčiau apskritai to filmo mačiusi. O tada iš nuobodulio pasakiau: "einam į kiną". Ir nuėjom. O išėjom pilni.
Atsitiktinumai. Susideda, susiveda, susimausto. Žiūrėk, ima ir atsitinka vieną dieną kažkas, ko nepamiršti kiauras savaites. Aš juk rašiau apie Third Star. Kodėl? Atsitiktinai. Leidau laiką pro pirštus klausydama senų rinkinių 8track'e ir nusprendžiau pasiklausyti James Vincent mcMorrow dainos Follow You down to the Red Oak. Ji taip maloniai šiurpina nugarą. Šiaip tai nemėgstu tokių aukštų, lyriškų balsų. Bet šitas gal koks kitoks, o gal pasąmoningai susirišo su Trečiąją Žvaigžde. Nes netikėtai pamačiau, kad šitas kūrinys iš ten.
Atsitiktinumas. Šiandien kalbėjom apie eutanaziją - lengvą mirtį. Vienuolė paprašė įsivaizduoti, o kas, jeigu artimas draugas taip kenčia, kad nebenori daugiau gyvent? Ar leistume jam išeiti?
Kaip lengva spręsti apie "susitaikymą su liga", su "mirties priėmimu", kol su tais dalykais pats nesusiduri. Prisimenu mamos skambutį mirus močiutei, jos mamai. Kaip ji tada jautėsi...?
Prisimenu, kai man buvo subtiliai užsiminta apie stuburo operaciją.
Prisimenu, kai brolis paslydo lenkdamas ir nuvirto į griovį.
Tada niekas neatrodė taip paprasta. Mirtis buvo per arti, per aiški.

So I raise a morphine toast to you all. And if you should happen to remember it's the anniversary of my birth, remember that you were loved by me, and you made my life a happy one. And there's no tragedy in that.

ar verta stengtis?

ne, čia ne rašinys. Ai, tiesa, reikia į jus kreiptis.

MIELI SKAITYTOJAI

va.

Šiandien aš bandžiau būti sociali, linksma, faina. Šiaip būdama savimi, tokia niekad nebūnu ir, turbūt, nebūsiu. Tiesiog nemoku pritapt. Na, o šiandien aš bandžiau.
Daug žmonių nusišypso, kai nusišypsai jiems. Tai pasąmoningai nuteikia geriau, palankiau imi galvot apie žmogų. Taigi, aš šypsojausi. Ai, šypsotis tai pripratau. Juk egzistuoja abipusis ryšys tarp šypsenos ir "laimės" hormonų (na, seniai jau skaičiau tą straipsnį, tai jei kas nors žino tiksliau, norėčiau prisiminti). jeigu šypsaisi, daraisi laimingesnis. Kaip bebūtų.. šypsojausi. Rezultatai: visi be išimties mokytojai buvo malonesni; mokiniai - per pusę. Viena dalis sureagavo kaip ir tikėtasi. Kiti du taip ir liko kažkokios neįskaitomo niūraus veido. Va tokių tai nemėgstu. Nors turbūt daug kam iš šono taip atrodau, bet... jau geriau iš nieko žvengiantys lopeliai, negu tokie plytos išraiškos snukiai. Jie erzina. Kyla siaubingas noras jiems tvoti per galvą.
Dailėj irgi buvau neva linksma. Žmonės aiškiai manęs nepripažįsta. Kalbas tarpusavy, o aš nesuprantu, sakyt man ką nors ar ne. Reikės paskaityt kokią nors knygelę apie bendravimą. Tikrai nemoku kalbėtis.
O baisiausia iš baisiausių (kas, tarp kitko, privertė parašyti šį "rašinį") - bendravimas internetu. man REIKIA, yra toks REIKALAS, dėl kurio aš čia bendrauju. Parašiau reikalingiems žmonėms. Vienas neatrašė apskritai - jam atleisti galima. Gal nuėjo miegoti dešimtą valandą (ne). Kita - pasisveikino, o kai išdėsčiau reikalą, pradingo. Aš irgi visada delsdavau atsakyti, bet šitaip pradingti yra visiškas šūdinas gaidys. Jeigu iki šiol tą panelę šiek tiek gerbiau dėl jos sugebėjimų ir pomėgių, tai dabar jos ir tai neišgelbės - šitaip neatsakyti į REIKALĄ, kuris man yra mirtinai svarbus, yra mažų mažiausiai bailumo ženklas IR visiška nepagarba man.
Taigi, pagal rašinio reikalavimus, apibendrinu? Šypsotis yra naudinga. Žmonės pasidaro sukalbamesni, o ir pats jautiesi ne taip apgailėtinai. Su suaugusiais žmonėmis bendrauti lengviau (a, tiesa... viena mokytoja atsisakė padėti, bet už tai davė saldainį). Dalis paauglių, turiu pastebėti, ta dalis, kurią laikau protingesne, sugeba "atsišypsoti" atgal ir normaliai ką nors pasakyti; kita dalis, kuriuos pavadinsime "plytaveidžiais" ( "kietekai" irgi tinka), nesugeba nei atsišypsoti, nei normaliai bendrauti, ir apskritai sukelia labai daug neigiamų emocijų.

Tai va, pažiūrėkit, kokį gražų rašinį parašiau. Ir netgi pagal taisykles.

Dar apie plytaveidžius (arba trumpas vadovas, kaip atpažinti tokį): visi buvo vyresni už mane, todėl sprendžiu, kad laiko save kietesniais, protingesniais. Mama mano, kad "jeigu iškviestum juos į atvirą kietumo dvikovą, dar pažiūrėtume, kas čia kietesnis". Trumpi plojimai mamai. Šis tipas nebendrauja su žmonėmis, kuriuos laiko menkesniais už save ir tokiais laiko visus, kuriems mažiau metų skaitmenine išraiška. Jeigu metų skaitmeninė išraiška didesnė arba lygi plytaveidžio metams, tuomet žmogus dar turi šansų. Plytaveidžiams viskas "poxui". Jie neturi ateities plano, nes kam gi jo reikia. Pavyzdys:
Žmogus: "tai kur ruošiesi studijuot?"
Plytaveidis nr.1: "ai, nežinau, gal kokią ekologiją."
(kontekstas: šis plytaveidis neturi jokio "žaliojo" polinkio, jam nusispjaut į Žemės ateitį)

kaip matome iš pavyzdžio, plytaveidis nr.1 turi standartinį požiūrį į savo ir apskritai žmonijos ateitį. Jam nesvarbu, kur jis studijuos. O kas ta Žemė???
Kitas požymis: labai pasitiki savimi. Na, apskritai, šis būdo bruožas laikomas teigiamu, tačiau šiuo atveju pasitikėjimas yra aklas. Aš geresnis. Taškas. Neegzistuoja kitoks aprangos stilius, humoro jausmas, požiūris į pasaulį, tik mano. Plytaveidžiai įsitikinę savo teisingumu ir mato tik savo nosį. Kitaip sakant, egoistai.

Manau, kad šis trumpas plytaveidžio atpažinimo vadovas kol kas yra juodraščio tipo ir tikiuosi, kad sugebėsiu jį susisteminti ir apibendrinti. Surinkti pavyzdžių (turėsiu DAUG gražaus laiko, visą savaitę plytaveidžių stebėjimui ir duomenų kaupimui) ir juos permąstyti. Galbūt dalį bruožų paaštrinau, hiperbolizavau. Gal po storu molio sluoksniu plytaveidžiai slepia jautrią širdį? (lol no) Gal jie rūpinasi kažkuo? O gal aš teisi? Na, vienu žodžiu, klausimų dar tikrai daug, bet siūlau pamąstyti.. na, taip, pasinaudosiu blogo rašymo taisyklėmis, bet.. siūlau pamąstyti, ar nesat plytaveidžiai. Jei ne, tai šaunu, o jeigu taip, tai koks jums vis tiek skirtumas.

vienas didelis pusiau esė, nagrinėjantis mano mintis.

ai, nežinau, kokio meniško velnio aš prirašysiu šiandien. Ką tik darkart mokiausi apie Frederiką Grifiną. Šiaip sau. Jis žudė peles.
Atrodo, jau žinau, ką parašysiu, bet neparašau.
Vakar iki antros nakties sprendžiau uždavinį apie baltymų elektroforezę. Atrodo, kad išsprendžiau gerai. Labai nedrąsiai, bet vis dažniau galvą aplanko mintis, kad gal ir nepatirsiu staigaus kritimo žemyn, jeigu tęsiu mokslus NMA ir įstosiu į licėjų. Mama man nuolat kalė, kad teks susitaikyti su nebuvimu geriausia. O taip, ji turbūt geriausiai visam pasauly žino, kaip man tai patinka. Nes šitą pomėgį būti teisia ir paveldėjau iš jos.
Ir taip staiga op, I am not so casual.
Tai aišku, kad aš ne casual. Casual žmonės nerašo blogų ir nepraleidžia trijų valandų per dieną gyvendami kitą, fandomo gyvenimą. Keik daug gero jis man atnešė. Ne veltui tiek žmonių krenta po šitais apžavais.
Šį savaitgalį negėriau arbatos. Labai užsimaniau šaltų gėrimų. Net kakavos negėriau. Liūdna, bet kakava=Artūras Konanas Doilis, taigi nėra kakavos, nėra ir Doilio. Neturėjau progos jaukiai įsitaisyt ir perskaityt antrą užrašų apie Šerloką Holmsą tomą.
Anksčiau tiesiog liūdėdavau, kad viskas taip tuščia ir vienoda, kad na.. neturiu draugų. Dabar viskas šiek tiek kitaip. Viskas staiga pasisuko didelio laipsnio kampu. Žmonės po vieną išsilaksto iš klasės, kažkas kalba  apie kažką, kažkas vyksta. Pajudėjom iš sąstingio. Pagavau save sakant "dėl manęs jie gali ir visi išeit, man vienodai šviečia", sakant visiškai nuoširdžiai. Anksčiau būčiau pavadinus save veidmaine, kadangi man rūpi, kas yra klasėje, o kas ne. Kai viskas pasikeitė, nebejaučiu jokio sąžinės graužimo, nes tie žmonės nebetenka vertės. Jie kitokie. Ir niekad niekad niekad jų pažiūros nesutaps su mano.
Jeigu pavyks įstoti (o, tas sakinys mane varo iš proto. Taip norėčiau sakyt "kai įstosiu". Nežinomybė, nežinomybė. Nežinomybė sux), būsiu be galo laiminga atsikračiusi viso mane gaubusio pykčio ir kažkokio pilko rūko. Šita tema iš dalies skaudi. Viena mano dalis liūdi, kad teks palikti brangius žmones: tėvus, Raimą, Runį, Bepelį (jie irgi žmonės mano galvoj..). Man išties liūdna apie tai galvoti. Bet kita dalis... jaučiuosi kaip komunistiniam rojuj, kur visi žengia į šviesų rytojų (repas). Atrodo, va, jeigu įstosiu, VISKAS bus taip gerai ir taip paprasta... Nauji žmonės, kurie lygiai taip pat kaip aš amžinai tikisi šviesaus rytojaus, su kuriais bendra kalba turi atsirasti iš karto. Nauja, ne taip slegianti aplinka. Galimybė gyventi pusiau savarankiškai, pačiai virtis maistą ir šerti katę. Galimybė savaitgalį eiti į kiną. Bastytis po apylinkes, važinėti troleibusu ir plaukioti Lazdynuose (kur, šiaip jau, gana baisu, bet vis tiek smagu). Žinoma, idealizuoju. Viskas toli gražu nebūtų taip smagu, bet...panašiai..?
Žmonės. Iš tiesų tai viskas sukasi aplink žmones. Kad ir kaip mėgstu būti viena, tik su sentimentaliais daiktais, be žmonių neapsieinu. Jeigu pasikapstytumėt mano mintyse, tai visa šita idėja yra paremta žmonių kaita. Noriu pakeisti visus dabartinėje  aplinkoje esančius žmones (na, ne visus. 1 išimtis) kitais. iš tiesų tai esu toks sugniuždytas žmogus, kad noriu mesti viską lauk ir ieškoti naujo gyvenimo.
Ir vėl paradoksas - netikiu paaugliais, jų filosofija ir sprendimais, bet pati filosofuoju ir priimu sprendimus. Aišku, kad visas šitas Licėjaus reikalas yra mano fantazija. Iliuzija, kad viskas bus gerai. Bet gal taip ir reikia? Tikėti tuo šviesiu rytojum ir.. jį kurti? Jau dabar? Esant tokio amžiaus...?

paskaitykite

aš dar kartą tarp savo kalnų...

Mėgstu dėt daug enter. Tad atrodo, kad rišliau rašosi.
Klausausi What is love. Jau 34 minutė. Vaizduoju vaiką maištininką ir garsas 36, nors jau tėtis miega. Iš tikro tai man buvo baisiai liūdna, nes nieko nepadariau šiandien. Visą dieną sėdėjau (ir tebesėdžiu, kaip matot) prie kompo. Net nepasijuokiau iš tumblr juokelių.
Surezgiau evil planą gegužės 25-ai. Jaučiu, kaip viskas, ką stengiausi išsaugot, teka pro pirštus. Toks jausmas, lyg bandyčiau išlaikyt vandenį rieškučiose.  Kad ir kaip stengčiausi, nieko neišeina, viskas slysta ir taip toliau.
Aš tebesu romantikė. Tik nebe tokia susikoncentravus. Atbukau. skirtumas tas, kad anksčiau atbukus vėl "pasigaląsdavau", o dabar nebematau reikalo koncentruotis. Tebūnie, kaip yra. Nesistengsiu nieko pakeist.

Gavau trečią užduotį, kuri yra klaikiai klaikiai sunki ir aš nieko ten nesuprantu, planas neparašytas, laiškas neparašytas ir išvis, ką aš čia veikiu. Neviltis tragiška, dėl to taip ir dzin man viskas.

kai pavargsti, bet maloniai (4)

Sakiau, kad kai pradėsiu eit į mokyklą, viskas susitvarkys ir nebejausiu tuštumos galvoj. Per karantiną atrodė, kad turiu tiek visko padaryt, bet nieko nebesugebu. Trumpam tą tuštumą buvo prasklaidžius antra nma užduotis apie kraujospūdį.
Pelenų trečiadienis. Tradiciškai, kadangi lankau katalikišką mokyklą, ryte vyko mišios. Kunigas pamokslavo savo stilium. Ne sakė homiliją, kaip jie ten vadina, o pamokslavo. Oi, kokie mes blogi ir panašiai. Bet jo kunigas kompanionas daug gražiau perskaitė kelias eilutes. Mišios duoda gerą jausmą.
Tada ištęstos septynios pamokos, amžinas skubėjimas į dailę, John Cage 4:33 ir minimalizmo paskaita apie "miau", rankas popierium verčiantis gipsas ir pagaliau - namai. Ai, ir vos arbata neužspringau (Raima.) prisiminusi savo dienos, savaitės ir, greičiausiai, mėnesio įvykį - per BBC radio 4 klausyto Cabin Pressure. Prieš tai paklausiau jų žinių. Priėjau išvadą (kaip man įkalė galvon slibinienė mokytoja), kad reikės dažniau klausytis. Labai gražus diktoriaus balsas ir intonacijos, o kai pakalbina kokį škotą, tai pilna burna juoko.
Labai noriu miego, bet niekas nespaudžia galvos. Rytoj yra biologija, o nėra lietuvių. Viskas, ko man reikia!

naktis

už lango saulė, už lango šviesa - diena.
Na, o aš visada mėgau naktį. 
Ir mylėti naktį yra mano reikalas. 

Ir slėptis šešėliuose - mano noras. 

Myliu naktį dėl to, kad mažiau mašinų. 

Myliu cigaretės dūmus ir pelenus.

Myliu virtuvę, nes ji saugo paslaptis.

Myliu savo namus, bet vargu, ar rimtai.

Ir ši naktis ir jos elektrinės šviesos šviečia man į akis.

Ir ši naktis ir jos elektrinės šviesos šviečia man į langus.

Ir ši naktis ir jos elektrinis balsas traukia mane pas ją.

Ir nebežinau, kaip išgyventi kitą dieną.

Aš vienas, bet tai nereiškia, kad vienišas.

Mano magnetofonas kvarksi apie dienos džiaugsmus.

Prisimenu, kad rytoj manęs laukia keli draugai.

Ir kava garsioj kavinėj sušildys mane. 

Galima gi visaip čia suprast, tai aš suprasiu, kaip man patogiau. Man šiaip patinka naktis ir išties dėl to, kad mažiau mašinų. Ir elektrinės šviesos gražios. Ir tikrai kartais (dabar, tarkim) nebežinau, kaip išgyventi kitą dieną reiks.
O kartais žmonės pamiršta, kad mylėti naktį yra mano reikalas - jie pradeda aiškint, kad turiu daryti kažkaip kitaip, ne taip, kaip aš pasirinkau arba man patarė protingi asmenys. Jų reikalas mane kaltinti, o mano reikalas likti savo pozicijoj.

aš vienas, bet tai nereiškia, kad vienišas

7

taip, šalta. Nesiginčysiu.
Bet man taip patinka, kai šalta ir sausa. Visi sako "kaip šalta", bet užtat visi pilni jėgų. Kai būna šlapia ir šalta, visi šniurkščioja nosimis ir maukia arbatą. Ir būna paniurę. Nes dangus pilkas.
O šiandien štai buvo labai gera. Šalta taip, kanda į nosį. Šalikas sušlampa ir apledėja nuo kvapo. Ir dar dangus toks giedras, lyg tas šaltis būtų visus dangaus kūnus suvaręs kažkur. O žvaigždės į vakarą taip gražiai spindi. Ėjau piešti ir kaip tik saulė leidosi, tai vienoj pusėj dangus buvo visas raudonas, o kitoj - juodas. Ir per baltą rūką. Jau net nekalbu apie rytus, kai iškišu dar šiltą nosį pro duris ir užsimiegojusi pažvelgiu į dangų.  Tikrai kvapą užima. Medžiai apšerkšniję, viskas paskendę keistam rūke ir kyla saulė.

Tai tokią nuostabią aplinką suteikia šaltis. Apskritai, šaltis man patinka. Taip, visai nesmagu, kai nušąla pirštai  arba dar kas blogiau, bet apskritai. Susimuturiuoji į visokiausius drabužius, apsikabini puodą ir rašai ką nors.

Maniau, kad šiandien bus labai liūdna. Visiškai nenorom pėdinau sau į dailę ir gailėjausi, kad neturiu nieko gero paklausyt. Tai dabar susirinkau: Subscape - mielas ausiai dubstepas, Slowdive - miela ausiai ir raminanti dainelė; Peter Gabriel - žiūrint į žvaigždes; Simon&Garfunkel - kažkur girdėtas, klausai ir neprisimeni, kur; The Who - kai valaisi dantis, netikėtai išgirsti ir  bėgi pasiklausyt; Kino - žiūri į dangų ir grožiesi; Kavinsky - kai mielai liūdna.
Va tokia štai šiandien mano maža kolekcija.

Užėmiau antrą vietą LitBO'46 mieste:
aplenkiau savo didžiausią konkurentą,
pirmą kartą gyvenime šokinėjau iš džiaugsmo.

2

rodos, mano laikas sau pačiai vis trumpėja ir trumpėja.
Štai, liko viena vienintelė minutė.
Visą dieną mintys sukosi apie keistą rašinį, kuriam ir pavadinimas atisrado: "kiek pasaulyje liko altruizmo?". Turbūt reikės pervadint į "ar pasaulyje liko altruizmo?" , nes į dabartinį klausimą man sunkoka atsakyti.

Kaip bebūtų (matote, išmokau naujų siejamųjų žodžių!), dabar dar kartą klausau Peter Gabriel , nes reikia atsipalaiduot, o Gabrielis tai puikiai moka padaryt. Nors niekad jo nemėgau ir niekad nesiklausydavau, kai sesuo užsileisdavo visu garsu, negaliu nuginčyti, kad jo balsas ramina. ir gražus.

Tai va, dar kartą klausau Mercy Street ir taip netyčia pakėliau akis nuo savo ūžiančios dėžutės. Ir pamačiau žvaigždę. Kambary dega šviesa, atsispindi nuo langų, o ji sau šviečia. Kiaurai per visą šviesos triukšmą, tiesiai man į akis. Ir taip žaismingai blyksi.

Taip norisi tiesiog mesti viską ir pasakyti visiems į akis, kad jūs gi geri, žmonės, aš iš tiesų jus myliu, tik nenoriu pasakyt. Gi man jūs rūpite ir jeigu jūs numirtumėte, aš tikrai verkčiau porą dienų. Tik kažkaip liežuvis neapsiverčia žmonėms to sakyt, nes jie nepratę prie to. Pamanytų, kad aš kvaila.

O kaip keista, kad kai pasakai žmonėms, kad juos myli, jie palaiko mus kvailais.

och, po velnių, 3

jau tik dvi. I kodėl aš užsimanau rašyti kažką kai reikia eit miegot. ir ne šiaip sau eit miegot, o rimtai eit miegot. Tai va, pažiūrėjau penkių valandinių serijų serialą apie senus laikus ir pirmą pasaulinį. Žinot, kaip su tais serialais būna. Jeigu neilgas, tai žudo. jeigu per ilgas, tai irgi žudo, nes arba negali atlipt, arba gaila, kad nebeįdomu. Šiuo atveju, aišku mane žudo trumpumas. Nors pabaiga buvo graži, kaip ir tikėtasi, man dabar labai liūdna.

viršijau savo laiko limitą, nu bet kas čia tokio.
ėjau šiandien iš dailės ir klausiausi liūdnų dainų. Prisiminiau senus laikus, kai buvau įsikirtus į Drive. Ir dabar įsikirsčiau, jeigu koks panašus dalykas išeitų. Buvo liūdna eit namo. Bet kartu ir smagu, nes tamsu. Ir einu viena. ir šalta, balta visur. Garai iš burnos eina. Ir dar žinai, kad grįžus namo gausi arbatos ir nereikės daryt namų darbų ir dar rytoj ne šiaip kokių grybų, o biologjios olimpiada. žodžiu, daug gerų dalykų. Man ir būt liūdnai šiaip patinka. Tada viskas atrodo ranka pasiekiama, kas būnant linksmai neatrodo. Kai būnu linksma, viskas atrodo kažkaip netikra ir apima toks beviltiškumo jausmas.

go away
am sad

dar vienas

Dar vienas įrašas apie nieką. Vienuoliktą einu miegot. 5 minutės.
Aš klausau radijo vaidinimo. Netyčia radau skelbimą ir dabar klausau. Dabar sekmadienio vakaras, kokio seniai beturėjau. Koks skirtumas, kad klausydama rašau ir skaitau. Kad suprantu tik žodžius, o kas ten vyksta, nesuprantu. Man nelabai ir svarbu, svarbu pats radijas.
Įdomu, kurią vietą užimsiu LitCho51. jokių žinių iš NMA.

Įdomu dar, kaip aš išgyvensiu rytojų. Raima dingo. Šika turbūt dabar. (hahahahahahahahahaha)
Šeštadieniais eisiu treniruot šuns. Šalta šiaip, bet smagu.

Liko minutė. Neturiu ką parašyt, neturiu kam parašyt, bet rašyt tai noriu. Blogai,kai nori, o nežinai apie ką. Nenoriu galvot. Nelabai galiu galvot, kai bandau suprast, kas ten vyksta.

žodžiu, parašiau apie nieką, o jūs skaitykit, skaitykit.

15

pasilikau sau 15 minučių.
Atsidariau šitą lapą. Vėl noriu kažką parašyti, bet galvoje beveik pulsuoja įkyri mintis, kad reikia susigalvoti paprastą temą.
Noriu atlikti kažkokį iššūkį. Turiu porą 24 kadrų juostų. Galvojau daryti 24 dienų iššūkį - 24 dienas iš eilės fotografuoti tą patį gražų vaizdą nuo kalno į miestą. Žiemos vakarą, kai pareinu namo, dar kurį laiką stoviu ant to savo kalno ir žiūriu. Tikrai gražu. Paskui galėčiau sudėti į vieną failą ir būtų gražus darbelis.
Dar į savo popierinį dienoraštį kasdien stengiuosi užrašyti 1.visa, kas įvyko gera; 2. kas gero atstitiko man; 3.  ką sužinojau; 4. ką supratau.
Aišku, didžiausias mano iššūkis yra trečiadieniai, kadangi jų negalima palengvinti. Privalau eiti ir kantriai daryti savo diplominį. Kuo toliau, tuo labiau jis man patinka. Tos vielos. Manęs klausė, ar pasiilgau vielų. Sakiau, kad nelabai, bet jas lankstyti išties malonu. Vėliau rankos kvepia tom rūdim ir geležim.
Prasidėjo ligų metas. Visi serga. Nagi žiema, vis dėlto. Visa šeima snargliuojasi.
Prasidėjo olimpiadų metas. Olimpiados yra baisiai smagus dalykas. Visų pirma, nereikia į mokyklą. Keltis galima valanda vėliau. Nereikia nieko mokytis, nes vis tiek nieko jau neprisimokysi. Ir apskritai, geras jausmas eiti kažkur, kur eina protingi.

Man baisiai pakenkė atostogos. Dabar kasdien pasvajoju apie poilsį, nors net nepavargau. Ir blogginu visą laiką. Ne namų darbus darau. tingiu.

Šiandien trečiadienis. Kaip jau sakiau, sunki, bet maloni diena. Trečiadieniais ne tik diplominį darau. Dar einu į meno teorijos paskaitas.

"Laimė yra absurdas" - dėstytojas

meeeeeeeeeeeh

atostogos. ATOSTOGOS! BAIGĖSI!

Liko valandai ir penkiolika minučių. Pabandykim apibendrinti, ką aš gero nuveikiau per atostogas:

1. pirmas porą dienų slankiojau po namus ir džiaugiausi nieko neveikimu. 

2. Kalėdos! Gavau dovanų! 

3. dar po poros dienų nuvažiavau į Vilnių. Buvau baseine. Buvau biliarde. 

4. Nauji metai. visą dieną džiaugiausi blogginimu, vakarop dėliojau įrankius ant stalo ir valgiau antį ir dar keletą skanių patiekalų. 

5. Dvyliktą valandą išėjau laukan pasižiūrėt į ugnis.

6. Iki keturių skaičiau Harį Poterį, o tėvai riejosi su seneliu (greičiau atvirkščiai - senelis riejosi su tėvais, o jie meiliai klausėsi)

7. blogging blogging blogging blogging BlOgGiNg bLoGiNg

na, aš tikrai įsijaučiau į blogginimą (taip, tumblr blogginimą. gal pagalvosit pasikėlus - giriasi, kaip jai faina, o url neduoda, bet aš nenoriu su Jumis dalintis, nes man gėda.). Man ten patinka, nes pagaliau jaučiuosi tarp savų, o ne tarp kažkokių itin kietų asmenybių, kurioms aš esu žiurkės mėšlo krūvelė. Jaučiuosi patekusi tarp itin kietų žmonių, kurie džiaugiasi nauja siela fandom'e ir visapusiškai siekia jai padėti. 

O rytoj eisiu į mokyklą. Pasitinku kitą dieną, ateisiančią jau po 57 minučių (pastebit, kaip laikas bėga?), kaip kokį drakoną siaubūną, norintį mane sutrypt į skutelius. Vyskas mane ten slegia. Ne, aš neprašau užuojautos (naaa.... iš dalies, tai prašau), bet rimtai:

     • bendraklasiai: gauja labai kietų žmonių (lai jie neįsižeidžia, jie tikrai kieti, tik aš nesu jų fanė), kuriems esu enciklopedija; gauja menininkų (menininkais dažnai vadinu hipsterius ir visokius kitokius, kurių nemėgstu; šiuo atveju žodį vartoju tiesiogine prasme), prie kurių nepritampu; gauja bičų, kurie persimeta žodžiu su manim epizodiškai, kokį kartą per dieną. Na, ir mes - aš ir Raima. Aš tai sėdžiu kampe ir stengiuosi kažkuo užkišti galvą, kad nepradėčiau isterikuoti ir kalbėti, o Raima irgi netrykšta džiaugsmu (sori, Raima, jeigu įžeidžiau). 

   • mokytojai: LIETUVIŲ MOKTOJA, a motherfucking bitch; visi kiti - normalūs. 

   • nepagrindiniai snukiai: visi kiti baisiai kieti genijai, rėkaujantys, besistumdantys ir besikeikiantys koridoriuose per pertraukas. 

Na, suvalgėte įprastą mano skundų dozę. Gal reikia apie kažką pozityvaus pašnekėt. 

Na... 

eee...

E...a..

Perskaičiau Harį Poterį ir Fenikso Broliją kokį septintą kartą.

Išgėriau daug arbatos. 

Ai, rimtai, kas iš šito blogo gero (echeche.. žodžių žaismas..). Apačioje baisiai gardžiai kvepia maistas. Aš neturiu draugų (juokutis). 

...

Tai jau viskas, nuleidžiu rankas, krentu žemyn ir taip toliau, viskas man gerai, geriausios jums kloties.