Gal nuo ligos, o gal ne, bet mane apėmė baimė, kad viskas tuoj baigsis. Vanduo baigiasi, nafta baigiasi, tyras oras baigiasi, biologinė įvairovė nyksta, viskas blogai ir nesiruošia gerėti. Bijau net koją iš namų iškelti, nes toliau gadinsiu viską. Prausiuosi - galvoju apie vandenį, kurį tiesiog išpilu į kanalizaciją; sėdžiu štai prie kompo - galvoju, kiek bereikalingos elektros sunaudoju, žodžiu, nuolat mąstau, kaip naikinu viską. O dar visos ugnikalnių ir gamtos katastrofų teorijos. Nuėjau į krepšinio rungtynes ir pusę laiko pragalvojau, o kas jeigu įvyksta kažkokia katastrofa ir mes visi panikuojam, lekiam, bėgam, nebežinom, ką daryt. Jau guliu lovoj ir staiga BUM vėl mintys apie galą. Atsimenu, kažkas panašaus buvo kai buvau penkerių - tada savaitę verkiau supratusi, kad tėvai kada nors mirs. Juokinga. Nelabai.
O blogiausia, net nebežinau, kas čia gali padėti. Galvojau, pradėsiu eit į mokyklą ir užsimirš, bet kur tau - mokykloj taip nėra kas veikt, kad galėčiau išleist knygą su įvairiais apokalipsės scenarijais. Knygos irgi kažkaip nesiskaito. Žmonės padeda, bet tik kai būna šalia. O didžiumą laiko kažkokiu būdu praleidžiu viena. Štai jums ir prašom. Apsupta begalybės tarškučių sėdžiu sau ir paišau kaip dega Žemė.
Расскажи мне историю этого мира Удивись количеству прожитых лет, Расскажи коково быть мешенью в тире У меня есть вопрос,на который ты не дашь мне ответ.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą