blend(er)

Žmonija sugebėjo mane įtikinti, kad jeigu nelaimė atsitiks, tai jau atsitiks, ir nieko negali pakeisti. Ateis laikas ir tu verk neverkęs, kaip sako Cojus. Nenormali panika išblėso, bet į jos vietą (o gal ne į jos vietą, gal čia ji pati) stojo gal kiek racionalesnė baimė dėl žmonijos. Gal proto įkrėtė kažkokio filosofo (atleisk, filosofe, tavo vardą užmiršau. Tiesą sakant, net ir nežinojau) paskaita apie žmoniją ir jos sukurtą sistemą. 

Labai daug kur skelbiama žinia, platinami, viešinami faktai apie klimato kaitą ir kitokias problemas, susijusias su žmonių veikla. Turbūt tam, kad pabudintų žmones veikti. Gerai, kad budina. Bet aš tai jau pabudau, manęs purtyt nebereikia. O ką - neišsisuksi nuo visur plintančio žalio viruso (gerai, gerai, kad plinta. Tik kol kas inkubaciniam periode turbūt). Tai su savo baimėm ir kovoju - aš stengiuosi jas įveikti tikėjimu, viltim ir meile (dar vieni skliausteliai), o jos maitinasi tom baisiom žiniom apie "geruosius" žmonijos darbus savo planetai. Ir kovojam va. 

Šiaip blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti kovojant su baimėm, tai neviltis, klausimas "kokia prasmė" arba "kas iš to". Man irgi toks kyla. Gerai, mes sutvarkysim visą mėšlą, kurį pridirbom savo planetai, o kas tada? vis tiek ji keisis, drebės, šils, šals ir dar galai žino ką darys. Vis tiek mes bijosim kažko, ką planeta gali mums iškrėsti (ai, jo, šiandien Žemės diena. Su!). Bandžiau galvot taip - geriau kažką daryti, tvarkytis ir kuopti ir tada gyventi sau ramia sąžine, negu "mėgautis" gyvenimu, paremtu Žemės iščiulpimu ir kažkokia apmusijusia sąžine neaiškiai bijoti to, kas, ko gero, atsitiks dėl mūsų pačių kaltės. 

Šiaip tai man koktu darosi žiūrėt į daiktus. Stalas. Kažkada augo. Lempa. Plastikas, plastikas - tonos vandens ir naftos. Mėsa. Sugrūsti į ankštus narvus gyvuliai. Ir kaip man gyventi švaria sąžine. 

Bet šiaip ant mano palangės veši tikros džiunglės: bonsai, kalėdinis kaktusas, petunijos, pelargonijos, juka - visi žaliuoja ir žydi, stiebiasi vis aukštyn ir vis labiau sukasi link saulės. Pasėjau katei žolės (miežių ir avižų) - ir tos sudygo, užaugo. Darau NMA praktinę užduotį, daiginu salotas, morkas, ridikėlius, pupas ir žirnius. Pastarieji du nebeturi kur augt savo lėkštutėj. Salotos su ridikėliais žaliuoja, o morkos, mačiau, šaknis išleido. Visa tai - per 3-4 dienas. Nieko nėr maloniau, kaip stebėti šitus augaliukus.
Kas rytą, šeštą valandą pas mane į lovą pamiegot ateina katinas. Susirango kur nors ant kojų. Šilta. Dienomis    kartu su šuniu einam į mišką. Jis prisirankioja erkių, o aš jas nurenku.
... gražu