och, po velnių, 3

jau tik dvi. I kodėl aš užsimanau rašyti kažką kai reikia eit miegot. ir ne šiaip sau eit miegot, o rimtai eit miegot. Tai va, pažiūrėjau penkių valandinių serijų serialą apie senus laikus ir pirmą pasaulinį. Žinot, kaip su tais serialais būna. Jeigu neilgas, tai žudo. jeigu per ilgas, tai irgi žudo, nes arba negali atlipt, arba gaila, kad nebeįdomu. Šiuo atveju, aišku mane žudo trumpumas. Nors pabaiga buvo graži, kaip ir tikėtasi, man dabar labai liūdna.

viršijau savo laiko limitą, nu bet kas čia tokio.
ėjau šiandien iš dailės ir klausiausi liūdnų dainų. Prisiminiau senus laikus, kai buvau įsikirtus į Drive. Ir dabar įsikirsčiau, jeigu koks panašus dalykas išeitų. Buvo liūdna eit namo. Bet kartu ir smagu, nes tamsu. Ir einu viena. ir šalta, balta visur. Garai iš burnos eina. Ir dar žinai, kad grįžus namo gausi arbatos ir nereikės daryt namų darbų ir dar rytoj ne šiaip kokių grybų, o biologjios olimpiada. žodžiu, daug gerų dalykų. Man ir būt liūdnai šiaip patinka. Tada viskas atrodo ranka pasiekiama, kas būnant linksmai neatrodo. Kai būnu linksma, viskas atrodo kažkaip netikra ir apima toks beviltiškumo jausmas.

go away
am sad