rodos, mano laikas sau pačiai vis trumpėja ir trumpėja.
Štai, liko viena vienintelė minutė.
Visą dieną mintys sukosi apie keistą rašinį, kuriam ir pavadinimas atisrado: "kiek pasaulyje liko altruizmo?". Turbūt reikės pervadint į "ar pasaulyje liko altruizmo?" , nes į dabartinį klausimą man sunkoka atsakyti.
Kaip bebūtų (matote, išmokau naujų siejamųjų žodžių!), dabar dar kartą klausau Peter Gabriel , nes reikia atsipalaiduot, o Gabrielis tai puikiai moka padaryt. Nors niekad jo nemėgau ir niekad nesiklausydavau, kai sesuo užsileisdavo visu garsu, negaliu nuginčyti, kad jo balsas ramina. ir gražus.
Tai va, dar kartą klausau Mercy Street ir taip netyčia pakėliau akis nuo savo ūžiančios dėžutės. Ir pamačiau žvaigždę. Kambary dega šviesa, atsispindi nuo langų, o ji sau šviečia. Kiaurai per visą šviesos triukšmą, tiesiai man į akis. Ir taip žaismingai blyksi.
Taip norisi tiesiog mesti viską ir pasakyti visiems į akis, kad jūs gi geri, žmonės, aš iš tiesų jus myliu, tik nenoriu pasakyt. Gi man jūs rūpite ir jeigu jūs numirtumėte, aš tikrai verkčiau porą dienų. Tik kažkaip liežuvis neapsiverčia žmonėms to sakyt, nes jie nepratę prie to. Pamanytų, kad aš kvaila.
O kaip keista, kad kai pasakai žmonėms, kad juos myli, jie palaiko mus kvailais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą