anksčiau aš žinojau viską. Žinojau, kas buvo vakar, kas bus rytoj. Žinojau, kaip jaučiuosi ir ką daryti, kad būtų geriau. Būdavo linksma - juokdavausi, būdavo liūdna - verkdavau, ir viskas praeidavo. Viskas paprasta. Buvo.
Dabar esu visiško šūdo stadijoj - net nežinau, kaip jaustis. Absoliutus, šūdinas ir supuvęs niekas. Šlykštu nuo visko. Pabandai nueit pasižiūrėt į kažką naujo, nors kiek prasiblaivyt ir vėl dūris. Rodos, visur manęs laukia su peiliais, pasiruošę kuo skaudžiau juos man susmeigt. Nebežinau, nei kokia muzika padėtų, nei kokios mintys, nei žmonės. Visiškai, visiškai nieko.
O apmaudžiausia, kad iš manęs viską atėmė. Trinkt, įsiveržė ir sujaukė visą tvarką. Aš turėjau tiek daug ramsčių, tiek daug šviesulių. Visus užgesino, viską sulaužė, išplėšė, kas vertinga ir žiūri. Žiūri, kaip aš stoviu su sauja smėlio rankoj ir laukiu, kol kas nors ateis į pagalbą. O dykuma plati, karavanas nuvažiavo, likau viena.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą