oh good Lord, I need somebody.

Taip, aš visada apsimetinėju, kad man niekas nerūpi. Tačiau pastaruoju metu ypač dažnai pasitaiko keistų situacijų. Kažkokie keisti įvykiai, keisti klausimai, keisi žmonės (keisti, nes nauji. Buvau tiek laiko užsisėdėjus savo ratelyje, kad nauji žmonės panašūs į ateivius). Kažkaip viskas stebėtinai lengvai vyksta. Ne, aš vis dar esu plytų maišas, man vis dar baisiai sunku kalbėtis ir bendrauti, bet viena sėkmė, kita sėkmė ir štai, pažiūrėkit - atsirado pasitikėjimas. Reikia tik teisingų, vadinasi, patikimų žmonių. Tokių, kurie tikrai nešnekės už nugaros, o jeigu pamanys ką blogo, tai pamirš.

O aš, būdama kvaila, išsirenku širdį draskantį filmą ir žiūriu jį NAKTĮ, kai niekas nemato. Jeigu žiūrėčiau dieną, tai nusispjaučiau, nes dieną aš turiu kiautą. Kažkada vadinau tuos lopelius kiautais. Ne, aš jų neteisinu, bet ką aš ką tik pasakiau? Dienomis turiu kiautą ir prie kitų kiautų jį nešioju. O kam. Jie nusigriebs bet kokį įdomesnį faktą ir išsklaidys po visą pasaulį. Bet NAKTĮ, kodėl aš žiūrėjau naktį? Kai nėra kiauto, nėra, kas saugotų nuo pojūčių. Oh God damn it. God damn it. Norisi paverkt kam nors ant peties.