aplodismentai

Baltos lelijos po langais susivijo,
Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.
Vienas vaikas baltas, kitas vaikas žalias,
Viens į kitą žiūri, žvaigždeles klausinėja.

Kas pasėjo bulveles?
Kas pasėjo lelijas?
Kas gi ežerus pasėjo?
Kas pasėjo žmogelius?

Kas gyvena už kalnų?
Kas gyvena danguje?
Kas gyvena po žeme?
Kas gyvena žvaigždėse?
Kur mes eisime šįvakar, kur mes eisime rytoj?
Kur mes būsim, kai pasensim, kur po šimto metų būsim?
Baltos lelijos po langais susivijo,
Po lelijom balčiausiom du vaikeliai stovi.

Tvarkiau knygų kalną ant stalo, primenantį, kiek darbo turėjau šitą savaitę, ir radau biologijos sąsiuviny parašyta - "baltos lelijos po langais susivijo". Ir prisiminiau, koks laikas tada buvo. Netyčia suradom patefoną. Ir klausėmės traškančių plokštelių, o aš kasdien, grįžus iš mokyklos, užsidėdavau Kernagį ir pasiklausydavau "lelijų".
Vėliau viskas baigėsi. Patefonas atsidūrė prie mano lovos ir buvo apkrautas knygomis (atrodo, kiekvienas daiktas mano kambary paslaptingai "apsineša" knygom). Plokštelės tvarkingai surikiuotos ant palangės. Ir vis dėlto, kai nugaliu tingulį ir vėl užsidedu vinilinę plokštelę, viskas tarsi užsipildo.
Baltos lelijos po langais susivijo. Ant palangės žirniai ir pupos susivijo. Šiandien susitryniau pūsles ant pirštų - labai gera jas minkyti ir suprasti, kad kažką gero nuveikei. Šiandien ta diena, kai rodos, kad viskas bus gerai ir viskas įmanoma. Galėtų taip ir atsitikt. Tada visi būtų laimingi.
Užpraeitą naktį miegojau tris valandas. Visiems giriuosi iš eilės. Geriausia, kad priežastis, dėl kurios užmigau ketvirtą, yra ne koks nors lievas tūsas (ar tūsai apskritai gali būti geri?), o NMA užduočių pabaigimas. Ir jokio sąžinės graužimo, kad išsekinau organizmą, nejaučiau. Nes dirbau. Dirbti smagu. O šiandien gavau rezultatą - abi užduotys įvertintos 10.
Ką gi, dvylikta. Man atrodo, kad šiandien pilnatis. Jeigu švies man į akis, tai džiaugsiuosi, kad matau tą blyną danguj. Ir svajosiu. Gal mėnulis tam ir skirtas? Kad į jį žiūrintys svajotų?