ai, nežinau, kokio meniško velnio aš prirašysiu šiandien. Ką tik darkart mokiausi apie Frederiką Grifiną. Šiaip sau. Jis žudė peles.
Atrodo, jau žinau, ką parašysiu, bet neparašau.
Vakar iki antros nakties sprendžiau uždavinį apie baltymų elektroforezę. Atrodo, kad išsprendžiau gerai. Labai nedrąsiai, bet vis dažniau galvą aplanko mintis, kad gal ir nepatirsiu staigaus kritimo žemyn, jeigu tęsiu mokslus NMA ir įstosiu į licėjų. Mama man nuolat kalė, kad teks susitaikyti su nebuvimu geriausia. O taip, ji turbūt geriausiai visam pasauly žino, kaip man tai patinka. Nes šitą pomėgį būti teisia ir paveldėjau iš jos.
Ir taip staiga op, I am not so casual.
Tai aišku, kad aš ne casual. Casual žmonės nerašo blogų ir nepraleidžia trijų valandų per dieną gyvendami kitą, fandomo gyvenimą. Keik daug gero jis man atnešė. Ne veltui tiek žmonių krenta po šitais apžavais.
Šį savaitgalį negėriau arbatos. Labai užsimaniau šaltų gėrimų. Net kakavos negėriau. Liūdna, bet kakava=Artūras Konanas Doilis, taigi nėra kakavos, nėra ir Doilio. Neturėjau progos jaukiai įsitaisyt ir perskaityt antrą užrašų apie Šerloką Holmsą tomą.
Anksčiau tiesiog liūdėdavau, kad viskas taip tuščia ir vienoda, kad na.. neturiu draugų. Dabar viskas šiek tiek kitaip. Viskas staiga pasisuko didelio laipsnio kampu. Žmonės po vieną išsilaksto iš klasės, kažkas kalba apie kažką, kažkas vyksta. Pajudėjom iš sąstingio. Pagavau save sakant "dėl manęs jie gali ir visi išeit, man vienodai šviečia", sakant visiškai nuoširdžiai. Anksčiau būčiau pavadinus save veidmaine, kadangi man rūpi, kas yra klasėje, o kas ne. Kai viskas pasikeitė, nebejaučiu jokio sąžinės graužimo, nes tie žmonės nebetenka vertės. Jie kitokie. Ir niekad niekad niekad jų pažiūros nesutaps su mano.
Jeigu pavyks įstoti (o, tas sakinys mane varo iš proto. Taip norėčiau sakyt "kai įstosiu". Nežinomybė, nežinomybė. Nežinomybė sux), būsiu be galo laiminga atsikračiusi viso mane gaubusio pykčio ir kažkokio pilko rūko. Šita tema iš dalies skaudi. Viena mano dalis liūdi, kad teks palikti brangius žmones: tėvus, Raimą, Runį, Bepelį (jie irgi žmonės mano galvoj..). Man išties liūdna apie tai galvoti. Bet kita dalis... jaučiuosi kaip komunistiniam rojuj, kur visi žengia į šviesų rytojų (repas). Atrodo, va, jeigu įstosiu, VISKAS bus taip gerai ir taip paprasta... Nauji žmonės, kurie lygiai taip pat kaip aš amžinai tikisi šviesaus rytojaus, su kuriais bendra kalba turi atsirasti iš karto. Nauja, ne taip slegianti aplinka. Galimybė gyventi pusiau savarankiškai, pačiai virtis maistą ir šerti katę. Galimybė savaitgalį eiti į kiną. Bastytis po apylinkes, važinėti troleibusu ir plaukioti Lazdynuose (kur, šiaip jau, gana baisu, bet vis tiek smagu). Žinoma, idealizuoju. Viskas toli gražu nebūtų taip smagu, bet...panašiai..?
Žmonės. Iš tiesų tai viskas sukasi aplink žmones. Kad ir kaip mėgstu būti viena, tik su sentimentaliais daiktais, be žmonių neapsieinu. Jeigu pasikapstytumėt mano mintyse, tai visa šita idėja yra paremta žmonių kaita. Noriu pakeisti visus dabartinėje aplinkoje esančius žmones (na, ne visus. 1 išimtis) kitais. iš tiesų tai esu toks sugniuždytas žmogus, kad noriu mesti viską lauk ir ieškoti naujo gyvenimo.
Ir vėl paradoksas - netikiu paaugliais, jų filosofija ir sprendimais, bet pati filosofuoju ir priimu sprendimus. Aišku, kad visas šitas Licėjaus reikalas yra mano fantazija. Iliuzija, kad viskas bus gerai. Bet gal taip ir reikia? Tikėti tuo šviesiu rytojum ir.. jį kurti? Jau dabar? Esant tokio amžiaus...?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą