dirbtinės svajonės

Drive.
Sunku. Stipru. Bjauru. Netikra.
Pagaliau jaučiu kino malonumą. Paveldėta nostalgija tiems išaukštintiems 80's...
Ir romantika, tragiška romantika iš visur. Svajonės, kurioms išsipildyti tubūt nelemta, bet širdis spurda nujausdama ateitį.
Rožinė. Spalva, rodanti lėkštumą tapo šito saldaus dirbtinumo simboliu. Ir progresuojantis disco užpildė dar vieną oro tarpą smegenyse..
Dėl šito ir žygiuoju užsispyrus į kiną - ieškau šito rožinio netikrumo...
Ir visgi, ką mums reiškia kinas, ko tikimės žengdami į tamsią salę su didžiuliu ekranu..?

taip arba ne, egoizmas

Kaip keista kartais būti abejingam. Taip ar ne? O ar skiriasi? Priešingybės, bet ar skiriasi?
Į pliurzės dėžutę pateko daug vaizdinės medžiagos ir
Kartais išsibudina ekologinis-mokslinis noras padėti žemei. Tada paaiškėja, kad gyventi yra bjauriai savanaudiška.
O dabar.. sako, gyventi reikia dabar. Tyla. Neatlikti darbai ir kažkoks egoistiškas laukimas, kol nuskambės žodžiai "eikim į kiną".
Turbūt jie mane išgelbėtų nuo buko besapnio miego ir intuityvių minčių. Svarstymų, taip ar ne.
Ir kiekvieną vakarą po kriokliais atsiradusio ilgesio...

Я жду ответа, больше надежд нету.
Скоро кончится лето. Это...

vėl... legenda

Gal mano blogas virs vieta, kurioje saugomi lietuviški apytiksliai kino vertimai?
Visai smagu būtų... Tik kad dažnai išverčiu neteisingai. O paskui taisau šimtus kartų.

Taigi... ir vėl legenda. Tikriausiai įtaką daro naktis ir ночь, plokštelė, kurią pirkau antradienį iš nepažįstamo vyruko. Be abejonės, prisidėjo ir vietos troškimas. Toks geismas atsidurti kažkur, kur lietus pilkam civilizacijos guoly pasidaro toks savas...
O trys brūkšniai ant skruosto pernelyg magiškai veikia. Viktoras Cojus per daug magiškas.



Klyksmas įstrigo mano gerklėje.
Bet laikas atėjo, dabar verk neverkęs.
Tik po to kažkas dar ilgai užmiršti negalės,
Kaip kariai į žolę valė kardus.

Ir kaip pliaukšėjo sparnais skrisdamos juodos varnos,
Kaip dangus juokėsi, o paskui prikando liežuvį.
Ir virpėjo rankos tų, kurie liko gyvi.
Ir staiga į amžinybę virto akimirka.

Ir saulėlydis degė kaip laidotuvių laužas,
Ir lyg vilkai spoksojo žvaigždės iš debesų.
Kaip ištiestomis rankomis gulėjo išeinantys naktin
Ir kaip miegojo šalia gyvieji, nieko nesapnuodami.

O "gyvenimas" - tik žodis, kaip meilė ar mirtis.
Ei! O kas dainuos, kai visi miegos?
Mirtis verta gyvenimo,
O meilė - verta laukimo...


Šįkart griebiausi dvigubos žaliavos - angliško ir rusiško teksto. Šis kūrinys, vis dėlto, yra beveik verčiausias dėmesio. Šiaip ar taip, manau, kad jį dar tikslinsiu ir tikslinsiu...

iyep

Dabar noriu nuraminti pati save ir atsiprašyti visų, kuriems neduodu žinių. Galbūt jūs šito nematot, bet... atsiprašau! Nuolat galvoju, kaip atrašyti, parašyti, sukurti, pakalbinti ar nusišypsoti. O laiko nėra...

Bet šiaip.. peržiūrėjau Michael Jackson's This Is It. Jis tikrai užkabina.
Visąlaik galvojau, kad MJ tai šiaip bičas, šiek tiek pasipūtęs. Žinojau kokias tris - keturias jo dainas ir tiek.. Na tikrai, mano nuomonė beveik radikaliai pasikeitė. Gal jis ir netaps įkvėpimu, varikliu, stumiančiu pirmyn, bet mano "jėga" sąraše tikrai atsiras ir taps dar vienu ramsčiu gėriui.

Ir vėl romantizmas mokykloje. Vėl pjauna galvą pusiau, išnarsto smegenis po ląstelę ir klykia: "AŠ ESU TU". Kažkaip pernelyg keista matyti save visur romantizme. Vis dėlto tokia esu. Grynas jausmas po mokslo kauke. Bet 'i like living this way', kaip sakė MJ. Banaliai skamba, tačiau mėgstu grožį ir jausmus. Ech, romantikė...

2

Racionalus protas ir intuityvus protas. Vienas vadovaujasi griežta logika, o antras ją beveik atmeta. Dauguma vadovaujasi (turbūt) intuityviu.
Turiu porą teorijų - kuo daugiau kalbi, tuo mažiau mąstai bei kvailėji, kai neturi ką veikti. Anot Čepauskaitės kultūra=mąstymas ir aš su ja sutinku visais procentais. Šiaip daugelis rašto žmonių sako, kad jaunimas šiandien nekultūringas. Vadinasi, nemąsto. O kas yra intuicija? Nemąstymas...
Tai šitaip. Aplink pilna išsišiepusių veidų ir tuščių kalbų apie 1. miailę 2.durnus mokytojus ar tėvus 3.kaip sunku.
O mane užknisa.
Bet šiandien prisipažinsiu - durnėju. Nors turiu ką veikti, bet durnėju. Leidžiu intuityviam protui paimti viršų ir jau kalbu. Mano intonacijos ir tarimas pasidarė šlykščiai saldūs, dažniau kyla mintis, kad sunku.
Blogai. Mano racionalas nuplaukė į pasąmonę. O gal jis ten kraunasi? Man atrodo, laikas tempti čionai visą pasąmonę su racionaliuoju.
Mokslas ftw.

da fak

Mokytis man patinka.
Biologiją, chemiją, fiziką - euforiškai, su smalsumu ir atsidavimu.
Bet tik ne lietuvių kalbą.
Jo, aš žinau, kad tai yra be galo svarbu, bet... Ne. Nesikabinėsiu prie literatūros ir gramatikos.
Mane užknisa užduotys.
Tokios užduotys, kurios verste verčia pasakyti "AI... DZIN" ir mesti į šalį.
Na taip, straipsnis bus reikalingas...
Ech. Pati turbūt esu kalčiausia ir lietuviškai ieškau kitų kaltų. Bet tokia neviltis užplūsta, kai parašai trijų puslapių darbą ir pamatai, kad nuo antro jau šneki nebe į temą! Aš norėčiau rytoj po biologijos prasmegt skradžiai žemių ir niekad nebeatsirasti teksto kūrime.

prisiminimai

ir liūdesys. Mmmmm, taip, klampus ir tirštas liūdesys.
Kaip kondensuotas pienas.
Bet nebe taip, kaip anąkart. Tada buvo mėlynas liūdesys.
Dabar - koncentruotas, aiškus ir suprantamas.
Aš, gimusi jau po 1990 praėjus daugiau nei penkmečiui, galiu džiaugtis, kad jis miręs. Ir tik dabar suvokiau, kaip skaudu yra prisiminti.
Prisiminti, kad geriausi tavo laikai buvo jam dar gyvam esant. Kokia laime spinduliavo visi koncertai, koks džiaugsmas buvo tiesiog išgirsti kažkieno pasakojimą. Ir kaip sunku buvo suvokti, kad jo nebėra. Ir tik vienintelis bilietas iš koncerto tarsi apgaubtas ta aura.
Vis dėlto jaučiu, kad privalau šypsotis, nes... jis gyvas.
Gyvieji gyvena savo širdyse, o mirusieji lieka čia kitų širdyse.

Aš tik noriu pajausti tai, ko niekas kitas negali pakeisti. Taip, kaip virtualus pasaulis nepakeičia tikrojo, kaip žodis nepakeičia žvilgsnio, kaip emocija nepakeičia jausmo.
Ateik!

Tu galėtum...

Tu žiūri atgal,
Bet ką tu gali grąžinti atgal?
Draugai vienas po kito virto mašinomis.
Ir tu jau žinai,
Kad tai šios kartos likimas.
Ir jeigu tu gali pabėgti,
Tai šitai yra tavo pranašumas.

Tu galėtum būti herojus,
Bet nebuvo priežasties juo tapti.
Galėtum išduoti,
Bet nėra ko išduoti...
Paauglys, perskaitęs
Kalnus romanų.
Tu galėtum mirti, jei žinotum,
Dėl ko numirti.

Pabandyk pabėgt nuo lietaus, jei jis viduje.
Pabandyk užgniaužti norą išeiti.
Tu - pedagoginė nesėkmė.
Ir tiesiog laiku nesustojai.
Dabar norėtum pabusti, bet tai ne sapnas.


vėlgi, savomis smegenimis.

idu

Norėtųsi susirasti gerų bendraminčių, nes visi jau paseno. Nebūtinai mano amžiaus. Mano kalninėje kompanijoje buvo 58 metų vyrukas ( drįstu taip teigti) kuris, ko gero, fainesnis labiau už daugumą mano pažįstamų bendraamžių. Kodėl? Žiūrint iš čia, tai kokia pusė (pažįstamų) yra darbiniai draugai, arba kolegos. Ir jie visi man nepatinka. Pažvelgus iš dešinės, minčių pusės, atsiranda kokie penki, kurie yra visiškai skirtingi ir apie juos galima atskirai parašyt po knygą. Iš kairės, pomėgių pusės, atsiranda dvi didelės grupės - kino ir f. Visi kino žmonės (tikri) yra ne mažiau kaip už 100 km ir aš jų asmeniškai nepažįstu. Grupė f? Šitoj yra keletas iš dailės, tačiau jie man nepriimtini dėl savo įpročių.
Taigi, gal pagaliau susidėliosiu savo kriterijus ir galėsiu leistis į paieškas?

O kol kas man labai patinka laisvalaikį leisti su ligomis, knygomis ir arbatėle. Pastaroji grasina man atsibosti, nes N.D. iki antradienio yra išgerti ne mažiau kaip du litrus per dieną. Liga kol kas yra mano artimiausia draugė - sėdi manyje ir vis mažėja.
Ai va, turbūt spjaut į visus darbinius kolegas negaliu būtent todėl, kad neturiu tų sumautų bendraminčių. Būtent tie iš dešinės, tie penki, lyg ir būtų bendraminčiai, tačiau mane su jais sieja viena-trys mintys, o likusios priešinasi mano ideologijai. Kad taip išėmus tas sąsajas, sudėjus į vieną žmogų ir jį padauginus iš penkių! Gautųsi dream team.

į centrą

kelias dienas neišeina iš galvos.
viskas gražiai, glaustai pasakyta. Ir žurnalistė sveika.
krasavčik.

akmeniu krentu

Turbūt sunkiausia yra prisipažinti sau, kad nesi kažkoks ypatingai kažkoks.
Aš nesu kažkas. tokio.
Jeigu darau kas man patinka, juk tai aš?
O jeigu banaliai pasiilgstu kažko, ar taip galima?
Daug daug masės

ilga istorija

Tai va, kai atėjau čia, i was like holy shit what the hell.
Tada pasiryžau melstis ir kentėt lol.
Tada buvo visai faina.
Tada buvo jeez, its so cool.
Tada atminties spraga.
Tada atmintis grįžta.
Then i was like im so lame.
Tada ilgai valgiau kumpį ir ananasus.
Ir grikius.
Tada buvo oh god i love it.
Sapnai naktį.
Sapnai dieną.
Then i was like go to hell!
And then i was like im not lame at all.
Then i was like yummy down on this yummy down on this.
But after a while vėl pamačiau.
AWESOME.
Tada vėl valgiau sūrį ir kumpį su ananasais.
I was like y u no like it.
I cried a lot.
Aš valgiau.
Aš gėriau.
I duplicated it.
It was like that until today.
Today
im like holy shit what the hell?

hip hip hipnotizuoja

http://vimeo.com/30039500

apsimėčiau

ik, ak, laukiu visą dieną... Kažkaip nėra vieno pastovaus, absoliutaus daikto mintyse. Vis tas, vis anas, vis šuo.
Bet būnu.
Privalau būti aš.
Turėti savo autoritetus, jais žavėtis, bet likt aš.
“Always be yourself, express yourself, have faith in yourself, do not you go out and look for a successfull personality an duplicate it.” (Briusas Li)
Ir eisiu atkištu smakru, pakelta galva per popierius.
Turėsiu savo sargus danguj ir matysiu tik tikslą. Va.

vynioji aplink pirštą

Кино - Ты обвела меня вокруг пальца

Va taip vakar netyčia atsisuko ir supratau, kad čia bus naujo laikotarpio daina. Kino, kaip visada, atranda tuos laikotarpius ir duoda dainą. Atrodo, kad V. Cojus žinojo, kaip žmonės jausis kada nors ir rašė dainas jiems.
Ek, viskas dabar einasi gerai. Žinau, ko siekiu ir negalvoju, kas bus, kai pasieksiu. Žinau, ko noriu. Gal ir nesu tokia, kokia norėčiau dabar būti. Per daug šneku ir susilieju su 'eina' žmonėmis. Na, bet yra ir keli tipai 'eina'. Vieni yra nuoširdūs - žino, kad yra tokie ir nesislepia, o kiti slepiasi po KŪL kaukėmis. Aš tai mėgstu pirmuosius, nes jie faini. Aš irgi turbūt esu iš dalies 'eina', bet nieko nesuprantu kas esu, tai nežinau, ką darau.
Šiaip tai va, šypsnis, šešėlis, juodi pirštai ir nuovargis. Nuovargis nuovargis nuovargis. Ir katinas per naktį murkiantis.
Dryžiai tokie mieli vynioja vynioja aplink pirštą!


Aš rašiau tau ilgus laiškus,
Tu man tik "labas" atviruke.
Aš jau noriu nusižudyti,
Todėl tu privalai atsakyti.

(žinau, žinau, čia savarankiškas vertimas :| )

i dont want to

baisi diena buvo. Keltis penktą sunku nebuvo, bet išlydėti svečią - buvo. Užmigt paskui tapo nebeįmanoma, tačiau išsišutinau iki vienuoliktos. O tada - beprasmis laiko stūmimas neva ilsintis.
Ai... Kadangi netekau savo dviejų dienų, tai pasimečiau.
Pati noriu tokia būt tikriausiai :/
Atseit per ilgai laikiau save pačią ant pečių, tai reikia ir pailsėt. Bet jau atsiilsėjau, nebėr kada savęs gailėt. Ate tada.

nuleidus galvą žemyn

šita būsena yra sumauta. niekas jos nemėgsta. tačiau man patinka. didelė savijauta. Pradedu savęs klausti, ar taip turi būti, ir gaunu atsakymą - turi. Turiu paleist fantaziją ir paskui galvoti.
Bet likau tik aš.
Kitų nebeliko.
Ir ką reikės daryti?

ei, o kas dainuos, kai visi užmigsim?

Eikim į kiną.
Gal nebesismelks liūdesys per visas poras.
Šiandien jį užgesino mokslas. Trumpam. Rytoj, poryt, visą savaitę greičiausiai mėlynuosiu. Vėliau užges viskas ir vėl būsiu atsaini. O dabar yra šitaip.
Ir imu svyruot savo tikėjimu - ar mano pasąmonė vis dar tvirta?


Mikro. Niekada nemaniau, kad Legenda bus daina, parašyta šitam atvejui. Deja, taip yra. Toks atvejis.

sęd

turbūt per daug stengiuosi rašyt, ar panašiai. Šiandien yra jausmų diena. Jausmų? Ar emocijų? Pagal Selidžerio apsakymo (neprisimenu kokio) veikėją (neprisimenu kokį) - emocijos nereikalingos. Man ta mintis patiko. O jausmai? Reikalingi. Tai liūdesys - emocija ar jausmas? Jei liūdesys pastovus, nekintantis, tuomet tai jausmas. O emocija esu štai dabar aš. Emocijų nereikia. Nesitesinsiu pati prieš save - man baisiai, mėlynai liūdna. Taip, čia romantikės bruožas. Aš, neseniai atradus tą daiktą savyje, vis dar nesiliauju stebėtis. Kad nepastebėjau to anksčiau...
Tai va, man liūdna. Tai kas? Nieko.
Kartais nunyru į baisiai gilią melancholiją (primena Pūkuotuko "Baisiai Gilią Duobę"). Ir išsikapstyt nenoriu. Man patinka liūdėti. Tada jaučiuosi atitrūkus nuo besišypsančio idiotų pasaulio.
Vis dėlto... Norėčiau, kad rytoj viskas būtų gerai. Liūdna ar ne, bet gerai.

siela apsiramina tik sapnuojant

nemeluoti ir neparsiduoti

šitai bus svarbiausia. susikūriau naujai. Per vasarą viskas lygiai, dailiai susiklojo. Pakaustytom pėdom žengsiu į savą svają, į Varėną ir Kuršėnus. Kadangi turiu tvirtesnį už deimantą tikėjimo ir žavesio ramstį, tai sunku nebus.
negyventi kitiems.
būti su kitais.
niekad nepaleisti savo idėjos ir nepalikti tradicijos.
Nespjauti į užmačias ir eiti.
Neapsimetinėti, kad patinka.
Šaltai mąstyti.
Jausti.
Nepasiduoti bandai.
Būti romantikams.

katastrofų dainelė

o, vidury savaitės.. keistas daiktas tai yra - vidurys savaitės. nei šen nei ten.

Pasiilgau didelių miestų su nutagintom ir išpaišytom sienom. mano šuo neįdomus.
Ir senojo Arbato noriu. Kad jis būtų Kaune.
Tada kiekvieną kartą atkeliavus ten drybsočiau ištisas valandas ir dūmyčiau.

Labai labai svyruoju. Stipriai, smarkiai, didele amplitude. Čia aš su čyzu , ten aš galvoju. Aš žinau, ko noriu, bet šitam reikia bendragalvių.
O niekas nevyksta.
Ir aš nevykstu.
Gaila.. Tik šalta tamsuma ir šalta šviesuma blyksi...

r

atlikti savaitgalio pusiaudienio vertą darbą.
mano mintys pasileido kaip sudaužytas kiaušinis// šaltai švelni šiluma. nėėėėėėėėėėėėėėėėė//

auksiškai ruda - mėlynai balta. Mėlynai balta. Romantiška.
aš susiradau šaltą šviesą :V

gauti kakavą

Mirtinai prireikus kakavos ir a la turkiško žioplumo paskendau šiukšlyne.
Po dviejų minučių išsiviriau kakavos.
nom nom.

Mano smegenų durys dabar atsidarė ir akys išsiplėtė - laikas naujai kino dozei.
Kai Bašlačiovo metinių koncerte jie grojo Peremen turėjo būti viso gyvenimo vertas vaizdelis. Trys kiečiausi gitaristai visiškai sinchroniškai groja. omg.
Ai, bet paskubėjau šiek tiek, nes šitą omg smegenų sprogimą nustelbė pankų choras iš apie 2000 žmonių, dainuojantis Mama Anarchia.
Jeeeesus, šitai buvo neįtikėtina.
Puikus vakaras su kinu. D

(š)protų mėsa

pasiilgau. klaikai, mėsiškai pasiilgau protingų žmonių.
Ne, nesakau, kad mano klasiokai neprotingi. Tiesiog.. ne mano žmonės.
Ir man labai trūksta to vienišo apmaudo.

Ir man patinka naktis. Taip, tai kažkiek dirbtina, tačiau kitaip to būčiau nesupratus.
Bet patinka man ne šešėliai, o tamsa. Ne šešėliai. Ne..

Per vasarą priėmus sprendimą jį noriu galutinai užtvirtinti sakydama go to hell ( arba lietuviškai - eikit velniop. gražiau skamba).

o, nuostabioji diena!

ai, žmonės, žmonės... visas pasaulis, atrodo - vien tik žmonės.
ir visi pyksta.
ir aš pykstu.

pusė trijų

ė, kaip kvaila yra, kai myli tą, kuris seniausiai miręs :|
bet jeigu tiki, kad jis išties miręs, tai dar blogiau. Nes tada tiesiog dingsta visa ta dvasia, kuri būtent ir uždega žmones.
Tik besąlygiškas ir neatšaukiamas tikėjimas palaiko mumyse tą norą ieškoti, mokytis, kurti ir nenuleist rankų. Nenuvertinti savęs ir neidealizuoti Paskutinio Herojaus.
Aš štai buvau nustojusi tikėti jo gyvumu. Ir apipelijau, sustingau ir nusiritau žemyn.
Matyt jų dvasia dabar neatskiriamai persipynė su mano protu..?

Blemba, kaip šitai yra kvaila. Jaučiuos kaip kažkokia kvailė, kažką bandanti suprasti apie pasaulį. Tačiau jeigu aš vertinsiu viską savo pačios susikurtu šaltu protu, tai greitai tapsiu sausai pilka žiniuone. Na, telieka spjauti (kaip tai mėgstu!) ir toliau filosofuoti, mąstyti, kurti teoriją.
Bet dar durniau yra apsimest kažkuo. Aš žinau, kad Viktoras pats šiek tiek apsimetinėjo, bet ne tiek kiek aš. Fui, koks bjaurus tasai žodis aš.

Nelabai noriu apsimetinėt juo, bet kitaip jau nebeišeina? Pamiršau, kokia turiu būt...

pliaukšt

Kažkokiu būdu įsijungiau Briuso Li video ir išsproginau akis. Ale tikrai - sunku juo nesižavėt.

O namuose karaliauja kino, kino, kino. Gitara visąlaik bandau General, galvoj visąlaik skamba 'romantika.. mil romantika...' , o šiaip traukia Noch.
Viena monotoniška ir niūri, kita gera, o trečia tiesiog aksomiškai švelni.

Baisiai noriu eklerų.

Rytoj eisiu mušinėti kamuolio. Tai bus smagu!

viensdutrys

apleist savo žmogų nėr gerai, tai šiandien atseit neapleidau.
nė velnio, išties apleidau.

http://www.youtube.com/watch?v=s_k_bBqEMsw

^
va čia yra toks tiesiai į centrą. skambesys ir juodai baltumas. Apie Viktorą tai nėr kalbų - jis tiesiog yra.. hm, pats pačiausias. Tokius tekstus rašė, kad kiekvienąkart perskaičius išsižioju ir negaliu susičiaupt kokį pusvalandį. Aš jo nepažįstu nė velnio, bet jeigu įvaizdis atitiko tikrąjį gyvenimą (kaip visur rašo), tai jis įkūnija mano visus idealus. Jis tikrai gyvas, nes miręs tiesiog negali būt.

Lyja, pila, čiaudi, kosėja, murkia, skaito... Mmm, galėčiau išvardinti visus pasaulio sutvėrimus ant trijų kojų ropojančius. Ir neužsikirsčiau vidury teksto apie Anglijos kolonijas. Manau, kad pasauly nėra išimčių. Žolės augimą įtakoja debesys?

kitaip

Šiandien išties jaučiuosi kitaip.
Nes vėl bandau suvokti save. Tai nėra sunkus darbas, bet nėr ir lengvas, juk taip? Kartais žiūriu į save veidrody ir galvoj lieka viena mintis - "kas aš esu?". Ir toks keistas keistas jausmas, lyg būtum išmestas į kitą pasaulį.
Taip būdavo nuo pat žilos vaikystės...
Aš noriu būt ištirpstanti minioj, bet ne minios dalis. Va.

*

o ta akimirka kai privalėjau palikt vyresnius draugus tikriausiai šildysiuos žiemos vakarais. Net širdis apsąla iš malonumo, kai prisimenu. Šįkart pataikiau į centrą. Sena siela.

liūdna-pikta

"Kai visi pažiūrėsim į jo akis,
Pamatysim saulės ten spindulius"

Tai neišpasakoma.
Kartu ir liūdna, kartu ir stipru.
Tik kai visi aplink tyli kaip stabai jaučiuosi uždaryta stiklo dėžutėj.
Ir lieka vienas apsiseilėjęs psichologinis, bet suprantantis.. Nebėr ką daryt..

Ei, o gal aš taip pat apsiseilėjus?

bulgaras

Aš sakau... kad spjoviau.

Kalnuose būti gera. Šilta ir vėsu.
O galva išsisklaido debesimis ir apgaubia viršūnes. Mmm..
Ir vis dėlto šio to pasiilgau.
Kai prapuolė kalnai už debesų, ir šlapi plaukai į gerklę varvėjo.
Ir vis iš naujo apstulbino didžiulės mėlynos gelmės.

Ne, tegul būna, kaip yra. Aš nuomonės nebeturiu.
Tik tikėjimas išliko

nėra

neduota man yra mokėt rusų beveik kaip savą kalbą. bet Cojaus žodžius galiu išsiversti. Žinoma, jie praranda rusišką žavesį, bet šiaip ar taip dažniausiai lieku pribloškta.
Jis viską sugebėjo...

Again, a new day begins,
Again, morning shines through the window like a floodlight
And the telephone doesn't ring, it's switched off
Again the sun isn't up in the sky,
Again in the fight, everyone's for himself
And it seems to me that the sun
Is no more than a dream...

On the window screen,
There's a fairy tale with an unhappy ending,
A strange fairy tale...

And the rain's battering down like machine gun fire,
And along the streets autumn comes,
And the wall of brick-like clouds is strong,
The trees were sick with a disease,
They were sick even in the spring,
And the leaves which waved to us from a height
Are flying down..

There, outside the window,
There's a fairy tale with an unhappy ending,
A strange fairy tale...

And then she (Death) will come,
And she'll say "Get ready, let's go",
Give your body to the earth...
But your body hadn't finished singing,
Your body hadn't been loved enough,
It's a strange thing...

There, outside the window,
There's a fairy tale with an unhappy ending,
A strange fairy tale...

plaukiam

šiandien plaukimo diena!!!

ir kad ir kaip aš sakau, kad kino pasišalino iš galvos, kas rytą pabundu su kita jų daina, skambančia galvoj. Ir kad ir nenoriu klausyti jų, kitaip nebegaliu, nes tik jie ramina...

o gitara groti aš failinu šiek tiek, nes nežinau kaip ten braukyti, o niekas nesiteikia normaliai paaiškinti. Na, bet aš išmoksiu. Jau prapuolė ožiškas užsispyrimas išmokti groti super. Noriu mokėti groti va taip, kad kitiems būtų smagu. O dar labiau noriu paklausyti, kaip groja seni vilkai. Ir vėl plaukti.. kilometrą arba daugiau.

muzika bangų, muzika vėjo

dabar čia visai košė... norėtųsi viską išspręst sapne. Bet nesapnuoju.
muzika bangų, muzika vėjo...
MANO

nuoširdžiai apstulbus

jau seniai bebuvau patyrusi šitokį apčiuopiamą malonumą vien pasitelkiant garsą.
Žinoma, kino visuomet suteikia kažkokį smagų jausmą.

Bet šitai!
Gana pliurpt. Va-
vaizdas-nesvarbu. Svarbu tik garsas.

važiuojam į šiaurę

Smagu, kai šalia katė.
Ir kad laikas gali visiškai prapulti.

hero(inas)

neįtikėtina, kad vienam daikte telpa šitiek visko!!
džiaugsmo, motyvacijos, rimties, minčių, skausmo, nostalgijos, liūdesio, ironijos, tikėjimo, filosofijos, paskatinimo, laimės, vilties.
Tikriausiai visko neprisimenu.
Atrodo, kad mane nuolat skatina.
Kiekvieną dieną traukia iš kampo čiupt juodą instrumentą ir grot iki sąnarių išsisukinėjimo.
Ir nesvarbu, kad nežinau, kaip.
Svarbiausia yra tai ,kad noriu.
Prisiekiu sau - išmoksiu taip, kaip svajonė.

DUPH

Sveikas gyvas, herojau!!
Na štai, viskas įprasta iki begalybės.
Jaučiuosi atlikus žygdarbį. Ir šiek tiek nusivylus.
Nėra daugiau šiltų žmonių. Apvalių, minkštų. Ir vistik pastatytų ant tvirto pagrindo.
Nesakysiu, kad jų pasiilgau, nes nemačiau. Vis dėlto nedaug tokių.
Nenoriu kvadratinių kaštonų kiautų daugiau susitikt.
Internetinė erdvė - kas kita. Kaip ir mikrobangėj pašildytas delnas. Čia - ne.


Naktinė vasara. Išbandymų ir tikrumo vasara.

pati

tikriausiai niekada nebūsime tokie patys, kaip anksčiau.
Ne, negali grįžti atgal - viena iš trijų taisyklių.
Tyli naktis (aha. kalėdos, šiaudai, eglutė ir pirties kvapas).
Čia visuomet tylu.
Gal aš tik dabar suvokiau, kad naktis yra pati idealiausia iš visų.
O jei susitiksiu naktį besijuokiančiose akyse, ką darysiu?
Ar apsikabinsiu ir nepaleisiu?

apie Vasią

šįkart buvo nepaprastai nepaprasta visais atžvilgiais.
Klajojau, tikėjausi, valgiau vidury miško.
Lipau, važiavau ir juokiausi.
Mane apipylė. O aš tik žiūrėjau. Kažką atradau apie fiziką.

Buvo trys neįtikėtinos svajonių dienos.
ir vienatvė vi siš kai netrugdė.

Svarbiausia - vienatvėje įsitikinau, kad turiu.
Ir aišku, Vasia... jo kompotas su marcipanų nuoviru (ar kaip ten).

labas rytelis herojai

va taip einame šalis iš doros kelio. kai verčia iš lovos aštuntą dėl to, kad tėtis sudaužė telefoną.
tada paimi prakeiktą gitarą ir spaudai stygas, kol tipo kažką sugebi sugroti.
Visai smagu. tik kad išmušė unikalumą.
Ir dėl to liūdna.
Būna kartais. kai myli myli ir vat imi ir nebemyli.
O gyvent be to sunku.. ir kol klausausi, tol gerai. Kai nebesiklausau, kankina šleikštulys.
Rytoj kur nors eisiu... :(

troleibusai & other stuff

nežinau ,ar gausiau kada viltį, kad atsiras nelogiškai galvojančių žmonių.
Tokių, kuriems galėtum bet kada užduoti bet kokį klausimą ir neišmušti iš vėžių.
Arba tokių, kurie būtų apspangę (kaip čia toks asmuo), bet matytų viską aplink save.

Narkotikai.
Troleibusas yra narkotikai.

kamčiatka

ar neturit tokio daikto, kuris tiesiog išimtų viską iš galvos?
Aš tai turiu.
Kamčiatka...
Tai atrodo tolima ir niekad nepasiekiama... Kita pasaulio pusė.
Bet turiu dainą. Primena šią šaltą žiemą, tą kvapą, tą šaltį, deginantį nosį...
mmm... toks mielas, savas, pažįstamas balsas. Iš kažkuuuuur toli, iš kamčiatkos.
O nosis kaip priklijuota. Ir bruožai negražūs.
Tai ir kas...
*

Aš tikrai laukiu, kol kažką išvysiu šią vasarą...
nieko konkretaus.
Tik pavieniai vaizdai, tik nuotrupos iš šiaudinės pagalvės.
mmm... neturiu jokio tikslo, tik sukinėjuosi ir klaidžioju, sėdžiu ir stoviu.
Ai, dzin.

taisyklinga

pirmyn! turiu šešias minutes parašyti:

Just found a new indian buddy.

kasdieninis

užsimerkiu ir akys apipelija.
o, man naujovių nereikia.
Ar įmanoma įsimylėti dainą? tikriausiai.
Aš tai nenoriu būt kažkas tokio ir ypatingo. Norėčiau būt toks visapusiškai eilinis žmogus. Tik parėjus namo išanalizuočiau visą dieną. Užrašyčiau smulkmę ir įsirėminčiau.
O dabar jau nebematau. Einu gatve ir nematau žmonių, veidų, mašinų ir panašaus aaa... mėšlo.
Užtat matau pastatus ir dangų. jėga.
Ar aš romantikė? Kažkaip nesiderinu su šituo žodžiu. Aš kaip dėžutė, pilkas kubiukas, o viduj visokių niekų pridėta. Nuo aviacijos paslapčių ir retorinių klausimų kas gi buvo, iki amžino įsitikinimo kaip tu,taip tau.
Aš iš tų, kurie neturi ką veikt. Kurie sėdi kryžkelėj ant kelmelio ir šaukia "no no, arkliukai, bėkit". ir gerai. niūru, tamsu, šalta ir drėgna. mmmmmm
O ką galvoja aplinkiniai? nežinau. vieni juokiasi, kiti tyli. Man labiau patinka besijuokiantys.
O nepatinka? man viskas įtinka.

bet šiaip... kartais atrodo, kad galėtum susukt vielą ir taip gerrrokai prilupt priekaištaujančius.

va

ot baisus smagumas... ummagumma.
byra smegenys pro nosį.
ir aplinka išnyksta, ir kalbi (iš pažiūros) nesąmones.
Ir, kaip visada, nesutari su normaliais žmonėm.
tikriausiai gerai, nes šitaip gerai. Smagu nenaršyt ieškant kažkokio pavyzdžio.
aš tikriausiai neturiu gerų minčių, va. kartais susidėlioja kokis bruds ir gaunasi.
Kai lyja, dangus prakaituoja.
ooo, paverskime tai nauju dėsniu.
Turbūt smerkiu žmones. turbūt aš /b/.
niūrus mano pasaulis, kaip neskalbtos kojinės.
Skamba vasariškai, ar ne?

ak taip. Be TO.
kažkas parašė komentarą, kad spokoinaja noč supranta tik tie, kurie naktį klaidžiojo po miestą, kai žvaigždės yra niekas, palyginus su nakties juoduma. Kai viskas tyli, gatvės tuščios ir tą valandą viskas miega. Būtent šitaip ir skamba naktis.
O aš savo svajonė įgyvendinau. Girdėjau naktį mieste. Ir pakartočiau tai dar šimtus kartų. Romoje. Kai šitoks didingas miestas miega, o tu vaikštai aplink koliziejų- tai nėra pakartojama.
Taip norisi vaikščioti ant pirštų galų, tyliai slankioti po tūkstantmetį miestą.
O kai nusivarai nuo kojų, prisiglaudi prie šiltos reklamos traukinių stoty. Ir gali pasijusti to didingo milžino - Romos - dalim...

iš Alma Atos

Aš likau viena namie nakčiu.
Ir spėkit, ką darau??

Smardinuosi.

Ah, nors penkioms minutėms atsidurti 89 metuose! Mmmm
Leningradskaja gruppa KINO, KINO, KINO.
nu tai taip, aš truputėlį išprotėjau.
Tikriausiai nei vienas dabartinis muzikantas nesukeltų TIEK , kiek sukelia kažkokia grupė iš Piterio. Argi dabar kas nors galėtų žmonės taip užvesti daina apie agurkus?
Nu jo, atrodo kiek gi galima rašyti tą patį per tą patį ane?
Vis kino, Cojus, Kasparianas, Gurianovas ir Tichomirovas. Man tai nenusibodo.
Sakau ir sakysiu (kran kran) - gerai, kad jie nebegroja. Nes užsipopsintų.
Kaip Coldplay - pasiilgau jų senojo stiliaus iki beprotybės. Buvo tokie įdomūs ir saviti. Pažiūrėkit, kokie pasidarė.. Bum bum bum ir neaiškus tekstas. Ar tokia muzika gimsta iš minčių? ne.
Aš tai nežinau. Kai žiūriu koncertą, atrodo, kad Cojus gyvas. O kartais suima mintis - "tai kodėl taip ėmei ir numirei, ką?". Šiaip tai jį nužudė. Baisu kažkaip.
Legenda, legenda. Legendinė daina. Jis patsai būdavo savo dainoj. Ir ligšol, per daugiau nei 20 metų ,jis sugeba net ir per netikrą erdvę perduoti savo liūdesį (o gal net kančią. Vis dėlto juk apie karą dainuoja) O daina tokia liūdna net ir nesuprantant rusiškai. O suprantant tuo labiau.

Tai va. Turbūt miegot eisiu.
Labanaktis. Spokoinaja noč.

geriame arbatą

Jau ruošiuosi iškišt galvą per stoglangį ir žiopsoti į savo mini miestą!
bum bu rum bu
bum bu rum bu
tra lia bum.
hm m mm m
kaip keista?

nu ir idi do choleri!

nam vsio ravno. aš sau sėdžiu viena ir man gerai. Va. Tak tak, reikia kartais pasižmonėti ir persimest žodeliu kitu su kokiais klasiokais ar panašiai, bet...
dabar tai man viiiiskas gerai. Ot faina būtų turėti kokį kitą kinomaną.
Švęstumėm gimtadienius drauge su chėbra.
mmm, boshetunmay...
nereikia jokios boshetunmay kad išnyktų visos mintys ir liktų ševeliūra vietoj smegenų...
šiaip tai turbūt smagu.

ah taip, pamiršau

pridėsiu, kad aš vis dar lieku asfaltas...

nežinau, kas iš jūsų gali man padėt.

ratas

Štai aš vėl čia, prie atvirai zyziančios dėžės. Spitriju į plokščią plastmasinį daiktą ir sukioju galvą tai į rytus, tai į vakarus.
Užmerkus akis galva ,atrodo ,sprogs nuo minčių slėgio. Lekia Roma, žmonės, naktys, lietus... O viską nustelbia kažkas te iš ten. Žinoma, ilgai viskas išliks. O kada baigsis?
Ir kai sapnuoju debesis pro iliuminatorių, viskas tikriau.

Šįkart mėtinis pasaulis nebe apsiblausęs - ryškus ir aiškus. Visi kontūrai savo vietoje, garsas tyras ir be trukdžių. Sklendžiu šiuolaikinėj erdvėje. O centre melsva padangė.
Pasižiūri- ir nebėr.

Telieka toliau gyventi čia ir viltis, kad persikelsiu į realybę.

žvaigždė, vardu saulė.

o kas ta nuotrauka? kas tokio joje slypi? Ar dalelė sielos?
Bet man jos nepatinka. Nes viskas sustingę. Taip, galima įamžinti ir judesį, bet viskas visvien liks sustingę.
Ir išvis.. amžinti, įamžinti. Dabar man to nereikia.
Reikės vėliau.

"o kai ateis laikas, tu verk neverkęs"
Taip taip, verk neverkęs, kas lemta, tas ir atsitiks. O kas dainuos, kai visi miegos? Kas laidos, kai mes visi sėdėsim dėžutėse? Ir ar labiau rūpės verdančios bulvės, ar tarpdury pasirodę juodi plaukai? O aš nepamiršiu, visą gyvenimą nepamiršiu, kad toks ateis. Ir verdant bulves kiekviena iš jų reikš svečius. Tada akimirka pavirs amžinybe...
O aš turbūt skrisiu laimės ieškot. Visa siela tikiu, kad rasiu. Jauną, seną.... Nesvarbu.
Ir sakau sau dar kartą- taip, aš nebijau. Aš nebijau būti kitokia nei tie, kuriuos užknisu. Sakysiu tiek kartų, kiek reikės. Tol, kol įaugs į mąstyseną.
O kad kažkam tai nepatinka...
Tegul pasako.

senasis birželio dvidešimt pirmosios vaikas

visa tai kažkur girdėta, kažkur matyta... Visa neryšku ir neša vienišą neviltį, absoliučią beprasmybę, bet kartu ir tobulumą.. Aišku, viskas nebuvo šitaip, tačiau nesąmoningas noras pasinerti į kiaurymę nugali logiką ir štai- aš vėl sklendžiu ten, į aštuoniasdešimt aštuntuosius,
kur karaliauja neryškūs kontūrai ir rusvai pilka spalva. Kažkas monotoniška, kažkas dinamiška slypi ten, kur man negalima būti. Bebandant prasibrauti pro tylos sieną ateina nauja diena, nešanti šviesą.
O žvilgsnis, it lazeris plieskiantis per laiko sluoksnius, klaidžioja kažkur aplink, nieko nemato ir nenori matyti. Norėčiau ryte išeiti į šerkšną, išvalyti lėktuvo variklius ir nusiirti dangum ten, kur tasai žvilgsnis gyvena. Čia. Kur yra tik du , žiūrintys į nieką.
Pakils tuoj saulė, šalčiu nuplikindama fotojuostą ir tą sekundę galėsiu gyventi ten, kur mano vieta. Ar dūmas plaučiuose sugeba apibūdinti viską?

daug

taigi, aš skrendu į Romą.
Truputį žiopla, kad labiau laukiu paties skridimo, o ne Romos.

O kodėl lėktuvai nemeta šešėlių?

Laukiu rytojaus. Turbūt visada lauksiu. Rytoj galbūt sutiksiu kažką, kad vėl keis mano gyvenimą.
Šiandien daugiau nieko nebeišgalvosiu. Žmogus, kurio ūgio turbūt niekad ir nesužinosiu, vėl ragina. Ragina kažką dar galvoti, nusišypsoti ir sustoti. Ką aš be jo daryčiau?

gana to, ką turiu.

ir va taip sėdint nekyla minčių apie debesis ir pienes. Tik išgaruoja mintys, o galva prisipildo skystos medienos. Ar aš kažkokia kitokia? Tikrai ne! Ir valgau, ir ši.. ,ir miegu - viską darau kaip ir kiti. Ak, taip.
Spaudžiu play ir įsijungiu į visiškai kitą gyvenimą. Vaikštau priplėkusiomis ir nuo karščio suminkštėjusiomis gatvėmis, ieškau šešėlio, bet vis dėlto vilkiu juodą megztinį. Užuodžiu vandenį ir puvėsius. Perbraukiu ranka per galvą ir nuo jos krenta musės. Taaaaip, šitas.
O kai viskas automatiškai išsijungia, lieku it musę kandus. Aš ne ten.
Aš čia, kur saulė šykščiai duoda žiupsnį šilumos, o vanduo ne gaivina - šaldo.
Ir sėdžiu va šitaip raudonai juodoj kėdėj. Nežinau nei kur galvą sukt, nei kam ranką duot, nei kurį mygtuką paspausti. Nėra to play, kuris įjungia svajonę(ir išjungia AEK. automatinę elgesio kontrolę).
Turbūt rytoj vėl bus šilta, aš išgersiu pusę taurės vyno ir blūdysiu prisimerkus. lol, didysis šeštadienis.

laukiu atsakymo

Tai va, laukiu atsakymo, greit atostogos baigsis, bet greit ir prasidės. Jo, skrisim į Romą penkiom dienom. Awesomeness.
Žinot, vienos tokios akys mane užkerėjo.

pasakok, giedok, gegute.

Jeigu mes visi mylim tą patį dalyką, ar amžius yra kliūtis?

if you're going to San Francisco

Visiškas čil.
Ar pavyks man kada nors pakeisti žmonių mintis?
Viliuosi visa savo siela, jog taip.

Be sure to meet some gentle people there..

ir vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl... Ir vėl!
Viskas kartojasi.
Ir vėl aš- ne aš, jis vėl numirė, kitas atsibudo, o šunys grįžo.
Ir vėl! Vėl aš kely, vėl galvoj sąmyšis ir vėl viskas kartojasi.
nenoriu kartoti visko iš naujo.
Šįkart bus kitaip, nes man jau tikrai nusispjauti. Taip, bananan. Man nebeįdomi nuomonė. Tegul rėkia, spjaudosi ir kreivai šypsosi.
VVS. Voena - vazdušni - syvi.
Neįmanoma atsiklausyt.

kambūzas

Kaip gera pro stoglangį iškišt galvą ir matyti gęstantį miestą..
Bet aš noriu užlipt į bokštą ir sėdėt viršūnėj visą naktį. Sėdėt ir žiūrėti, kaip saulė leidžiasi ir kyla.
O tarpe tarp saulių gulėčiau pasidėjus rankas po galva ir žiūrėčiau į žvaigždes. Jos atrodo niekingi taškeliai danguje, bet dauguma jų - didesnės už mūsų planetą.
Galėčiau taip gulėt visą naktį ir bandyt suvokti, kaip šitaip įmanoma.


Ryte, nulipus nuo bokšto, gaučiau gėlių.

aliumininiai agurkai

rytoj chemijos kontrolinis ir man jis patinka.
gal aš užaugus būsiu chemike? naaaaah.
smagu yra matyt, kaip iš tavęs kažkas siunčiasi seną, užmirštą filmą.. Ir turbūt džiaugiasi anam laido gale.
rytoj, sako, saulėta bus. +7.

Good morning, boys
Good morning, girls
Look at me from the window
And laugh about me, yeah
Cause I'm planting aluminium cucumbers
On a field of canvas

bananan

šiandien iškilminga diena.
Sužinojau, ką reiškia paslaptingasis žodis "boshetunmay" (rusiškai Бошетунмай ). Man tai turbūt pats gražiausias rusiškas žodis. Reikšmė - kanapės! Taip šios buvo vadinamos Kazachstane (į kurį vis dar noriu nuvykti) 80-ųjų pradžioje.
Be to, aplankė dar viena nežinau ar džiugi, bet bent jau juokinga naujiena - Coldplay koncertuos LENKIJOJ. LOL (ironiška, bet coldplay visiškai išbluko prieš kino).
Balandžio 15 dieną iš mano burnos išlups tokį keistą daikčiuką platinti žandikauliui ir pakinkys dantukus į breketus.

O aš vis abejoju ir neapsisprendžiu. Galvoju, sutinku, nesutinku ir taip toliau. Boshetunmay.

nei bū nei me em ien ūb ien

Ką šiandien padariau gero? Nuėjau į bažnyčią. Iššukavau šunį. Išblizginau grindis. Ir daugiau nieko!

ei! be to...

АССА (ASSA) - 1987 metais pastatytas vienas populiariausių sovietmečio filmų. Trunka 2:23 . Bet nei karto nepagalvojau, kad labai ilgai žiūriu.
Mane pakerėjo Bananano sapnai. Ypač antrasis.
Nors daug sako, kad filmas gana "ugly" , man jis pasirodė... rusiškas. Aš jį atsisiunčiau per kinomaniją. Bet žinojau, kad cojus ten pasirodo pačiam gale, tai nebuvo tokio ilgo bei nuobodaus laukimo "kada jis išeis". Taigi, galėjau žiūrėt blaiviu protu. Aš sakau, kad man patiko. Iš manęs nekokia kino kritikė, bet man įtiko ir nuolat tamsūs vaizdai (sovietai.) ir remarkos, ir Bananano sapnai, ir netikėti spektakliai teatre. Na, po "Igla" tai šitas kūrinys atrodo lengvai suprantamas ir visiškai aiškus. Aš už. Man patinka maištingi sovietiniai filmai.

ACCA - IMDb
Assa - Skalvija
Boris Grebenshchikov (Akvarium) - "Gorod Zolotoj"
Kino - "Peremen"

kas naujo

pavasaris. Turbūt į šitą žodį sutalpinsiu ir atsinaujinusį lėktuvinį jausmą, ir norą kažkaip pasilepinti ir dar melioną visokių dalykėlių. Tikriausiai dėl šio reiškinio dažniau aplanko smagūs dalykai, kaip kad šypsenos ar šiluma.
Šiluma.. pasakysiu atvirai- trūksta man tos žmogiškosios šilumos. Pajutau tai tada, kai mano pusseserė netyčia man atskleidė, kad manęs nekenčia (nors aš niekaip nesuprantu, kodėl ji turėtų- nei aš jai pakenkiau, nei kažką padariau, kad ji pavydėt man galėtų). Tada susimąsčiau - kiek dar žmonių, kuriuos laikau patikimais draugais manęs "nekenčia"? Pati mintis lenda- "daug". Tai va, dėl to ir trūksta šilumos. Dar nesutikau žmogaus, kuris nuoširdžiai būtų mane apkabinęs.
Tai va, šitaip ir gyvenu.

Be to, visiškai apsisamanojau fotografijoj. Norisi naujovių, bet kad nežinau kodėl jų nekuriu. Gal tingiu.

graužia

Nežinau, ar kada nors taip dar bus. Bet ši akimirka trenkė tiesiog iš niekur.
Taip, vėl aš apie tą patį Cojų. Aš negaliu apie jį negalvoti. O dabar negaliu ir neverkti.
Jis buvo nepaprastai paprastas. Apie jo kūrybą kalbėti neįmanoma, ją reikia pajausti klausant. Štai, braukiu pirmą ašarą. Ir visas kitas, bėgančias jau pramintu taku. Jos nei pirmos, nei paskutinės išverktos dėl grožio. Dėl viso pasaulio grožio, kurį Viktoras sudėjo į viso labo maždaug šimtą dainų. Išklausiau toli gražu ne visas, bet jos visos turi kažkokią prasmę. Jeigu ne muzikoj, tai žodžiuose. Aš beveik negaliu klausyti tokių dainų kaip "kukuška" arba "legenda". Jose tobulai dera muzika, žodžiai, atlikimo stilius, rusų kalba ir klausytojas. Jose lyg ir neįmanoma surast kažkokios naujos prasmės, nes ten ir taip viskas aiškiau, nei aišku.
Aš neabejotinai sutiksiu Viktorą Cojų. Nežinau kur. Gal gatvėj, gal kitam žmoguj, o gal tik po mirties. Bet tikrai sutiksiu.

"... смерть стоит того чтобы жить, а любовь стоит того чтобы ждать ..."

nesusilaikiau

Merry

*puts glasses on*

Christmas.

YYEEEEAAAAAAAAHH!!!

argi nėra keista?

juolab, kad šitai kartojasi jau trečią kartą. Vėlgi aš galėčiau užverst jus krūvomis kūrinių, dainuoti ir šokti per naktis. Taip, kinomanija grįžo. Jaučiuosi pakylėta, nes dabar turiu beveik viską, ko mano sielai reikia. O žmogus, sėdintis naršyklės kampe vėl kiaurai veria mane akimis, o ne žiūri kažkur į kampą. Galiu užtikrintai sakyt, kad jis, nors turbūt tik maža dalele, pakeitė mano gyvenimo būdą.

viskas bus gerai.

Visada tikėk, tikėk, tikėk. Tikėk tuo, kas dar neįvyko. Tikėk tuo, kas jau įvyko. Tikėk visur ,visada ir bet kokioje situacijoje. Tikėjimas niekada neapleis tavęs, jeigu tu neapleisi jo. Tikėk gėriu ir muilo burbulais. Tikėk mažomis gėrio dalelėmis žmonių širdyse.
Visada tikėk, tikėk, tikėk...

atgimsta

štai ir vėl grįžta senas jausmas. Lyg tai neviltis, bet vis dėlto ne tai. Kažkoks skridimas padebesiais, bet kartu ir vilkimasis perdžiūvusia žeme ryjant dulkes.
Aš galiu drąsiai sakyt, kad esu liurbė. Lopė. Lieva. Aš nemoku "kietai" kalbėt ar panašiai. Kartais pergyvenu, kad esu suknistai viena kaip pirštas. Ir tikrai, atrodo, kad manęs daugelis nesupranta. Iš kitos pusės, tai šita frazė yra paauglių vizitinė kortelė, bet aš sakau ne ta "verkiančia" prasme. Mano akimis žiūrint, jaučiuosi ne savo kaily kai kalbu su "kietais" žmonėm.
Šiaip turbūt esu optimistė, bet į pasaulį žiūriu niūriai. Na, kurgi nežiūrėsi, kai visas (socialinis) gyvenimas susideda iš: kokių penkių žmonių, kuriuos galiu vadint draugais, mokslo, knygų, kažkokių retų laimės akimirkų, krūvos norų ir begalybės minčių apie save. Dažniausiai žvilgsnis į gyvenimą yra niūrus, bet su šypsena... gal viskas bus gerai.

Ir vėl klausau nuostabiausio muzikinio šedevro - spakoinaja noč. Tikiuosi, po mirties sutiksiu Cojų. Galėsiu tada jį apkabint ir į tą apkabinimą sudėt visą susižavėjimą jo kūriniais ir visą padėką už mąstysenos pakeitimą... O kol kas turiu tik katiną ant kelių. Bent šis mane myli ne vien už tai, kad valgyt (kartais) duodu...

yeeaaaah

šiandien pirmąkart gyvenime ant slidžių stovėjau. Sakė, kaip pirmam kartui labai gerai čiuožiau. Super. Labai smagumėlis.
Apskritai ar dar kokia geometrine figūra tariant, tai šiandien tikrai viskas labai gerai. Duodu garbės žodį.
Bet ta stiklinė visvien pustuštė. Aš net išmatavau stiklinės aukštį ir vandens aukštį. JI PUSTUŠTĖ.

kažkas keičiasi (?)

palieku neatsakytus klausimus kažkam kitam ir iriuosi per laiko vandenyną. O akimirkos be galo trumpos. Pralekia šviesos greičiu ir dingsta kažkur nežinioj. Mūsų galvose lieka tik atspindžiai. Vieni be galo tikroviški, kiti išblukę ir beprasmiai, bet tai tėra atspindžiai...
Ir kaip keista yra rasti save kažkur kitur. Keista ir apmaudu.
Norėčiau pažiūrėt pro kažkieno kito langą...

Jau turbūt trečia naktį prašau savęs sapnuoti, bet nieko nesusapnuoju. Užtat savaitgalį gavau viską, ko norėjau.

noriu rėkt!!!

yeahh

we don't need no water let the motherfucker burn.
Burn motherfucker burn!

Foxtrot Uniform Charlie Kilo

a nam vsio ravno! :D

labanakt

Stogai dreba nuo dienos spaudimo,
Dangaus ganytojas gena debesis.
Miestas šaudo šviesomis į dangų,
Bet naktis stipresnė, jos valdžia galinga...

Tiems, kas eina miegoti- saldžių sapnų, labanakt..

Laukiau šios akimirkos
Ir ji atėjo.
Tie, kurie tylėjo ,daugiau nebetyli
Tie, kas neturi ko laukti ,sėda į balną.
Jų jau nesustabdysi , jau nebe...

O tiems, kas eina miegoti- saldžių sapnų, labanakt..

Kaimynai ateina, skundžiasi kanopų bildėjimu,
Jie neužmiega, tai trukdo jų sapnams.
Tie, kurie nieko nebelaukia jau kelyje .
Tie, kurie išgelbėgti, tie išgelbėti.



aš nenurimsiu, kol nepamatysiu aušros pašvaistėse gęstant žvaigždžių.

nemokėjimas grožėtis gyvybe ir gamta

perskaičiusi Enorcos įrašą apie benamius gyvūnus pasijaučiau tikrai klaikiai.
Niekada gyvenime nesuprasdavau, kaip galima gyvūną išmesti iš namų? Dabar pati turiu šunį. Ir niekada niekada negalvojau, kad galiu jo nenorėt. Kai jis buvo mažas, buvo atėjusi mintis, kad šitas šuo bus vargas. Taip, jis ir yra vargas. Bet kad ir ką mano šuo padarytų aš jo neišmesčiau lauk. Man net einant kur nors iš namų gaila žiūrėti, kaip jis laukia prie vartų ir žiūri man pavymui tokiomis gailiomis akimis..
Ne, aš niekada nesuprasiu, kaip galima šitaip nekreipti dėmesio į motiną gamtą? Šitaip naikinti tai, ant ko patys užaugome ir vaikštome. Mes patys kertam šaką, ant kurios sėdim.
Betgi kas tie mes?
Praeitais metais dažnai į rankas pakliūdavo ekologišką mąstymą skatinančių žurnalų. Prie tų žurnalų dirba daugybė žmonių. Tarpe jų ir mano brolis. Visi tie žmonės galvoja apie gamtą. Manau, kad dauguma paprastų žmonių tikrai nenumoja ranka į visą šitą reikalą.
Juk mūsų "pasaulį" valdo įtakingieji. Jiems nusispjaut, kiek žemės ploto užima šiukšlės, kiek yra benamių gyvūnų, kiek gyvūnų rūšių išnyksta per metus... Kaip kad mama kažkada pasakė- "tai yra nemokėjimas grožėtis gyvybe ir gamta" .

Taip, aš noriu studijuoti ekologiją.

buvo - nėra

mėgstu galvas piešti (turbūt)

dancing like a beautiful dance whore

Franz Ferdinand - Michael

penkiaminutinis

Ak ne, gal tai skamba išsišokėliškai, bet aš nesu tokia, kaip Jūs. Mano galvoj kitoks mėšlas ir jis sudėliotas kitaip.

Man atrodo, kad kiekvieno žmogaus galvoj viskas turėtų būt kitaip.

Ir tikrai sumauta, kad dabar visi nori, kad visų galvose būtų tas pats!

dvigubas

mmm, kažkur skaičiau, kad žmonės, kurių zodiakas- dvyniai būna labai "dvigubi". Dažnai keičiasi jų nuotaikos ir panašiai. Šiaip aš nelabi tikiu horoskopais. Vis dėl to jeigu pasauly gyvena apie 7 milijardai žmonių,tai vienam zodiako ženklui tenka apie 600 milijonų žmonių. Tai būtų visiška nesąmonė, jeigu, tarkim spalio šešioliktą visiems ožiaragiams imtų nesisekti verslo reikaluose. Nu žodžiu. Kalbant apie dvynių "dvigubumą", tai aš esu dvynys ir aš esu dviguba. Jei aplink yra žmonių, tai aš su jais bendrauju. Man smagu ir (gal) kitiem smagu. Visi faini. Bet jeigu lieku viena, tai apie draugiją net galvot nesinori. Visi tampa kažkokiais mulkiais, nesuprantančiais ką aš galvoju... Keista.

22-34-00

Labos nakties

Jeigu nenorit žiūrėt visko, tai nuo 2:23 prasideda pati gražiausia mano girdėta daina per visą gyvenimėlį.
O jeigu nenorit žiūrėt išvis...

...tuomet labos nakties...

šypsena tuščiom akim

vis dar tyliai ir velniškai džiaugiuosi, kad jis miręs. Būtų taip suknista pamatyt kaip jis supopsėja ir palieka mane vieną be jokio taško. Taip. Jis miręs.
•
Jis į objektyvus nežiūrėdavo. Jis žiūrėdavo į žmones.
Bet jeigu jau žiūrėdavo į objektyvą,tai žiūrėdavo kaip į žmogų. Taip, kad žvilgsnis pereitų per laiko sluoksnius ir įsikirstų į akis.
•
•
•
O dabar.. šypsenos. Šypsenos, bet tuščiom akim. Tai tapo veido raumenų įtempimu ir gražių dantų rodymu. Tai pavirto į lėkštes.
•
•
Pasižiūriu į save.
Aš- niekas.
O gal aš- asfaltas?
Per mane važiuoja kas tik nori, o aš tyliai guliu. Taip, aš esu asfaltas.
Ne, tai ne tušti žodžiai. Ne tokie, kokius lėkštės nori skaityt. Tai ne tokie žodžiai, kuriuos galima perskaityti lengvai, kaip zefyrą. Jie lengvai nesusivirškina.
•
Aš- asfaltas. Aš nesišypsau. Ir neverkiu. Aš neturiu emocijų.
Asfaltas guli tyliai ir be jausmo. Aš.
Bet ne visada. Saulei kaitinant, asfaltas minkštėja.
•
•
Vadinasi, aš- asfaltas. Pakartosiu dar kartą. AŠ- ASFALTAS.
o visa kita tėra šypsena tuščiom akim.