ah taip, pamiršau

pridėsiu, kad aš vis dar lieku asfaltas...

nežinau, kas iš jūsų gali man padėt.

o aš visada gyva

nutariau parašyt kažką protingo. Na, aišku, tokiai vėplai kaip aš tai gana sunku.
Bet pabudo tas seniai pamirštas jausmas. Kažkur giliai užkastas. Uch, kaip giliai. Kaip jaustum visą pasaulį. Tokia harmonija, santaika ir begalinis intelektas.
Ta knyga tikrai veikia. TIKRAI. TIKRAI.
Joje skatinama mąstyti apie gerus ir tobulus dalykus. Apie gydomąsias jėgas. Aš taip ir mąsčiau. Ir štai, kas išplaukė iš tokio mąstymo. Jausmas, kurį jau buvau pamiršus.
Harmonija... Nors toks mąstymas šiek tiek prieštarauja mano pamėgto mąstymo būdui, bet man tai pavyko suderinti. Atsirado harmonija.
Taip taip taip taip taip, 00.42.
42 yra mano skaičius.
Galėčiau laisviausiai sėdėt iki trijų.
Po hm..... 16 dienų mano gimtadienis :D

su kuo aš užaugau?

Vat paėmus apsižiūrėjau ir apsiskaičiavau, kad 49 Dragon Ball GT serijas peržiūrėjau per 16 dienų, ir tai nėra gerai.
IR padariau nedovanotiną klaidą- persiskaičiau paskutinės serijos aprašymą. Ir man jau atrodo, kad baigiau žiūrėt. Reiškia jau pradedu liūdėt.
Ir neišpeš niekas iš manęs Dragon Ball. Lygiai taip, kaip ir Coldplay. Nors jų klausau vis rečiau, bet jie niekur nedingo ir mano galvos. Ir būtent jų dainos gelbsti, kai reikia. Ir Dragon Ball mane gelbsti, kai reikia užmušt visus jausmus ir išvis, viską galvoj ištrint.
Ir šiaip, viskas, su kuo aš užaugau mane gelbėja dabar. Su kuo aš užaugau?
Visų pirma, tai žydras dangus ir lėktuvai. Todėl mane šitas darinys taip veikia.
Vieta, pavadinta "mano nameliu"- penki šalia augantys medžiai ir laukinė obelis. Ten praleisdavau pusę dienos.
Coldplay ir Enigma įsisiurbus iki kaulų smegenų. Klausant atrodo, kad jau perklausei kokius porą šimtų kartų, bet norisi klausyt dar, ir vis randi kažką naujo.
Na, ir Dragon Ball. Čia tai aukso amžius. Žiūrėdavau prisiplojus prie ekrano. Viskas atrodė taip tikra, kad paskui lakstydavau po kiemą ir įsivaizduodavau, kad skraidau.

Niekaip dabar neprisimenu, iš kur ištraukiau šitą frazę, bet ji sukasi ir sukasi mano galvoj. Gal jau rašiau- "nes egocentriškai gyventi linksmiau".

ego ego ego. aš aš aš. aš esu savo brolė dvynė. Kodėl? Nes džinsų neišsiploviau.

but serious

Negirk dienos be vakaro.

If I could laugh like anybody else

Ir vėl- I'm your villain.

Koks gyvūnas atitinka mane?
Katė.
Kodėl?
Nes katės yra gyvūnai, gyvenantys vieni.

kas žino

Atostogos.
Sucks. Kam jų reikia. Kad daugiau laiko galėtum praslampinėt namie ir galvot ką čia padarius, kad laikas greičiau bėgtų arba kad lyt nustotų?
Nieko aš nebežinau. Dažniausiai atsirandantys žodžiai mano kalboj- "kažkas,kažkaip,kažkur,kažko".
Galėčiau kiaurą dieną varvint akis prie kompo. Taip, galėčiau. Bet kažkodėl nevarvinu. Išvarvinau jau viską,ką turėjau. Trečiadienį. Galinga priešingybė buvo. Tarp tobulybės ir kažkokio kvaišalo. Kvaišalo neturiu galvoj narkotikų, alkoholio ar pan. Kvaišalas man- nesąmonė. Absoliuti nesąmonė. Tokia, kurios sveikas protas nesugeba suvokt.
Nebenoriu jau nieko. Net dbgt. Nors įsijungiu ir žiūriu neatplėšdama akių, bet noro įsijungt nėra. Greičiau protas sako, kad įsijungus pagerės savijauta. Bet pasąmonė išsijungė.
Galvoj iškilo "I'm your villain" žodžiai:

I know what I am
And I'm your villain
Oh no, I don't give a damn
If I'm your villain.


Mano kvailos smegenys kažkaip nesusiprotėjo, kad jau atostogos. Pabundu aštuntą, miego užsimanau vienuoliktą.
Neišdegs. Sėdėsiu iki dvylikos ir ne mažiau. Kad ryt atsikelčiau dvyliktą ir reikėtų mažiau vaikščiot iš kampo į kampą, stumiant laiką pirmyn.

Perskaičiau knygą vakar. "Keturi tankistai ir šuo". Apie karą. Antrą pasaulinį. Iš pradžių galvojau, kad bus durna knyga. Nes perskaičius pirmą pastraipą galvoj jau buvo klausimai, kokie turėtų būt vadovėly. Viskas aiškiai parašyta- kur vyksta, kas vyksta, kaip atrodo Jefimas, kaip atrodo Janekas, kas yra Šarikas, koks yra Šarikas ir t.t. Juokingai lengvas tekstas.
Bet šiaip gera knyga. Tik pabaiga gal kiek nusaldinta, bet šiaip gerai viskas.

Žodžiu, mėgstamiausias mano užsiėmimas yra atsijungt. Žiūrėt filmą, žiūrėt dragon ball, klausyt Enigmos ar panašiai, žiūrėt Violet Hill klipą, skaityt knygą, žiūrėt į debesis, važiuot dviračiu ten, kur yra žmogus du. Čiaudėt. Arba juoktis iš kažko. Kai akimirką visiškai negalvoji, kas darosi aplink. Ir viskas susitvarko.

man reikia 10 minučių

HM, amatų diena.
1. Ryte vos nevėmiau iš skausmo, nes skaudėjo pilvą.
2. Visą dieną buvau pusiau nervuota.
3. Uždarymas buvo toks nuobodus, kad teko užsiimti mėgiamiausiu užsiėmimu norint nužudyt kuo daugiau laiko- žiūrėt į niekur ir skaičiuot iki šimto ir atgal.

Ir nors šitas visas reikalas buvo tikrai smagus, bet vis dėl to kažko jame trūko. Ne ta prasme, kad pačiam renginy kažko trūko, bet mano galvoj kažko trūko.

Man tai išvis panašu, kad mano galvoj kažko trūksta. Kažkas tokio durno toj mano galvoj yra. Svyravimas tarp dviejų visiškai skirtingų, bet tuo pačiu susiderinančių dalykų. Kažkokia visiška nesąmonė.
Ir aš pati save baisiai užknisu. Norėčiau išmest save pro langą, kad nebeliktų minčių visokių, kuris trukdo gerai gyvent. Nes tų rūpesčių ir visokio velnio yra tiek mažai, kad galėčiau gyvent sau ramiausiai. Bet ne, kažkodėl pasąmonė ar sąmonė ar dar koks šūdas padaro iš tų mažų bėdų dideles ir viskas susiknisa.

Baigėsi dbz. Dar liko trys serijos , kurias baigsiu žiūrėt šiandien. Šakės.

from the rooftops i remember

Užkniso žiema jau visai :<
Jaučiu ir aš jau žiemą užknisau.
Bet žiema turi išskirtinį bruožą- jos metu miegas labai saldus ir kartais ryte pažiūrėjus pro langą atrodo, kad lauke šilta ir smagu.
Bet šiaip netveriu noru atsidurti ten, kur "long and dark december". Violet Hill. Va ten tai vieta. Neprilygsta nusususiam ir šunų nušiktam miškeliui prie namų, kur iki smegenų įsiskverbus prakeikta civilizacija.
O aš toliau atkakliai ieškau vietos, kur galėčiau vaikščiot. Centras, bažnyčia, Senas namas- netinka. Per daug miesto. Minėtasis miškelis taip pat per daug persismelkęs. Miškas prie stadiono jau užkniso, nes vaikščiojau ten kiauras dienas.
Dar vienas argumentas, dėl ko laukiu vasaros. Vasarą turėsiu vienintelę transporto priemonę, kurią galiu vairuoti- dviratį. Ir galėsiu važiuot ten, kur violetinės kalvos ir sutikt ten Žmogų Du. Tipo Dievą, ar kažką tokio.

Sekmadienis

1. Nemėgstu nemodernios civilizacijos.
2. Aš esu aš tik vienumoj.
3. Niekas nėra matęs manęs.
4. Laukiu vasaros.
5. Supratau, kodėl aš ir Žmogus esam visiški priešingybės- Žmogui reikia kitų žmonių, o man tereikia vienumos.
6. Dar labiau laukiu vasaros.

Tiesa arba Kas Aš Esu

Labas rytas, diena ar vakaras. Esu Saulė. Gyvenu 17-ą gyvenimą. Gyvenu Dzūkijos sostinėj. Šiokiadieniais keliuosi septintą valandą trys minutės. Darbo neturiu. Mėgstu vaikščioti. Moku kvėpuoti. Mėgstu vištieną ir saldainius. Nemėgstu barščių ir raugintų agurkų. Gyvenu keistą gyvenimą. Mokiausi Dzūkijos vidurinėj. Perėjau į Šv. Benedikto gimnaziją. Dabar mokausi 7c klasėj. Nesirengiu taip ,kaip man gražu. Nekenčiu džinsinio audinio išskyrus džinsus (wut?). Mėgstu eit pasivaikščiot. Einu kur kojos neša ir akys veda. Nemėgstu žmonių, kurie skriaudžia gyvūnus. Išvis, žmonių nelabai mėgstu. Skaitau Haruki Murakami. Artimiausia knyga širdžiai- "Mylimoji Sputnik". Priklausau europidų rasei. Turiu keletą draugų. Mano pseudonimas nė velnio nesusijęs su manim. Kitam gyvenime norėčiau būt varna arba šaligatvis. Mėgstu fotografuot. Moku įsidėt juostelę. Apsimetu, kad domiuosi tiksliaisiais mokslais. Teoriškai moku tris kalbas. Nemoku suremontuot radijo. Negeriu/nerūkau. Labiausiai pasaulyje mėgstu Jausmą. Jausmas yra Avies brolis dvynys. Nemėgstu forsų ir fyfų.

Ačiū už dėmesį.
Iki susitikimo.

neapibrėžtai...

Uh. Kas man pasidarė..? Kažkokia nesava. Siaubingai keistai atrodau sau pati. Buvau išėjus pasivaikščiot ir ne kartą, tiesiog šiaip sau. Bet vienuoliktą valandą išeit ir grįžt pusę dviejų- nebuvo dar taip. Visą laiką ėjau. Buvau miške, klampojau sniege. Nesvarbu, kad sniego iki kelių ir baisiai šalta. Tada perėjau beveik per visą Sveikuolių Taką ir grįžau per parką. Nemažą lanką dėjau.
Paskui galva atrodė lyg kažko pripilta. Pilna minčių, kurių išvaryt neišeina. Ėmiausi patikrinto būdo- meditacijos. Bet nepadėjo kažkaip tai taip va. Be galo noriu išmokti medituoti. Noriu lankyt Jogą. Man rodos, Alytuj yra kažkoks jogos centras. Turiu dvi priežastis, dėl kurių ten eit noriu- 1. Darant tuos pratimus iš galvos išeina absoliučiai visos mintys, kūnas tampa lankstesnis. 2. Gal.. leis mest muziką :D Juk mama ištisai tik ir ėda protą, neva lankyk sporto būrelį. Jeigu lankyčiau tris papildomus dalykus vienu metu tai po pamokų varyčiau į kokią tai muziką, paskui staigiai į dailę ir galų gale į tą mistišką trečią. Grįžčiau namo devintą kokią. Padaryčiau namų darbus ir eičiau gult. DIEVE. Nenoriu taip, jokiu būdu :(
Dieve, leisk mest muzikos mokyklą...
Labai nekenčiu, kad man nuo pat vaikystės įskiepytas tikėjimas Dievu. Na, ne Dievu bet Jėzumi. Aš jo baisiai nemėgstu. Man jis atrodo kaip psichas. O Dievas man geras draugelis. Aš nė velnio nenutuokiu, kas tas Dievas. Ar jis Jėzaus tėvas ar ne, man tas pats. Tiesiog kažkoks Dievas. Greičiausiai jis yra Atsitiktinumas ,ar Naujoko Sėkmė ,ar šiaip Sėkmė. Jis yra tos mistiškos jėgos, kurių pagalba mums sekasi arba nesiseka gyvent. Tokia tai mano filosofija...

Profesionalus miegas

Limpa akys, nors dar tik vienuolika... Ehh, vakar buvo lygiai taip pat.
Baigiau knygą skaityt. Haruki Murakami- Mylimoji Sputnik. Pamėgau šitą rašytoją po pirmos knygos. Ypač patiko veikėjas, kurio vardas prasideda raide K (greičiausiai Kafka). Atsitiktinai savo bibliotekoj ryte radau kitą to paties rašytojo knygą- "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Noriu pradėt skaityt, bet tuo pačiu ir nenoriu, todėl mieliau paklausysiu nuripintų dainų.
Rytoj planuoju rytinį pasivaikščiojimą. Aišku, atsibudus ryt nenorėsiu nei kojos iš namų kelt, bet reikia.
Įdomu, kaip aš atrodau iš šalies? Taip norėčiau sužinot. Ką galvoja skubantis žmogus, kai miške pamato stovintį , į dangų galvą užvertusį žmogų? Arba šalia Poro stovintys apsaugininkai, kai mato tą patį žmogų einantį pro jų mašiną jau šeštą kartą ir kiekvieną kartą sustojantį vidurį Rotušės aikštės, pasižiūrintį į varnas ir bėgantį atgal..?
Blah.

Beprotiškai laukiu rytdienos. Kaip visda, neaišku kodėl.