ir vėl, ir vėl, ir vėl, ir vėl... Ir vėl!
Viskas kartojasi.
Ir vėl aš- ne aš, jis vėl numirė, kitas atsibudo, o šunys grįžo.
Ir vėl! Vėl aš kely, vėl galvoj sąmyšis ir vėl viskas kartojasi.
nenoriu kartoti visko iš naujo.
Šįkart bus kitaip, nes man jau tikrai nusispjauti. Taip, bananan. Man nebeįdomi nuomonė. Tegul rėkia, spjaudosi ir kreivai šypsosi.
VVS. Voena - vazdušni - syvi.
Neįmanoma atsiklausyt.

bananan

šiandien iškilminga diena.
Sužinojau, ką reiškia paslaptingasis žodis "boshetunmay" (rusiškai Бошетунмай ). Man tai turbūt pats gražiausias rusiškas žodis. Reikšmė - kanapės! Taip šios buvo vadinamos Kazachstane (į kurį vis dar noriu nuvykti) 80-ųjų pradžioje.
Be to, aplankė dar viena nežinau ar džiugi, bet bent jau juokinga naujiena - Coldplay koncertuos LENKIJOJ. LOL (ironiška, bet coldplay visiškai išbluko prieš kino).
Balandžio 15 dieną iš mano burnos išlups tokį keistą daikčiuką platinti žandikauliui ir pakinkys dantukus į breketus.

O aš vis abejoju ir neapsisprendžiu. Galvoju, sutinku, nesutinku ir taip toliau. Boshetunmay.

naujas atradimas

I.
Jau seniai su bratka norėjom sužaist kartą kitą online aoe2, bet vis nesigaudavo. Po metų aš visą tą mėšlą atsiminiau ir ilgai bei nuobodžiai bandžiau įjungt online žaidimą. And finally i did it.
Vakar buvau neįtikėtinai sutriuškinta kažkokio ispano. buvo labai liūdna, nes aš jau kokius šešis metus žaidžiu aoe. ir buvau niekingai sutriuškinta. tai reiškė, kad reikia iš naujo mokytis.
Bet šiandien pajutau, koks yra tikrasis "prisisiurbimo prie kompų" noobų gyvenimas.
nerviniesi ,bandydamas pakeisti likimą, kuris jau ir taip aiškus. skauda akis (prie to gal prisideda ir tai, kad mama su vandens srove "praplovė" akis) ir skauda galvą. teks prie to priprast.

II.
Šiandien klausiau "Pechal". Ten nereali gitaros partija. Nu, ir žodžiai nerealūs. kaip visada.. Bet aš tikrai mokysiuos grot gitara. Tyliai, ramiai. Sau. O kai išmoksiu grot paprasta, grosiu elektrine. Taip gerai turėtų skambėt.. spakoynaja noch, pechal, peremen. gruppa krovi. zvezda po imeni solnce. nu žodž, visi kino gabalai. Tai va, turėsiu kada nors elektrinę gitarą. Ir mokėsiu ja grot. Gyvensiu pirmam aukšte Vilniuj. Pasikviesiu priplaukusius, bet ramius ir susimąsčiusius draugus ir visi kartu prie arbatėlės grosim. Už lango bus naktis ir virš galvų bildės pensininkai...

Nesistengsiu rašyt kažkaip gražiai ir įdomiai. Nesistengsiu būti geresnė, negu esu. Jap, aš esu visiška klaidų mašina. Klaida ant klaidos, bet jas visas užmaskuoju kažkuo teisingu.
Šiandien. Šniadien. šaninden.
Šiandien? Kas buvo šią dieną? ir kodėl buvo, po galais? Kodėl ne YRA??
nekalbėsiu apie tai, kas buvo. Ir ne apie tai,kas bus.
Bet aš perskaičiau knygą. Vadinasi "O jeigu taip būtų buvę iš tikrųjų...". Suvalgiau per du vakarus. Šiaip įdomi. Kartais per daug dialogų ir per daug kalbėtojų. IR galėtų būti dvigubai storesnė. Nes pabaiga tai tikrai mėšlina. Kažkaip per staigiai baigiasi. Bet toj knygoj buvo labai labai gera.. mintis. Bet aš nenoriu jos rašyt.

Aš išvis žiauriai klaikiai nemėgstu dalintis tuo, kas yra mano. Ne materialine prasme. Mintimis. Bet ne visomis nesidalinu. Yra minčių, kurias norisi pasakyti. Tiesą sakant, tai visas mintis norisi pasakyti. Bet aš niekas su niekuo nesidalinu savu pasauliu. NIEKAD. Gal dėl to man taip sunku yra bendrauti ar kaip čia pasakius. Mano pasauly yra mano muzika, mano filmai, mano knygos, mano mintys, mano vaizduotė, mano protas ir mano pasaulis. Ir jau išmokau, kad visada savo nuomonę reikia pasilaikyti sau, nes kitaip pikti žmonės negyvai užmėto kandžiais žodžiais.
Zum beispiel:
Man atrodo, kad Coldplay supopsėjo. Pasiilgau senojo Coldplay skambesio, tos eksperimentinės muzikos ir jausmo. Dabar liko kažkokia balalaika ir muzika dėl pinigų. Čia man taip atrodo. Na ir aš parašiau komentaruose. Ir spėkit, kas atsitiko? Au ja, mane tiesiog užspaudė pasipiktinimais, kad tai aš čia kvaila, kad nesuprantu, kas yra tikras popsas, kad jeigu noriu popso, turiu klausyt bieberio, kad jie keičia savo įvaizdį, kad jie dainuoja tai, ką jaučia, kad jie yra tikrieji artistai. Ir tik vienas buvo toks hm, jautresnis žmogus, kuris pasakė, kad taip jau būna ir kad jis lygiai taip kaip aš mėgsta senąjį Coldplay skambesį, bet tuoj juk Kalėdos, taigi linksmiau. Leisk jiems būti, kokie yra.
Na tai va. Ar ne geriau savo nuomonę pasilaikyti sau?

Ir dar vienas pavyzdys.
Net кино klipe parašius, kad "man labai patinka ta vieta, kai jis rodo faką konduktorei" man kažkas atkirto, kad "sorry, but it looks like to be stupid". Tai kokia prasmė tada išvis kažką sakyt, jeigu tave visvien užtryps armija tau prieštaraujančių..?
Tai taip, kas nors matyt galvoja, kad "koks skirtumas, sakyk visvien".

Tada aš sakau:
Taip, aš esu silpnas žmogas. Emociškai? Nu, jo. Ant manęs lengva "užstumt" ir iš manęs išsišaipyt. Tada man sugenda nuotaika visai dienai ir daugiau. Nes aš ir taip puse galvos visada verkiu. Taigi pirmyn, vaikeliai, taip ir toliau. Raižykit, skaldykit, muškit mane. Nu taip, skamba kaip durnos emo virksnojimas. Ne, aš ne emo. Ir aš ne durna. Man pačiai mano raštai atrodo, kaip durnos emo raštai. Nu ir kas..?

jauku

kokių keistų jausmų žmonės turi. Tikriausiai pusės jų nesame patyrę. O blogai, kad nesame. Jausmo negali apibūdinti. Pavyzdžiui jausmas "kvepia senove" arba "nostalgija". Įmanoma tik sugalvoti kažkokius žodžius, taikančius maždaug ten, bet neįmanoma žodžiais pasakyti tiksliai ten.
Ir jausmas kartais atsiranda iš niekur, be jokios priežasties. Tai keisčiausia. Tiesiog būni ir staiga pajauti, kad jausmas apima viską aplink. Suvoki, kad jis trumpalaikis ir tai dar labiau sustiprina pojūtį. Trumpalaikis jausmas pats geriausias. Jo gauni paragauti tik trumpam, bet jį norisi pakartoti dar kartą. Kad ir kiek bekartotum, jo visvien norisi dar.

Jauku. Naktis šiaip yra jaukus daiktas. Nakty gali pajaust harmoniją. Ypač tada, kai tyliai kur nors eini. Stengiesi dėl visų eiti kuo tyliau ir jauti, kad naktis šypsosi šalia ir bando tau pakišti koją. Bet ne pikta valia. Draugiškai.

Taip taip. Viskas blogai, bet aš laiminga. Žinau, kad ištversiu :)

mist

Bet žinot, man kažkas ne taip. Visiškai nepasitikiu savim jau. Tiksliau ne tiek nepasitikiu, kiek abejoju ar panašiai. Arba dar tiksliau- nežinau.
Aš noriu dauuuuug daug visko, bet kažkur vis kirba tokia mintis, kad TAI NE MAN. Kad kažkaip apsimetinėju tik. Ir užknisa tokios mintys. Taip žiauriai aš noriu.... hm.. kad ir kerzų. Bet vėlgi ,kažkur galvoj tokia sušikta mintis, kad ne man tokie batai. Kad juos turėdama aš tik mėgdžiosiu kažką.
Ir tikrai užknisa. Bet ką darant šita mintis yra galvoj.
Kaip jos atsikratyt?

sužinok daugiau apie šlamštą

Šiandien buvom Birštone (Pirštonas in Estonian). Jo, gražu ten. Labai panašu į Druskininkus.

Išvada: Druskininkai geriau.

Ne, bet šiaip tai durna diena. Dujinė. Jo jo, dujinė. Tokia, kai absoliučiai nieko nepadarai, bet jei jau padarai, tai neatsimeni.
Ar nejaučiat kartais tokio keisto jausmo, kai atrodo, kad galvoj yra daug daug kažkokio mėšlo? taip norisi atsidaryt kažkokį dangtį ir išimt viską iš ten. ccc.
Eh. Einu gult.

Royal Tree

Šlykštalas snargliuotas. Kokias tris valandas kurpiau tekstą anglų kalbai. Jis užima tris puslapius, jame yra bent 13 varbų ir titulų, 12 datų ir dar krūva neįdomų dalykų. Ir visa tai turiu iškalt atmintinai per kokias 2 val. Na, gal ir pavyks.

Bet šlykščiausias dalykas yra tas, kad visą tą laiką, kol landžiojau internete beieškodama informacijos apie tą kvailą karališką šeimą aš vos laikiausi neįsijungus Hellsingo. Ir tai, kad aš jo neįsijungiau yra tikrai pagirtina.

Ir baisiausia neviltis yra ne ta, kad gausiu iš anglų 6 (kas man yra tolygu dvejetui), o geriausiu atveju kokį aštuonetą. Baisiausia man yra tai, kad Hellsingą galėsiu pažiūrėt tik rytoj.

Šiaip nelabai gerai, kad taip užsikabinau ant šito anime. Konkrečiai- ant Alucardo. Jis kietas. Jis pats kiečiausias mano matytas anime veikėjas (aišku, aš tų anime mačiau.. hm... 3 kokius :D ).
Bet ką padarysi. Neatsikabinsi.

Žodžiu. Jesus Christ is in Heaven now.

po me gra na te

Bet aš tikrai norėjau parašyt tai, kas sukasi mano galvoj dabar. O kas sukasi, nežinau.

come on

Sakau sau- "come on, neįsijausk"
Mano oda nepraleidžia vandens. Taip.
Mano oda nieko nepraleidžia. Jo.
Mano oda kaip driežo. Oi.

Žoooodžiu. Kvailystė kažkokia.
Kaip visada atėjau į bloggerį parašyt konkretų dalyką, ir kaip visada jo neparašiau.

Nežinau kaip čia pavadint. Paradoksas gal.
Žodžiu, turiu ką pasakyt. Ir norėčiau viską ir PASAKYT kažkam, o ne parašyt. Kvailystė paskutinė. Sakau sau, kad nėra kam pasakyt. Bet rimtai, nėra kam pasakyt. Nepasitikiu aš tais žmonėm.
Tai iš to nepasitikėjimo atvarau į bloggerį. Čia atviras laukas, kuriame nėra ko bijot. Nėra ko bijot? Hmmm.... ar tik čia ne tie patys žmonės?
Aišku, galiu viską parašyt į kokią skiautę popieriaus ir padėt kur nors. Be neeee, kas man iš to.

Tai va. Kopūstai skraido. Kažkoks durnizmas.

our shadows taller than our soul

tokia ohmygod daina- STAIRWAY TO HEAVEN.
Geriau nebūna matyt x)

whatever, kad dailėj buvo tikras faken šit.
ir whatever, kad mano visas galūnes jėgos apleido. Ne, aš rimtai. Silpnos rankos, silpnos kojos. Tik galva nesilpna kol kas.

Atsiplojau iš balos kažkokios ir va lengviau pasidarė.

O dabar bitlai! I'LL FOLLOW THE SUN
one day you will look to see i've gone.
for tomorrow may rain, so i'll follow the sun.

vėl Kernagis.

Kiek kartų daina mane sugraudino tiek, kad verkiau? Ryškiai atsimenu tris kartus. Tai buvo per Violet Hill, A Shot In The Back Of The Head ir Siren(nuoroda į eurovizinį atlikimą, nes man jis kažku labiau patink,a negu klipas kuris yra va čia).

Violet Hill kažkiek savo esatim paveikė.
Shot In The Back OF The Head man visad primena mano svajones ir šiaip šita yra tokia gili muzika, kad net sunku suprast..
Siren stipriai siejasi su tuo jausmu, kurį jau seniai bergždžiai bandau aprašyt.

Bet tai tebuvo niekai...
Palyginus su Kernagiu.
Jau vakar apimta euforijos šiek tiek graudinausi kai jo dainas grojo.
O šiandien po šlykščios dienos, dviems mergoms siaubiant mano namus visa suirzus įjungiau kompą, kuris vilkosi snargliškai lėtai... Bet viską lyg ranka nušlavė kai vėl uždėjo tą plokštelę su Kernagio balsu..

"Nes nežinojau, kad tu nežinai,kas tai- sniegas, nežinai, kas tai- lietus.
Nes nežinojau kad tu nežinai, kas tai- pievos, nežinai, kas tai-bičių medus."

Kapituliavau. Na, beveik.

nesupratau

Po offico injekcijos įlindau į youtubą pažiūrėt visokių nesąmonių. Geresniam nakties miegui norėjau pažiūrėt "Viva La Vida" klipą iš ColdplayTV (jis man primena tą laiką, kuris buvo labai geras :D ).
Taigi, parašiau "viva la vida" , nes ir taip aišku, kad ta daina yra Coldplay daina. Betgi ką aš radau?
Viva La Vida by lady gaga.
Fu. Fe. Vemsiu. Net nenoriu rašyt to pavadinimo į savo blog'ą, nes jis mane nervina. Ir ta daina sunervino. Išdarkyta belekaip. Fui. Na taip, žinau, kiekvieno skonis skirtingas... Bet tikėjausi tarp komentarų rast Coldplay fanatikų keiksnojimus... Bet ne... Bet nuvijau šalin nusivylimą pagalvojus, kad Coldplay fanatikai nesivargina komentuot tokių brudų.
Vis dėl to grįžau prie to, ko ieškojau. Nuėjau į ColdplayTV ir...
Viva La Vida is no longer available in your country.
pirma mintis buvo WHAT THE HELL. Nesąmonė kažkokia. Kodėl visas (gerai, ne visas) pasaulis gali matyti Coldplay, o Lietuva kažkodėl negali? Čia ką, posovietinėms šalims tai draudžiama matyti? Nu ir susinervinau visiškai. Kažkoks debilizmas. Kuo mes nusikaltom, kad nematom šitų video? Prieš du metus dar galėjom. Ir išvis, kuo toliau, tuo labiau internetas darosi no longer available in our country.
Kvailystė paskutinė. Kodėl aš, kuri nuo penkerių metų klausau Coldplay neturiu teisės legaliai pažiūrėti jų video, kuris man beprotiškai patinka? Kas man belieka tokiu atveju? Piratauti ir atsisiųsti iš kur nors? Sėdėt prikepus prie kokio MTV ar VH1 ir laukt, kol parodys?
Nesupratau.

pieno išgerk

Šiandien neįvyko nieko, ką būtų verta aprašyti. Langus nuvaliau. Kilimą išsiurbiau. Perklausiau "Viva La Vida or Death And All His Friends". Pažiūrėjau serialo, kuris man kadaise patiko ir kurį dabar kartoja LTV seriją. Nuvaliau dulkes. Bandžiau antena pagaut LTV bangas. Surinkau obuolius. Sulijau. Bandeles pirkau. Runį išvedžiau. The Office pažiūrėjau. Viskas.

Rytoj irgi neįvyks nieko, ką būtų galima aprašyti. Ir poryt. Ir užporyt. Ir taip toliau. Tai va.

holly cow im not dead

Hm, ir vėl 00:42. Kažkaip vis užtaikau ant šito laiko.
Be 18 minučių pirma vadinasi.

Jau seniai bebuvau tokioj sušiktoj būsenoj!
Sėdžiu palėpėj, kur visada yra šilčiausia. lauke 25 laispniai, o čia kokie 30 gal. Tvanku iki beprotybės. Rasoja kakta. Kompas ūžia kaip geras,naujas dulkių siurblys. Kas kokias 15 minučių reikia nutraukt offico žiūrėjimą, nes reikia pavėdint tą dėžę. O taip taip, nesvarbu, kad ventiliatorius toks garsus, jis nieko neaušina.

Tai va, sėdžiu tokioj vietoj ir mintiju ( ar tik man vienai šito žodžio rašyba keista?), kad reikia nykt iš čia. Problema tame, kad aš nenykstu. Tik puoselėju tokią idėją.
Bet po 5 minučių išnyksiu. Zyzianti dėžė tylės panirusi į beprotišką tvankumą, lempos palaimingai atvės ir tik kartais žybtels mėlyna lempelė.

Vakar buvo kažkas labai keisto. Kažkas tokio keistumo, kad privertė mane nerimauti.

Oh my god, visa nugara šlapia. Nykstu.

labai
labai
labai
labai
negerai

what the hell?

Dvilypis jausmas kyla iš smegeno. Pojūtis laisvės ir apgailestavimas. Ir noras maniakiškai juoktis. Kaip išprotėjusiai. HAHAHAHA...
Kas gi atsitiktų, jeigu staiga koks nors programeris ištrintų facebooką? |Pusei mūsų matyt depresija atsirastų. Mums jau įaugo maniakiškas noras dalintis viskuo. Dalintis, dalintis, dalintis. waaaaaah. Man jau nusibodo tas facebookas. Nu-si-bo-do.

HAHAHAHAHA....

geros dienos!

Grįžau iš to išsvajoto Vilniaus. Ir ką? Nieko.

Dvi dienos, juoda ir balta. Ryškus kontrastas tarp šitų dienų.
Pirma diena buvo balta. Radau savo Vilnių. Tiesiog atėjau į tą vietą ir pasakiau pati sau - "tai mano Vilnius". Ta vieta- Akropolis. Bet ne tos parduotuvės ir ne tas bruzdesys, o aplinka mane keri. Mane žavi dydis. Negaliu nesižavėti ta gana atokia civilizacija. Apėjau visą Akropolį ir radau vieną vietą, kurios, atrodo, beveik ilgėjausi. Stovėjimo aikštelės kampas, nutviekstas saulės šviesos. Mašinų nėra, pučia vėjas, o šalia mažytis miškelis. Perėjus tiltą yra siauras takelis, kažkur vedantis. Taip ir nespėjau pažiūrėti, kur jis veda...

Antra diena - visiškai juoda. Tik rytas buvo nuostabus. Bet šiaip- nieko daugiau. Katedros aikštėj buvo pilna kažkokių piktų žmonių- vienas supyko, kad nufotografavau, antram buvo maža vietos plačiam šaligatvy, trečias žiūrėjo į mane kaip į kažkokią purviną nusmurgėlę. Nepagerėjo ir dėl to, kad kairys batas nutrynė pūslę.

Jah, faken vasara. Nais :}

shit happends

kiek kartų norėjau, kad Jūs nutiltumėt? Kiek laiko maldavau dangaus, kad užsičiauptumėt ir baigtumėt kankint mano esybę savo plepalais? Sėdėjau sukandus dantis, laukdama, kol mano maldos išsipildys. Deja, jos neišsipildė. Laukiau savaitę, mėnesį, metus, bet Jie nenutilo. Ūžė, gaudė, rėkė, zyzė. Nusispjoviau į Juos. Atsitvėriau nematoma siena, kurios Jų nematomos žodžių strėlės nežeidžia.
Deja, aplinkybės keičiasi.
Anuomet įkritau į duobę, kurioje knibžda piktų padarų. Smulkių, bet skaudžiai kandančių. Nekenčiau jų. Bandžiau išlipti iš tos duobės. Kartais atrodydavo, kad pagaliau pavyks išsikapanoti, bet nuslysdavau atgal į gilumą. Ir vieną dieną mane, iš duobės kažkas ištraukė.
Dabar man nebeleidžiama niekur eiti, kad neįkrisčiau į duobę. Bet negaliu gyventi be tos duobės. Kad ir kaip jos nekenčiu, per tiek laiko ji tapo lyg mano namais. Nekenčiamais, bet visvien namais.

Shit happends.
panašiai būna Age Of Empires II. tave puola, o tu niekaip negali atsigint tų priešų. Trūksta išteklių. Tada pasistatai milžinišką sieną. Kurį laiką tave vis dar puola, bet paskui nutyla. Ir sėdi savo suknistoj tvirtovėj už sienos. Taip nebeįdomu, kad tenka juos pult pačiam.

Rytoj važiuoju į Vilnių. Ka ten veiksiu nežinau. Norėčiau nusipirkt bilietą ir važiuot kur nors. Pasiklyst ir pačiai bandyt rast kelią namo. Valandą kratytis trūlike. Žiūrėt, kaip skuba vargšai studentai. Klausytis, kaip keikiasi rusė bobutė.

Jaučiuos kažkokia tuščia. Jausmo nulis. Nei gerai, nei blogai. Jokio susidomėjimo. Jokios nevilties. Šaukiuosi pagalbos...

fak jū

Fak jū.
Atsitiko tai, ko aš ir bijojau- kad daina manęs nebeveiks. Visada taip būna. Tikiesi, kad klausysi šitos dainos amžinai ir visada ji sukels minčių griūtį. Ir fak jū. Nieko nebelieka.

Įsivaziduokit, kad ant visų savo pažįstamų žmonių kaktų esat pririšę virvę. Ir kai trukteli už tos virvės, žmogus nuvirsta. Arba dar geriau- visi pažįstami = domino kaladėlės sustatytos eile. Viena nugriuvo ir visa kantriai statyta eilė subyrėjo.
Ką aš noriu tuo pasakyt?

Kad iš visko, ką darai, kada nors grįžta pasekmės.
Todėl statant domino kaladėlių eilę negalima būt išsiblaškiusiam. Nes nuo vieno neatsargaus judesio subyra visa eilė.