Aš sakau... kad spjoviau.
Kalnuose būti gera. Šilta ir vėsu.
O galva išsisklaido debesimis ir apgaubia viršūnes. Mmm..
Ir vis dėlto šio to pasiilgau.
Kai prapuolė kalnai už debesų, ir šlapi plaukai į gerklę varvėjo.
Ir vis iš naujo apstulbino didžiulės mėlynos gelmės.
Ne, tegul būna, kaip yra. Aš nuomonės nebeturiu.
Tik tikėjimas išliko
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą